|
Eilinį kartą išliejo purvą po Bažnyčios pamatais
Jau tapo savotiška tradicija pavasarį prieš stojamuosius į Kunigų seminarijas dienraštyje Lietuvos rytas išmesti antį prieš Bažnyčią, jos hierarchus, kunigus. Todėl nenustebino piktas, pilnas nepagrįstų faktų, šmeižto L. Lavastės straipsnis intriguojančiu pavadinimu Po Bažnyčios pamatais tiksi intrigų bomba. Autorė ne pirmą kartą, greičiausiai kieno nors užsakymu, griebiasi juodo darbo, šį kartą net nesidrovėdama prisidengti anoniminiais kunigais.
Ar įmanoma, kad tikintis žmogus, juolab kunigas, davęs paklusnumo ir nuolankumo priesaiką per šventimus, ryžtųsi tokiems nešvariems darbeliams? Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą (Lk 23, 34), apšmeižtas, melagingai apkaltintas, žiauriai nukankintas, kraujais pasruvęs nuo Kryžiaus meldė Kristus atleidimo savo kankintojams. Tai pirma mintis, kuri dingtelėjo galvoje perskaičius straipsnį. Kai perskaičiau jį antrą kartą, supratau, kad atleidimo reikia prašyti tik autorei, kuri jau ne pirmą kartą stengiasi pasėti blogio daigus žmonių širdyse.
Nesigilinsiu į bjaurias peripetijas, kurias neva dėstė anonimai, tai dvasininkijos reikalai. Tačiau negaliu tylėti, kai šmeižto ietys nukreiptos į gerai pažįstamus žmones. Arkivyskupą pažįstu daugiau nei 20 metų, dar gyvam esant mylimam kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Ne kartą teko lankytis pas jį. Visiškas melas, kad jis buvo laikomas alkanas ir šalo. Visiškai nesuprantamas teiginys, kad kardinolas paskutines dienas leido šalia Kauno kurijos stebimas. Kieno? Kokiu tikslu? Ar čia ligonio lankymas, domėjimasis jo sveikata įvardijamas nusikalstamu stebėjimu?
Arkivyskupas ne kartą lankėsi mūsų gimnazijoje. Tuo metu dirbau direktorės pirmąja pavaduotoja, nepasižymėjau korektiškumu ir nuolankumu, todėl nevengiau užduoti aštrių Bažnyčią kompromituojančių klausimų. Pavyzdžiui, kartą net pasakiau: Aš manau, kad išpažintis buvo sumanyta šnipinėjimo tikslais, kad būtų galima išgauti paslaptis. Pamenu, mano kolegos iš nuostabos net aiktelėjo. Arkivyskupas kaip visada ramiai tarė: Iš dalies galbūt jūs teisi. Buvo tokių atvejų, kai kunigai iš baimės arba už pareigas įsiveldavo į panašiais intrigas. Ir toliau išaiškino Atgailos sakramento esmę ir jo reikšmę žmogaus gyvenime. Panašias problemas dažnai iškeldavau ir nė karto nepajutau priešiškumo, pykčio, tik išgirdau tėviškus argumentuotus paaiškinimus. Daug vėliau, kai kun. Virgilijaus Dudonio dėka išgyvenau atsivertimo džiaugsmą, kun. Vytauto Grigaravičiaus kvietimu tapau Kristaus Prisikėlimo pastoracinės tarybos nare ir teko kartu su kitais tarybos nariais ar vienai pačiai pas arkivyskupą nueiti išspręsti iškilusių problemų. Visada patyriau arkivyskupo geranoriškumą, padrąsinimą, nuoširdų norą padėti. Todėl man sunku patikėti, kad egzistuoja anonimai, kurie drįsta teigti, jog arkivyskupas vykdo uždarumo politiką, susidoroja su jam neįtinkančiais ir naujoviškai mąstančiais. Kaip naujoviškai? Ar naujoviškai mąstyti tai reiškia pritarti eutanazijai, gyvybės nutraukimui, dirbtiniam apvaisinimui, gyvenimui be Santuokos sakramento?
Ir šlykštus, nepateisinamas melas, mestas kitam žmogui, uoliam Dievo tarnui, nuoširdžiai besidarbuojančiam Viešpaties vynuogyne tai monsinjorui Vytautui Grigaravičiui. Cituoju pastraipą: Prisiminkime kad ir vieną atvejį iš daugelio. Kunigą Vytautą Grigaravičių juk jau buvo areštavę už netinkamus santykius su jaunu zakristijonu. Kur jis dabar? Atgailauja tolimoje parapijoje? Ne. S. Tamkevičius skandalą užglaistė, ir V. Grigaravičius yra Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebonas, dekanas, monsinjoras. Iš kur toks faktas buvo areštavę, kur ir kada? Tai yra šmeižtas, prasimanymas ir bjaurus netiesos skleidimas visuomenei. Jei monsinjoras tylės, akmenys prabils: pati imsiuos iniciatyvos teisybei atstatyti. Ar prisimena L. Lavastė, į kokią bažnyčią buvo paskirtas kunigas V. Grigaravičius? Net mažoji bažnytėlė buvo apkerpėjusi, apleista, apgailėtinos būklės, o mūsų Tautos šventovė kaip vaiduoklis stūksojo už surūdijusių vartų. Tada kažkodėl niekas triukšmo nekėlė, neskambino varpais, nepriekaištavo, kad daugiau kaip dešimt metų kvėpuojame laisvės oru, o laisvės simbolis nekyla iš griuvėsių. Bažnyčios priešams, matyt, tai buvo paranku. Todėl ir nenurimsta ir ieško būdų sumenkinti kunigą už atliktą milžinišką darbą ir vykdomą nuoširdų sielovados darbą.
Eilinis išpuolis prieš Bažnyčią ir jos sąžiningus tarnus atsiskleidžia viename sakinyje: Bet Bažnyčia, nors ir atskirta nuo valstybės, nors kankinama savų problemų, vis dėlto aktyviai kišasi į pasaulietinį šalies gyvenimą. Štai kur visa esmė! Štai kas trukdo gyventi tiems, kurie norėtų sugriauti žmogaus moralės pagrindus. Bažnyčia, anot autorės, bruka šventeivišką šeimos sampratą, net agresyviai kišasi sprendžiant nevaisingumo problemas. Nemanau, kad kuris nors giliai tikintis priėmęs kunigystės įžadus kunigas drįstų teigti, kad niekas nemato kunigo profesijos prasmės. Kunigystė tai pašaukimas, ne amatas, ne profesija, o ištikima tarnystė Dievui, Dievo tautai. Jei iš tiesų egzistuoja minimi anoniminiai kunigai, kurie ryžosi padėti nešvariais būdais nutildyti Bažnyčios balsą už moralią šeimą ir gyvybę, tai belieka už juos melstis, prašyti Dievo sustiprinti jų tikėjimą, padėti nugalėti iškerojusį puikybės jausmą, kuris negailestingai aptemdo protą net patiems stipriausiems. Atsiminkime viena: Kristus pastatė Bažnyčią ant tvirtos uolos, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt16,18).
Birutė Vasylienė
Kauno Saulės gimnazijos matematikos mokytoja ekspertė
© 2011 XXI amžius
|