Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

„Tai Žiūrų slaunas kaimas...“

Rūta Averkienė

Žiūrų kaimo ansamblis

Žiūrų ansamblio keturiasdešimtmečio šventės žiūrovai

Šiais žodžiais prasideda viena iš daugybės autentiškų paties seniausio Varėnos rajone Žiūrų etnografinio ansamblio dainų.

O kad jis tikrai slaunas, liudija ne tik šį kaimą Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinę kaimo dainininkai, bet ir čia gyvenantys darbštūs žmonės, šaunios audėjos.

Praėjusį šeštadienį Žiūrų kaimo apylinkės iki vėlumos aidėjo nuo dzūkiškų dainų – į ansamblio keturiasdešimtmečio šventę, vykusią žiūriškių sutartoje vietoje – Margų pievoje šalia Ūlos – susirinko dideli ir maži, kaime gyvenantys ir iš jo kilę. Ši vieta sakralinė – čia pagal seniausias etnokultūrines tradicijas trumpiausią metų naktį buvo švenčiama Rasos (Joninių) šventė.

Miškingame Varėnos krašte, įsisiautę į žaliausius pušynus, įsikūrę Žiūrai. Čia gyvenantys žmonės tarsi suaugę su gražia gamta ir senovine buitimi. Jie saugo savo tradicijas, amatus ir dainuoja nuostabias dainas. Prieš keturias dešimtis metų įsikūręs etnografinis ansamblis šiandien garsus visoje Lietuvoje, o jo atliekamos dainos pasklido po atokiausius kampelius. Džiugu, kad ansamblio moterys dainuoja iki šiol. Ir šiandien ne vienam suvirpa sielos stygos klausant jo atliekamų senovinių melodijų, iki ašarų graudaus ringavimo. Kiekvienoje dainoje – vis kiti gyvenimai, kitos, neparašytos istorijos. Tvyro jos iki šiol senose kaimo pirkiose, slėpdamos ankstesnių gyvenimų paslaptis. Tikime, kad ansamblis dar ilgai gyvuos, dar aplankys ne vieną Lietuvos kampelį ir svečią šalį, sušildys širdis, savo senelių ir tėvų dainas perduos jaunimui, kad tos nuostabios dainos nenugrimztų į užmaršties vandenyną.

Jeigu atvyksite į Žiūrus ar prie gražiosios Ūlos, patirsite neįprastų akimirkų. Jums patiks kerinti gamta, tradicinė architektūra. Gal net pasiseks išgirsti ansamblio moteris dainuojant, o gal ką ir pamokys, kaip reikia dainuoti, žymios audėjos parodys ne tik savo kūrinius, bet ir kaip jos audžia. Pamatysite, kaip gyvena senasis Ūlos pakrantės kaimas ir jo vardą išgarsinę žmonės, kurie myli dainas, gimtąją kalbą.

Džiugu, kad Žiūrų kaimo žmonės vieni pirmųjų nušluostė užmaršties dulkes nuo senovinių dzūkų dainų skrynios. Atvėrė jos dangtį, ir joje esantys dzūkiški perlai po visą Lietuvą pabiro. Nuostabusis ansamblis gyvas ir šiandien, jame, vadovaujamos Marcelės Paulauskienės, dainuoja Dana Alubauskienė, Pranė Česnulevičienė, Elena Česnulevičienė, Ona Česnulienė, Jacenta Čirienė, Janė Čižienė, Antanina Kalantinė, Pranė Pigagienė, Ana Rauluškevičienė, Ona Pigagienė. Jų atliekamos dainos nuo seno skamba bene gražiau negu kituose dzūkų kaimuose. Tai dar kartą paliudijo jubiliejinė ansamblio šventė. Visi paskui baltai pasidabinusias dainuojančias kaimo moteris pro ąžuolo lapais apipintus vartus ėjo į šventės vietą.

Žiūrų ansamblio keturiasdešimtmečio šventę vedė marcinkoniškiai Rima Avižinienė ir Jonas Bajoriūnas.  Su švente kaimo gyventojus ir svečius pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Elvinas Jankevičius. „Šių moterų atliekamų dainų norisi klausyti ir klausyti. O kad ansamblyje šiandien – vien moterys, tai tik paliudija, kad moterys mūsų visuomenėje yra labai svarbios – jos ir vaikus gimdo, ir šoka, ir dainuoja, ir visur suspėja...“. Rajono vadovas ansambliečius pagerbė padėkomis ir gėlėmis.

Su garbingu jubiliejumi Žiūrų ansamblio atlikėjas sveikino mero pavaduotojas Marius Juškevičius, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, taip pat rajono tarybos nariai Vidas Mikalauskas, Algis Miškinis, Gediminas Jakavonis bei ansamblio dainų gerbėjai.

Į gražią, jubiliejinę žiūriškių šventę atvyko gausus būrys ansamblio narių vaikų ir provaikaičių. Dar kartą paklausyti moterų atliekamų dainų atėjo vietiniai ir kaimyninių apylinkių gyventojai, taip pat į kaimą paviešėti atvykę žmonės. Į Žiūrus ne tik padainuoti, bet ir su artimiausiais kaimynais pabendrauti atvažiavo Marcinkonių ir Puvočių kaimų etnografinių ansamblių dainininkai.

Klausantis senovinių dainų, skanaujant grikinės babkos, pyragėlių su grybais bei kitų dzūkiškų skanėstų, stebint, kaip linksminasi šio kaimo žmonės, nejučia pagalvoji: „Šitame kaime tikrai dar gyva senoji Dzūkija...“

Pabandykime nušluostyti istorijos dulkes...

1970 m. rudenį Jonas Trinkūnas organizavo ekspediciją Žiūrų kaime ir kartu su studentais iš kaimo žmonių užrašinėjo dainas. Vieną vakarą, geriausius pateikėjus pakvietus į vieną trobą, kaimo žmonės uždainavo taip, lyg jau keliasdešimt metų kartu dainuotų. Ekspedicijos organizatoriaus paraginti dainininkai rinkosi dažniau ir dažniau – taip pamažu susibūrė etnografinis ansamblis. 1971 m., J. Trinkūno kvietimu, Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pirmą kartą pasirodė pilnutėlėje Vilniaus universiteto Didžiojoje salėje. Žiūrų dainininkų pasirodymas buvo gražiai aprašytas žurnalo ,,Kultūros barai“ straipsnyje ,,Žiūrų dainos“ (1971 m., Nr. 6). Pasirodymai pirmuosiuose koncertuose Vilniuje, Kaune, Gardine 1972 m. padėjo kolektyvui pelnyti geriausio Varėnos rajono etnografinio ansamblio vardą. 1974 m. koncertuota Rumšiškėse, Liaudies buities muziejaus atidaryme. Kartu su Žiūrais pajudėjo ir kiti dainingi Dzūkijos kaimai. Per trumpą laiką (1971–1972 m.) Dzūkijos regione susikūrė daug etnografinių ansamblių.

Žiūrų folkloro ansamblio vairą pradžioje laikė mokytojas Pranas Kalanta (pirmasis kolektyvo vadovas), o pagrindinė dainų vedančioji, repeticijų, programų ir išvykų iniciatorė bei organizatorė buvo ir iki šiol tebėra bibliotekininke dirbusi Marcelė Paulauskienė. Ji nuo 1974 m. iki šiol vadovauja ansambliui. Bibliotekininkė, tuomet trisdešimtmetė, bendrai dainai gebėjo suburti ir savo bendraamžes, ir vyresnius, dabar jau Anapilin išėjusius, kaimo dainininkus, kurie iki šiol vadinami „mūsų senieji, mūsų garbieji“, – tai ir Petras Zalanskas iš Mardasavo ir Cecilija Pigagienė bei Ona Siauraitienė iš Bižų ir kiti, kurių dainos mėgstamos ir gerbiamos dabartinių ansambliečių.

Beveik visi Žiūrų ansamblio žmonės (iki 1985 m. ansamblyje dalyvavo ir vyrai) buvo ir yra puikūs dainininkai, pasakotojai, papročių pateikėjai. Didžiausią senųjų dainų indėlį yra įnešusios Juzė Pigagienė, Ona Pigagienė, Ona Siauraitienė. Didesnę ansamblio dalį sudarė jauni žmonės. Pagrindinės dainininkės – M. Paulauskienė, J. Čirienė, P. Pigagienė – buvo trisdešimtmetės moterys, jų dainavimas nesiskyrė nuo senesnių moterų, bet buvo energingesnis, gyvesnis, skambesnis. Raudoti mokėjo visos moterys. Iš vyrų pagrindiniai dainininkai buvo Bronius Čiras, Vladas Paulauskas – jie abu mokėję ir savitai individualiai dainas išringuoti, ir vienas prie kito kartu dainuodami prisiderinti. Galima sakyti, kad dainingi vyrai buvo Žiūrų ansamblio pasididžiavimas, tačiau ir jų netekusios moterys nepalūžo – dainavo ir iki šiol dainuoja vienos. Būta sunkumų – 1985 m. likusios vienos moterys jau sakė, kad nebedainuos, nebėra kam dainuoti, tačiau folklorininkų dėmesys, palaikymas padėjo kolektyvui atsitiesti ir toliau skleisti tą dzūkišką gerumą daina, žodžiu ir išmintimi.

Nuo pat pirmųjų savo pasirodymų folkloro ansamblio žmonės suprato, jog scenoje daina turi ne šiaip sau skambėti – ji turi lydėti senąsias apeigas, papročius. Tad pavienius tautosakos kūrinius ėmė jungti į programas ,,Vakarojimo programa“ (1972 m.), ,,Vainiko pynimo programa“ (1973 m.), ,,Vestuviniai apdainavimai“ (2007 m.), „Linų rovimo programa“ (2009 m.) ir kt.  Čia daug darbo ir išmonės įdėjo vadovė M. Paulauskienė, kuri sugebėjo surinktą, užrašytą, išgirstą ir žinomą medžiagą sudėti į gražias temines programas.

Reikšmingiausias įvykis kolektyvo istorijoje – 2005 m. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis buvo įvardintas kaip geriausias 2004 m. kaimo folkloro ansamblis (nominacija įsteigta Lietuvos liaudies kultūros centro) ir apdovanotas ,,Aukso paukštės“ statulėle.

Žiūrų folkloro ansamblis savo vardą pateisina su kaupu. Jau keturiasdešimt metų jis yra vienas geriausių folkloro kolektyvų, besirūpinančių dzūkų tradicinės liaudies kūrybos sklaida. Nuo pat pirmųjų metų imta ansamblį fiksuoti, filmuoti, įrašinėti. Žiūrų kaimo dainos skamba LTV filmuose, radijo laidose, garso publikacijose: 1972 m. išleistoje garso plokštelėje „Žiūrų etnografinis ansamblis. Vainikų pynimo programa“, 1996 m. – to paties pavadinimo garsajuostėje, o senovinis vestuvių folkloras įrašytas 1999 m. į garsajuostę „Ir prapuolė ma dalalė“. Dabar Žiūrų dainos publikuojamos kompaktinėje plokštelėje, kuri pavadinta vestuvių dainos pirmaisiais žodžiais „Aš kelaliu keliavau“.

Žiūrų kaimo daina, tarmiškas žodis skamba ir šiandien, gražiai dainas ringuoja dabartinės dainininkės: Marcelė Paulauskienė, Pranė Pigagienė, Elena Česnulevičienė, Ana Rauluškevičienė, Antanina Kalantienė, Ona Pigagienė, Vincenta Jacinta Čirienė, Janė Čirienė, Marija Ona Laurušaitienė, Ona Česnulienė, Dana Alubauskienė. Didžiausią įtaką ansambliui neabejotinai turėjo vadovė Marcelė Paulauskienė.

Moralinės ir materialios paramos ansamblis sulaukia iš Varėnos rajono administracijos, Kultūros centro, Lietuvos liaudies kultūros centro.

Ansamblio repertuaras, parengtos programos ne kartą dokumentuotos įvairių etninį paveldą kaupiančių institucijų ir asmenų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyriaus, Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinių bendradarbių, Varėnos rajono kultūros įstaigų darbuotojų.

Ansamblio vadovė Marcelė Paulauskienė – viena iš tų dainingųjų dzūkių, kuri sako: „Liūdna man būt gyvenc be dainų. Kadu dainuoju, tai gyvenu.“ Ji moka daugiau kaip pusantro šimto senųjų dzūkiškų dainų, įvairiausių dzūkiškų pasakojimų. Šios energingos moters pastangų dėka Žiūruose daug metų ruseno kultūros židinys – jos namuose veikė kaimo biblioteka. Ji – seniausio Dzūkijos folkloro ansamblio „siela“, liaudies dainų pateikėja, atlikėja, rinkėja ir mokytoja. Iš jos dainas yra užrašinėję ne tik Varėnos rajono, bet ir Lietuvos folkloro ansamblių dalyviai, vadovai, moksleiviai, žymūs folklorininkai. Etnografai Žiūrų kaimą vadina dainuojančia Dainava. Ne veltui 2005 m. Žiūrų kaimo folkloro ansamblis pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo folkloro ansambliu, jam įteikta „Aukso paukštė”.

2001 m. M. Paulauskienei įteiktas Varėnos kultūros ir meno tarybos įsteigtas rajono kultūrai nusipelniusių žmonių apdovanojimas – „Sidabrinės bitės“ ženklas ir Savivaldybės kultūros premija.

2009 m. Marcelė Paulauskienė už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija.

Prieš keletą metų visuomenei buvo pristatyta jos dainų ir tautosakos rinktinė „Kur tas šaltinėlis, kur aš jauna gėriau“. Jos surinkta ir pateikta etnografinė bei tautosakinė medžiaga – didžiulis tradicinės kultūros turtas, atspindintis ne tik jos paveldą, bet ir šiandien Žiūrų krašte gyvuojančią tradiciją.

Visi, kas nori pajusti tikrąją šio krašto dainų dvasią, dzūkiškos melodijos ir gražios tarmiškos kalbos grožį, tegu užsuką į senąjį Žiūrų kaimą – Marcelė Paulauskienė kartu su kaimo moterimis mielai padainuos.

Šie Žiūrų kaimo žmonės – dainuojantys, šokantys, kuriantys – vienas didžiausių Varėnos krašto turtų. Jų dėka vienas gražiausių Lietuvos kampelių dar išsaugojo savitą gyvenimo būdą, papročius ir tradicijas.

Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“