Kultūros zona

Lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Pabaiga. Pradžia Nr. 57)

Saliamonas Banaitis

Verta pažymėti ir tai, jog kaizerinės okupacijos metais S. Banaičio spaustuvėje kurį laiką buvo spausdinamas laikraštis „Dabartis“. Šis laikraštis ėjo vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbomis. Pradžioje jis buvo spausdinamas Tilžėje, o po to – Kaune. Kuriam laikui „Dabartis“ buvo iškelta į Bialystoką, vėliau, 1917 metais, vėl grąžinta į Kauną. Šiame laikraštyje buvo spausdinami okupacinės valdžios potvarkiai, karo įvykiai ir skiepijamas nuolankumas kaizerinės Vokietijos armijai. Pateiktą medžiagą į lietuvių ir lenkų kalbas versdavo pats S. Banaitis. 1918 metų pradžioje laikraščio leidimas lenkų kalba buvo uždraustas, o netrukus uždraustas ir lietuviškasis. Suprasdamas, jog negali nykstančioje spaustuvėje panaudoti nenuilstančios savo energijos ir būdamas užsiėmęs kitais darbais, S. Banaitis 1918 metų lapkričio 1 d. už 25000 Ober Osto rublių pardavė savo spaustuvę Šv. Kazimiero draugijai.

S. Banaitis anuomet suprato, jog tautiškumą lietuvio sąmonėje galima žadinti per muzikinę ir kultūrinę veiklą. Tad gyvendamas Kaune jis stengdavosi dalyvauti visose kultūrinio gyvenimo srityse. Dar 1904 metais S. Banaitis įsitraukė į R. Šliūpo vadovaujamos muzikos ir teatro draugijos „Daina“ veiklą. Tais pačiais metais „Dainos“ draugija pastatė savo pirmąjį spektaklį – M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštį“.

Suprantama, jog šis spektaklis tuo metu dar buvo pusiau slaptas, nes leidimo iš caro valdžios jis  negavo. Leidimas „Dainavos“ draugijai rengti viešus vakarus gautas tik 1905 metų kovo 5 d. Reikia priminti, kad ši draugija buvo įkurta dar 1899 metais kompozitoriaus J. Naujalio, tačiau „Dainos“ draugijos nariai nesiskelbdami koncertuodavo iškylose pakaunės miškuose ir šiaip nedideliuose lietuvių inteligentijos susiėjimuose.

Būdama muzikali S. Banaičio šeima nuolatos dalyvaudavo lietuviškuosiuose vakaruose. „Dainos“ draugijoje, nepaisydamas savo užimtumo, S. Banaitis ėjo įvairias administracines pareigas. Čia jis susitikdavo ir artimai bendraudavo su daugeliu žymiausių to meto lietuvių scenos ir kultūros veikėjų: T. Daugirdu, L. Gira, G. Landsbergiu-Žemkalniu, A. Nezabitauskaite-Galauniene, S. Šimkumi ir kt. Su „Dainos“ draugija S. Banaičio ryšiai nenutrūko ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Reikšminga S. Banaičio veikla ir anuomet suburiant giedotojų chorą, kuris giedoti vykdavo į įvairias Kauno bažnyčias. Šis choras Kauno katedroje bei Dvasinės žemaičių seminarijos bažnyčioje traukdavo lietuviškas giesmes. Kai S. Banaitis paprašydavo, kunigui nelikdavo nieko kito, kaip sakyti pamokslus lietuviškai. Apie tai savo atsiminimuose S. Banaičio anūkė S. Banaitytė-Nasvytienė teigė:

„Per vienas Velykas chorelis, sudarytas iš S. Banaičio spaustuvės darbininkų ir moksleivių, nuėjo giedoti lietuviško Prisikėlimo pamaldų metu. Lietuviui kunigui atsisukus su monstrancija į bažnyčią ir rengiantis pradėti procesiją, chorelis užtraukė „Linksma diena mums nušvito…“ Lenkai gi iš šalies užgiedojo „Idzie, idzie…“ Lietuvis kunigas, padėjęs monstranciją ant altoriaus, atsisuko į  giedančius lenkus ir pasakė: „Ot i nie przidzie“. Kaip užsibaigė šis spalvingas epizodas Seminarijos bažnyčioje, dabar neprisimenu. Gal dėl to mūsų šeima ir eidavo Prisikėlimui Velykose į Seminarijos bažnyčią, nors nuo Vienybės aikštės, kurioje gyvenome, buvo toli.“

Labai svarbiu S. Banaičio kultūrinio darbo baru buvo pomėgis kanklių muzikai ir šių instrumentų ansamblio kūrimui. Subūręs kanklininkų būrį, pakvietęs kankliavimo specialistą ir kanklių gamybos meistrą, S. Banaitis, galima tvirtinti, padarė anuomet tikrą perversmą kanklių raidos istorijoje. Apie kanklių ansamblio kūrimą ir S. Banaičio vaidmenį tame darbe  savo atsiminimuose patvirtina ir žymus kankliavimo pedagogas Pr. Puskunigis, kuris savo atsiminimuose rašė:

„Vokiečiams užėmus Marijampolės miestą ir artinantis vis arčiau Kauno, žmonės išsigandę pradėjo bėgti iš savo namų (…). Ir aš, pasigriebęs savo senąsias kankles, leidausi į Kauną, o iš ten maniau sprukti į Vilnių, kur būtų galima rasti sau ir savo šeimai prieglobstį.

– Kur bėgi, kaip patrakęs, – užkalbino mane dabartinėje Laisvės alėjoje akis į akį sutiktas p. Banaitis.

– Ogi bėgu į Vilnių nuo karo pavojaus prieglaudos ieškodamas.

– Apsistok pas mane, mokysimės kankliuoti. Aš tave viskuom aprūpinsiu, tiktai lik Kaune“.

Verta pažymėti, jog toks dviejų kraštiečių susitikimas ir pokalbis anuomet S. Banaičiui nebuvo vienintelis, lėmęs ne tik kanklininkų ansamblio įkūrimą, bet ir kanklių muzikos plėtojimą Lietuvoje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui ir kaizeriniams okupantams užėmus Kauną, sumažėjus darbui spaustuvėje, liko daugiau laiko kankliuoti. Pas žymų to meto kanklių meistrą J. Strimaitį, S. Banaitis užsakė pagaminti naują komplektą kanklių. 1914 metų pabaigoje prasidėjo pirmosios repeticijos. Galų gale kankliuotojai, gana gerai įvaldę savo instrumentus, ėmė mąstyti ir apie viešą koncertą, tad S. Banaičiui teko nemažai vaikščioti pas okupacinės valdžios valdininkus, prašant leidimo surengti viešą kanklininkų koncertą, kuris esą, turėtų išreikšti lietuvių džiaugsmą, išsivadavus iš carinės Rusijos jungo.

Greta kanklininkų ansamblio suburtas ir nedidelis choras, kuriam vadovavo S. Banaičio sūnus Viktoras. Šiame kolektyve buvo ir solistų bei duetų. Taigi taip parengta koncerto programa, ir gavus valdžios leidimą, 1916 metų sausio 13 dieną  Kaune, surengtas pirmasis kanklių kolektyvo koncertas, tarp žiūrovų turėjęs milžinišką pasisekimą.

Reikia pažymėti, jog kanklių muzikos koncertai karo nepriteklių slegiamame Kaune anuomet buvo tartum staiga nušvitęs skaidrus saulės spindulys, padėjęs sunkiu metu lietuvių tarpe išlaikyti tautiškumą. Šis S. Banaičio suburtas kanklininkų ansamblis buvo kviečiamas koncertuoti ir svetur: Prūsų Lietuvoje, Vilniuje bei kitose vietovėse, kur gyveno nemažai lietuvių.

S. Banaičio sukurtas kanklininkų ansamblis, jo paties sumanymu, turėjo įgyvendinti kelis tikslus. Pirmiausia tai buvo meilė gimtinės melodijoms bei tautiniams lietuvių instrumentams, kartu ir meilė tėvynei. Tačiau svarbiausia, kad ansamblio nariai galėjo pasidžiaugti savo darbo vaisiais, pasididžiuoti rengiamais koncertais, į kuriuos susirinkdavo minios lietuvių, neabejingų lietuviškam žodžiui bei muzikai.

Karas žmonijai suteikia daug sunkiai pakeliamų dalykų. Taip buvo ir anuomet, Pirmojo pasaulinio karo metu, tad artėjant vokiečių kariuomenei prie Kauno, S. Banaitis pradėjo organizuoti Komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Šis komitetas, gavęs iš caro valdžios paramą, įsteigė keletą kooperatyvų, kuriuose gaunantieji pašalpas galėjo nusipirkti būtiniausių maisto produktų. Taigi net ir sunkiu karo metu, energingų žmonių vadovaujami kooperatyvų nariai gaudavo paramos.

Svarbu ir tai, jog didelis nuopelnas anuomet teko S. Banaičiui, sunkiomis sąlygomis sugebėjusiam gauti retų, karo metu deficitinių prekių. Pašalpos buvo dalijamos iki pat vokiečių atėjimo. Niekas niekam neturėjo jokių pretenzijų, o kaizeriniams okupantams įsiveržus į Kauną, kooperatyvų patalpos kauniečiams kurį laiką buvo susibūrimo vieta.

Vokiečiai, užėmę Kauną, mieste rado gausybę pilnų sandėlių, kurių nei carinė administracija, nei kariuomenė nespėjo evakuoti, todėl kauniečiai dar kurį laiką  galėjo laisvai įsigyti būtiniausių maisto produktų, kai kituose miestuose jau veikė kortelių sistema. Kaune maisto kortelės įvestos tik 1916 metų pabaigoje. Tuo metu Vilniaus gyventojai badavo.

Įsikūrę Kaune kaizeriniai okupantai nedelsdami pradėjo vykdyti gyventojų surašymą pagal tautybę. Visą šį darbą atliko vokiečių kariškiai, kuriems vertėjavo lietuviai. Nors nemaža dalis kauniečių buvo lietuviškos kilmės, tačiau jie, veikiami lenkiškų ar rusiškų mokyklų, dažnai save laikydavo ir tų tautybių piliečiais. S. Banaitis ir kiti Kaune likę susipratę lietuviai, kurie surašymuose buvo vertėjais, patardavo neužmiršti savo lietuviškos kilmės. Nenutautėti anuomet lietuviams padėjo ir netrukus pasiekusios sensacingos žinutės apie lenkų daromas skriaudas lietuviams Vilniaus mieste. Čia dėl savo tautybės ir gimtosios kalbos kai kurie lietuviai kunigai nukentėjo nuo lenkiškos bažnytinės vyresnybės.

Reikia pažymėti, jog S. Banaitis anuomet rūpinosi, kad Kaune lietuviai turėtų savo lietuvišką gimnaziją – pažinčių dėka jam pavyko gauti okupacinės valdžios leidimą. Gimnazijos kūrimo sumanymas pirmiausia buvo paskelbtas Kauno bažnyčiose. Paskui tuo tikslu Gulbės (dabar Rotušės) salėje suorganizuotas miesto gyventojų susirinkimas. Tai buvo bene pirmasis Kaune vykęs lietuvių sambūris, kuriame kalbėta tik gimtąja kalba. Jį vedė žymus anuometinis lietuvių visuomenės veikėjas T. Daugirdas. Iš pradžių „lenkuojantiems“ Kauno gyventojams buvo sunku suprasti, kodėl toks svarbus susirinkimas vedamas tik lietuvių kalba. Į sceną užlipęs S. Banaitis savo garsiu, valingu balsu griežtai pareiškė, kad šis susirinkimas yra šaukiamas tik lietuvių; kiti norintieji gali prie jo prisidėti arba palikti salę. Po tokio griežto pareiškimo salėje liko tik lietuviai ir jiems prijaučiantys kitataučiai. Į gimnaziją nutarta priimti ir lenkų bei žydų vaikus, tačiau pagrindiniai dalykai turėjo būti dėstomi lietuvių kalba.

Ir čia daugelis rūpesčių buvo ant S. Banaičio pečių: reikėjo surasti gimnazijai patalpas, pasirūpinti inventoriumi ir kitais būtiniausiais dalykais. Jau spalio mėnesį gimnazijon užsirašė 180 mokinių. Administracinius reikalus tvarkė pats S. Banaitis, o mokslo reikalus – laikinai ėjęs direktoriaus pareigas Karmelitų bažnyčios klebonas kun. K. Šova. Pradžioje čia be direktoriaus dirbo tik trys mokytojai: K. V. Banaitis, S. Baltrušaitis ir S. Naudžius. Visi jie dirbo be atlyginimo. Palaipsniui mokytojų skaičius keleriopai išaugo.

Reikia pasakyti, jog lietuviškosios gimnazijos įkūrimas Kaune karo sąlygomis buvo didelis žygdarbis, mat šiame mieste tokia mokykla buvo pirma. Iki Pirmojo pasaulinio karo dar tebeveikė arba kūrėsi naujos rusiškos, lenkiškos, vokiškos bei žydiškos mokyklos. Tad jei lietuviai būtų dar bent kiek uždelsę, kitataučių mokyklos neabejotinai būtų patraukusios savo pusėn ir daugelį nevisiškai susipratusių lietuvių. Nereikia pamiršti ir to, kad vokiečių okupacinė valdžia į lietuviškos gimnazijos kūrimą žiūrėjo labai įtariai. Prireikė nemažų pastangų įtikinti okupantus, jog toks švietimas iš esmės „beveik talkina“ vokiečių valdžiai.

Ne be S. Banaičio pastangų Kaune beveik tuo pačiu metu buvo įkurta ir 12 lietuviškų pradžios mokyklų. Taip Kaune padėti pamatai  lietuvybei plėtoti. Per visą okupacijos laikotarpį S. Banaitis visokeriopai rūpinosi šių mokyklų veikla, buvo jų inspektoriumi.

Dar 1915 metų rudenį Kaune įkurti ir komercijos kursai, kuriuos savo lėšomis išlaikė ir pats dėstė S. Banaitis. Norėdamas suburti lietuvius į darnų, glaudžiai organizuotą vienetą, S. Banaitis įkūrė ir sporto draugiją. Tad sunkiais kaizerinės okupacijos metais jo rūpesčio dėka Kaune lietuvybės klestėjimas pasiekė neregėtą lygį, kurio vilniečiai ir kitų miestų lietuviai galėjo tik pavydėti.

Lietuviška S. Banaičio ir jo bendraminčių veikla buvo nukreipta į atgimstančios Lietuvos valstybės ateities kelių švietimą. Šie drąsūs šviesuoliai, patys siekdami ir kitus ragindami siekti, regis, sunkiai lietuviams bepasiekiamo švenčiausio tikslo – laisvės ir nepriklausomybės – dėjo pamatus Lietuvos atgimimui.

Po ilgų priespaudos metų, dar nepriklausomybės priešaušryje – 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis, Vilniuje įvyko pirmasis viešas lietuvių suvažiavimas, pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu. Jame dalyvavo ir S. Banaitis.

Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai P. Vileišio spaustuvėje labai greitai buvo atspausdinti ir išdalinti vykstantiems namo dalyviams. Nors šių nutarimų dėl caro valdžios vykdomų represijų ir nepavyko įgyvendinti, tačiau šį seimą drąsiai galima laikyti pirmuoju ryškiu lietuvių tautinės valstybės kūrimo ženklu.

Lietuvių politinė veikla slopinama buvo ir Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau 1914 metų pabaigoje gautas valdžios leidimas ir įkurta lietuvius vienijanti jėga – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Kaizerinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, ši draugija suskilo į dvi grupes. Viena traukėsi su carine kariuomene į Rusijos gilumą, kur ėmė organizuoti lietuvių pabėgėlių globą, antroji grupė, likusi Lietuvoje, būrėsi Kaune, veikdama nelegaliai. Pastarajai vadovavo S. Banaitis, prel. A. Dambrauskas-Jakštas bei žurnalistas J. Kriaučiūnas.

S. Banaičio politinės pažiūros buvo artimos monarchijai. Respublika jam atrodė labai jau prasta ir menkavertė. Lietuva, pasak jo, verta karalystės arba bent jau kunigaikštystės, kuri pasauliui skelbtų buvusią garbingos Lietuvos šlovę.

 Šiam S. Banaičio sumanymui taip niekada  ir nebuvo pritarta, nors jis su savo bendraminčiais buvo parengęs konstituciją. Priėmus postulatus ir konstituciją, reikėjo juos paskelbti, tad netrukus jie S. Banaičio spaustuvėje buvo atspausdinti pavadinimu Vyriausiojo Lietuvių Tautos Komiteto Atsišaukimas. Atsišaukimo turinys buvo toks:

„Lietuviai,

Dar gyvuoja mūsų atmintyje Didysis Vilniaus seimas. Dabar, karui baigiantis, renkamės į naują seimą, skirdami iš kiekvienos parapijos bent po du atstovus, išrinkti Lietuvai kunigaikštį iš senovės Lietuvos kunigaikščių giminės. Dar daug turėsime nukęsti, bet artinasi valanda ir mes, eidami ranka į ranką su mūsų bendradarbiais latviais ir baltgudžiais, numesime prispaudėjų jungą ir valdysime patys savo valdžia, savo vyriausybe, išrinkta iš savo tarpo. Lai Dievas laimina mūsų darbus ir mūsų aukas, mes reikalaujame sau lygių teisių gyventi pasaulyje, kaip ir kitos tautos.“

Daug anuomet šio atsišaukimo egzempliorių buvo išplatinta Lietuvoje. Dalis jų pateko ir į užsienį. Juose, kaip ir kituose S. Banaičio rašytuose atsišaukimuose, buvo keliama Lietuvos nepriklausomybės idėja, kviečiami lietuviai visomis galimomis priemonėmis kovoti už savo tėvynės laisvę.

S. Banaičiui teko dalyvauti 1917 metų rugpjūčio 2 dieną vykusioje Vilniaus konferencijoje, dalyvavo jos organizaciniame posėdyje, kuriame priešinosi prieš bet kokią ryšių su Vokietija ar Lenkija užmezgimo galimybę, pasisakydamas už visišką Lietuvos nepriklausomybę.

1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje, Pohuliankos teatro salėje, įvyko Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo 214 atstovų. Čia rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu buvo išrinkta dvidešimties žmonių Krašto Taryba, į kurią pateko ir S. Banaitis. Ši Taryba tėvynėje bei užsienio lietuvių konferencijose užsitikrino daugumos lietuvių paramą gaudama visų lietuvių įgaliojimus, ir tų pačių metų pabaigoje ėmėsi konkrečių žygių svarbiausiam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimui. Tam iš pradžių prieštaravo Lietuvoje šeimininkavusi okupacinė administracija. Nors ji ir pritarė Lietuvos nepriklausomybei nuo kitų šalių, tačiau reikalavo paklusti Vokietijai.

Lietuvos Tarybos narių nuomonės išsiskyrė. Vieni sutiko nepaklusti Vokietijos reikalavimams ir palaipsniui siekti nepriklausomybės, kiti su jokiomis nuolaidomis nesutiko. Iš pradžių Tarybos narių nuomonės išsiskyrė, dalis jų buvo pasitraukę, tačiau vėliau sugrįžo.

Lietuvos Tarybos darbas atsinaujino 1918 metų vasario 16 d. susirinkus į Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti būstinę, kur tą pačią dieną, apie 11 val., baigtas rengti Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.  Susirinkusiems čia  jį perskaitė vyriausias amžiumi Lietuvos Tarybos narys dr. J. Basanavičius. 12 val. 30 min. už jį balsavo visi 20 Lietuvos Tarybos narių: S. Banaitis, J. Basanavičius, M. Biržiška, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, St. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, Vl. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis ir J. Vileišis, kurie tai patvirtino savo parašais. Šiame akte sakoma:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Šis Lietuvos Nepriklausomybės Aktas netrukus perduotas „Lietuvos aidui“ ir išspausdintas. Vokiečiai nesnaudė – didžiąją dalį tiražo konfiskavo, bet šis dokumentas buvo išspausdintas atskirais egzemplioriais ir netrukus pasiekė ne tik Vokietijos, bet ir kitų Europos valstybių sostines. Suprantama, kad Lietuvos Nepriklausomybės Aktas iš karto nepadarė Lietuvos nepriklausoma valstybe, tačiau tai buvo tvirtas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis palaipsniui tvirtėjo Nepriklausoma Lietuva.

Būdamas nepaprastai užimtas nepriklausomos valstybės atkūrimo darbais, suprasdamas atsikuriančios valstybės ūkio svarbą, S. Banaitis prisidėjo prie Lietuvos prekybos ir pramonės banko įkūrimo. Tik gaila, kad banko akcijoms netekus vertės, jo įdėtas kapitalas dingo.

Neverta pamiršti, kad tuo metu jaunai valstybei grėsė pavojus prarasti ir nepriklausomybę. Ją pražudyti kėsinosi Lietuvos priešai.

Dar 1918 metų pabaigoje pakrikusi ir demoralizuota Vokietijos kariuomenė iš Rusijos traukėsi atgal. Paskui ją link Vilniaus sparčiai slinko durtuvų pagalba pasaulinį rojų kurti pasiruošę bolševikų būriai. Žūt būt reikėjo atremti jų veržimąsi, nes buvo aišku, jog karą pralaimėję vokiečiai Lietuvoje ilgai neužsibus. Taigi S. Banaitis, radęs laisvesnio laiko, dažnai važinėjo po gimtąją Suvalkiją, organizuodamas ten savanorių būrius tėvynei ginti.

Bolševikams kėsinantis užgrobti Vilnių, S. Banaitis vos suspėjo iš Vilniuje įkurto Lietuvos prekybos ir pramonės banko atsiimti dalį jame buvusių pinigų – apie 300 000 markių, už kuriuos, banko valdybos nariams pritarus, iš vokiečių armijos nupirkti ginklų bei amunicijos besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

Taip S. Banaitis prisidėjo prie besikuriančios Lietuvos kariuomenės apginklavimo. Vedami patriotizmo ir meilės tėvynės laisvei, lietuviai savanoriai, neturėdami pakankamo pasirengimo, savo drąsa ir sumanumu ne tik apgynė tėvynę nuo priešų, bet sutriuškino bolševikų ir bermontininkų gaujas bei sugebėjo atsispirti lenkų invazijai, kurie, užgrobę Vilniaus kraštą, kėsinosi užgrobti ir visą Lietuvą.

S. Banaičio rūpestis krašto gynyba neliko pamirštas. Už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę jis vėliau buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu ir Vyčio kryžiumi.

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, suiručių nualinti ūkininkai ir naujakuriai vertėsi kaip kas išmanė, nes Lietuvos vyriausybė dar būdama silpna  neįstengė jiems padėti. Čia ranką žemdirbiams ištiesė S. Banaitis, įkurdamas Lietuvos žemdirbių sąjungą, kuri vienydama ir šviesdama ūkininkus, galėtų jiems padėti ekonominiais bei teisiniais klausimais.

Lietuvos žemdirbių sąjunga įsikūrė dar 1919 metų gegužės 14 d. Kaune. Ji stengėsi vienyti ūkininkus į nuo jokių partijų ar srovių nepriklausomą sąjungą, kurios tikslai pirmiausia buvo ekonominiai: kurti kooperatyvus, gerinti sėjomainą, organizuoti žemės ūkio produktų eksportą, turėti užtarėjų valdžios sluoksniuose, ginti savo narius nuo išnaudojimo.

Pradėjęs organizuoti Lietuvos žemdirbių sąjungą, S. Banaitis tais pačiais metais ėmė leisti ir laikraštį „Žemdirbių balsas“, kurį ne tik redagavo pats, bet ir spausdino jame daug savo straipsnių. Šis laikraštis iš pradžių buvo spausdinamas Kaune, o vėliau Marijampolėje.

 S. Banaitis taip pat aktyviai bendradarbiavo „Šviesoje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Kauno žiniose“, „Vilniaus žiniose“, „Žvaigždėje“ (JAV). Jo rašytų straipsnių galima rasti ir kituose lietuvių periodiniuose leidiniuose.

„Žemdirbių balso“ ketvirtajame numeryje 1919 metais S. Banaitis suformulavo pagrindinius Lietuvos žemdirbių sąjungos tikslus:

„Mes, žemdirbiai, gamindami šaliai maistą ir jos pramonei žaliąją medžiagą, visuotiniam ūkės kultūros pakilimui, gyvenimo sąlygų pagerinimui ir šalies gyventojų pragyvenimo palengvinimui, sudarome vieną bendrą Lietuvos žemdirbių sąjungą su centru Vilniuje, kuri aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime“.

Kad šie S. Banaičio žodžiai nebuvo tušti, rodo ir tai, jog jis ypač daug nuveikė kurdamas Lietuvos žemdirbių sąjungos skyrius gimtojoje Suvalkijoje. Kaip jau esu minėjęs, kelti žemės ūkį ir mokslo pagrindais organizuoti maisto produktų gamybą S. Banaitis bandė jau anksčiau. Dar būdamas aštuoniolikos, jis bandė plėsti galvijų bandą, buvo numatęs gaminti sviestą ir lietuviškus sūrius. Baigęs Peterburgo komercijos ir buhalterijos kursus, S. Banaitis vėl ėmėsi plėsti pienininkystę – iš Varšuvos buvo parsigabenęs separatorių bei kitų pieninės įrengimų. Tačiau troškimas vykti į Kauną ir tenai kurti spaustuvę nustelbė visus kitus anuometinius S. Banaičio norus ir planus.

Tik paskelbus nepriklausomybę, S. Banaitis Vaitiekupiuose įkūrė separavimo punktą, taip padėdamas kaimynams gauti didesnes pajamas iš žemės ūkio. Tai pajutę ūkininkai pradėjo laikyti daugiau karvių, gerino jų bandą. S. Banaitis taip pat organizavo veislinių galvijų auginimą, įsigydamas produktyvios veislės bulių.

Stengdamasis gryninti pasėlius ir vengti laukų užteršimo piktžolėmis, S. Banaitis Sintautuose įkūrė grūdų valymo punktą, kuris padėjo aplinkiniams ūkininkams gerinti javų sėklą. Sintautuose jo dėka buvo pastatyti ir modernūs grūdų valymo įrengimai, kurie priklausė Lietuvos žemdirbių sąjungai. Čia aplinkiniai ūkininkai suveždavo valyti sėklinius grūdus.

Jausdamas aplinkinių ūkininkų dėkingumą, S. Banaitis nemokamai perdavė Šakių pieno perdirbimo bendrovei visą savo įrangą. Bendrovei savo žinion perėmus šį punktą, jis buvo išplėstas, įrengtas naujas separatorius su galingu dyzeliniu varikliu.

Kas šiandien gali  pasakyti, kiek S. Banaitis anuomet padėjo nuo karo nukentėjusiems ūkininkams? Jis nuolat kreipdavosi į valdžios vyrus, prašydamas ir reikalaudamas lengvesnėmis sąlygomis gauti padegėliams miško. Jis kvietė buvusius oponentus pamiršti visus partinius nesutarimus ir didžiausias jėgas skirti žemės ūkiui. Šis S. Banaičio rūpinimasis davė apčiuopiamų rezultatų.

Laivininkystę Nemunu plėtojo Kauno žydai ir Tilžės vokiečiai. S. Banaitis neatsitiktinai nutarė šį verslą perkelti į lietuvių rankas. Jo pastangomis buvo įkurta Lietuvos garlaivių akcinė bendrovė, kuriai vadovavo pats įkūrėjas, taip įrodydamas, kad nė kiek neblogiau nei žydai ar vokiečiai šioje neįprastoje srityje gali darbuotis lietuviai.

Kurti laivininkystę Lietuvoje anuomet buvo svarbu, nes geležinkelio palei Nemuną nebuvo, o ir autotransportas praktiniams tikslams beveik nebuvo naudojamas. Vandens transportas visais laikais buvo pigiausias.

Lietuvos laivininkystės bendrovę S. Banaitis ėmėsi kurti 1919 metų vasario 25 d., tačiau tuomet Nemuno žemupys dar priklausė Vokietijai. Vokiečių kariuomenė iš Klaipėdos krašto pasitraukė tik 1920 m. vasario mėnesio pradžioje, o netrukus Antantės šalių vardu šio krašto valdymą perėmė prancūzai. Tuomet žymiai pagerėjo lietuvių reikalai Baltijos pajūryje, o kartu ir Nemuno žemupyje. Po kiek užtrukusių parengiamųjų darbų, subūręs darnų, laivininkystėje nusimanančių keliolikos vyrų kolektyvą, įsigijęs ir sumontavęs pirmąją techniką, S. Banaitis pirmiausia atidarė garlaivių liniją Kaunas-Jurbarkas, kadangi Klaipėdos kraštas dar tebepriklausė Antantės valstybėms. Paleisti kursuoti Nemunu garlaiviai visiškai patvirtino bendrovės kūrėjų prognozes. Ilgainiui, ypač po Klaipėdos sukilimo ir išvadavimo 1923 metais, laivyba Nemunu suklestėjo ir veikė intensyviai. Iš pradžių turėjusi tris laivus Nemune ir du burlaivius Baltijos jūroje, bendrovė vėlesniais metais laivų skaičių keleriopai padidino. Taip pat bendrovės rūpesčiu Klaipėdoje buvo praplėstas uostas. Ir nors didelio pelno bendrovė nedavė, tačiau ji sėkmingai veikė iki 1939 metų pavasario, kai Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos atplėšė hitlerinė Vokietija.

Vargu ar daug kas iš kauniečių žino, kad turėtų būti dėkingi S. Banaičiui, jog Kauno autobusų stotis šiandien yra tokioje patogioje vietoje: pro ją nusitiesusios troleibusų ir autobusų linijos, netoliese ir geležinkelio stotis.

Kai Kauno autobusų stotis 1922 metais buvo įkurta tuometiniame miesto pakraštyje prie Nemuno krantinės, tarp D. Poškos ir Nemuno gatvių, jau beveik įpusėjęs septintąjį amžiaus dešimtmetį, S. Banaitis ėmėsi vadovauti primityviai Kauno autobusų stočiai. Turėdamas didžiulį autoritetą, jis iš miesto valdžios išrūpino naujajai autobusų stočiai žemės sklypą labai patogioje vietoje: Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties, arčiau besiplečiančių miesto autobusų linijų.

Naujosios autobusų stoties statyba reikalavo daug lėšų ir nemažai laiko. Reikėjo išvalyti apleistą teritoriją, išlyginti aikštelę, įrengti stoties rūmus. Visa tai organizavo S. Banaitis, bemaž visą laiką praleisdamas stoties teritorijoje, būdamas pačiame vykdomų darbų centre.

Deja, sulaukti  naujosios Kauno autobusų stoties atidarymo S. Banaičiui nebuvo lemta, nes stoties įrengimas užtruko ilgai. Kauno autobusų stotis iškilmingai buvo atidaryta 1935 metais.

Niekas šiandien negali pasakyti, kiek S. Banaitis dar turėjo naujų idėjų ir planų, kurie taip ir liko neįgyvendinti. 1931 m. birželį jis palaidojo mylimą savo gyvenimo palydovę žmoną Marijoną. O ir pats, slegiamas nemažos metų naštos, S. Banaitis jautė vis sunkiau ir sunkiau bepakeliamą nuovargį. Nuolat vaikų ir artimų bičiulių prižiūrimas, dažno svečio prel. A. Dambrausko-Jakšto lankomas, iš jo priėmęs paskutinius kunigiškus patarnavimus, kiek pasirgęs skrandžio žaizdos kraujoplūdžiu, 1933 metų gegužės 4 dieną S. Banaitis mirė.

Kaunas dar nebuvo matęs tokios gausybės žmonių, kurie čia, iš įvairių Lietuvos kampelių bei svetur susirinko atsisveikinti ir palydėti į amžino poilsio vietą Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą, bendražygį, patriotą, draugą ir tėvą – Saliamoną Banaitį.

Velionį į kapus lydėjo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, vidaus reikalų ministras St. Rusteika, teisingumo ministras A. Žilinskas, Kauno miesto burmistras A. Graurokas, jo pavaduotojas J. Pikčilingis, M. Biržiška, M. Yčas, A. Dambrauskas-Jakštas, Vl. Mironas ir daugelis kunigų, karininkų, studentų, gimnazistų, kurie velionį gerbė ir vertino jo nuveiktus darbus.

Įsimintini kuklūs bei prasmingi žodžiai, kurie išspausdinti 1933 metų gegužės-birželio „Židinio“ žurnale. Jų autorius – ilgametis S. Banaičio draugas ir bendražygis prel. A. Dambrauskas-Jakštas, straipsnio pabaigoje, skirtame S. Banaičio šviesiam atminimui, apibūdindamas velionį kaip asmenybę, rašė:

„Bet kas da svarbiau, S. Banaitis buvo ir tikįs žmogus, ir geras krikščionis. Artimo meilės įsakymas jam nebuvo tuščias žodis. Ir sau lygiems veikėjams inteligentams, ir savo globoj esamiems darbininkams jis lygiai linkėjo gera ir stengėsi visiems kuo daugiau gera padaryti. Ir ne tik stengės, bet ir iš tikrųjų darė. Taigi nebus perdėta pasakius: „jis perėjo gerą darydamas“. Tai toks, visą savo gyvenimą buvo Saliamonas Banaitis – lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas.“

© 2011 „XXI amžius“