Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Mero patarėjas išsaugojo ir dovanojo mokslo labui vertingus archeologinius radinius

Vytautas Bagdonas

Anykštėnas politikas Virgilijus Aloyzas Milaknis savo radinius paaukojo mokslui Autoriaus nuotrauka

Neseniai Anykščių rajono savivaldybės mero patarėjas Virgilijus Aloyzas Milaknis iš Anykščių krašto kilusiam archeologui, archeologijos istorikui, Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus darbuotojui, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniajam mokslo darbuotojui, humanitarinių mokslų daktarui doc. Gintautui Zabielai perdavė beveik 200 vienetų vertingų archeologinių radinių: senovinių glazūruotų keraminių bei degto molio dirbinių šukių, stiklinių ir keraminių indų šukių.

Senovinius radinius slėpė Šventosios pakrantė

Mero patarėjas laisvalaikiu su penkiamete dukrele Ugne mėgsta pasivaikščioti. Ne kartą jie vaikštinėjo upės pakrante, ten, kur dabar įrengiami pėsčiųjų ir dviračių takai, įvairūs kiti Šventosios kairiojo kranto tvarkymo projekte numatyti objektai. Pasivaikščiojimų metu rinko akmenukus, pavyko rasti ir juodojo titnago. Kartą apžiūrinėdami buldozerių išraustas duobes rado įvairaus dydžio visokių spalvų ir atspalvių kažkokių indų šukių. Ugnė su tėveliu tas šukes surinkę parsinešė namo. Kitą dieną iš pasivaikščiojimo vėl grįžo ne tuščiomis rankomis. Buldozeriai, kasdami žemę būsimojoje krantinėje, kurioje netrukus turėjo būti išklotos akmens trinkelės, išrausdavo įvairių šukių. Į tokias „smulkmenas“ projekto vykdytojai nekreipė dėmesio, o V. A. Milaknis susidomėjo ir tęsė „paieškas“. „Paieškoję informacijos internete, sužinojome, kad archeologai tokiais radiniais domisi, juos renka. Pasidarė aišku, kad šios duženos – mūsų krašto istorija, įvairiais amžiais puoselėti papročiai, mūsų protėvių buitis, jų gyvenimo tarpsnis. Todėl surinkęs daugiau šukių nusprendžiau kreiptis į archeologijos specialistą dr. Gintautą Zabielą“, – pasakoja rajono mero patarėjas V. A. Milaknis.  

Per gegužės ir birželio mėnesius tėvas su dukra surinko apie 200 senovinių dirbinių liekanų. Tai buvo žalsvos, rusvos, gelsvos, kelių atspalvių rudos spalvos glazūruotų keraminių dirbinių šukės. Kai kurios šukės puoštos pieštais ornamentais:  pynelėmis, zigzagais, brūkšniais.

Tarp radinių buvo ir juodų, rudų, rusvos spalvos su skaldyto granito ar kvarcinio smėlio priemaišomis degto molio indų šukių. Kai kurios šukės buvo be jokios glazūros. Taip pat buvo rasta senovinių butelių, indų stiklo šukių.

„Mini paroda“ darbo kabinete

Kai vieną dieną mero patarėjas visus neįprastus radinius išdėliojo savo kabinete, tos archeologinės vertybės užėmė didoką stalą. Tokią „parodą“ anykštėnas surengė neatsitiktinai.   Apžiūrinėdami kabinete išdėliotas rastų keraminių bei degto molio dirbinių šukes anykštėnai istorijos mokytojai, muziejininkai, istoriniu paveldu besidomintys žmonės stebėjosi. Pasak jų, kai kurių dirbinių šukės gali siekti net XIII–XV amžius, o apie gilią senovę byloja keraminių indų glazūros atspalviai, ornamentai. Molio dirbiniai su smėlio, akmenukų bei skaldyto akmens trupinių priemaiša tikriausiai lipdyti dar rankomis.

„Perdavus archeologams tokius radinius, yra didesnė jų išlikimo galimybė ir mokslinio įvertinimo garantija. Net nekilo mintis surastas istorines vertybes pasilikti sau, jas kolekcionuoti, mėgautis savo namuose“, – apie pasiryžimą atsisveikinti su surinktomis paupyje šukėmis teigė mero patarėjas.

Mokslininkas teigiamai vertina iniciatyvą

Daugybę šalies piliakalnių, senkapių, pilkapių, senamiesčių, dvarviečių ištyrinėjęs, nemažai archeologinių tyrimų atlikęs ir Anykščių krašte dr. Gintautas Zabiela gerokai nustebo, sužinojęs  apie istorines vertybes, surastas Šventosios pakrantėje. Jau įprasta, kad vykdant įvairius projektus, rekonstruojant senus ar statant naujus pastatus, kitus objektus miestų teritorijose atliekami archeologiniai tyrinėjimai. Pavyzdžiui, archeologiniai tyrinėjimai buvo atlikti Anykščiuose prieš statant paminklą poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui, įrengiant Vyskupo skverą, prieš pradedant statyti naująją biblioteką, dabar archeologai darbuojasi buvusioje Anykščių dvarvietėje, kur įsikurs Menų inkubatorius ir t. t. Šventosios pakrantė nebuvo tyrinėjama, nes niekas net nesitikėjo, kad ten gali būti kokių nors archeologinių radinių. Išgirdęs iš mero patarėjo apie tuos radinius, dr. G. Zabiela atskubėjo į Anykščius. Jis ne tiktai susidomėjęs apžiūrėjo visas surastas šukes, bet ir tą vietą, kur radiniai gulėjo. Tomis dienomis, kai archeologijos istorikas apžiūrinėjo pakrantę, jis jau nieko nerado, nes jau vyko krantinės tvarkymo darbai. (Šiuo metu toje vietoje jau įrengtas grindinys, krantinė išklota akmens trinkelėmis.) Mero patarėjas mokslininkui perdavė visus savo su dukra surinktus radinius, kuriuos jis išsivežė į Vilnių.

„Lieka tikrai didele mįsle faktas, kaip tos įvairios šukės atsirado Šventosios pakrantėje. Nepanašu, kad jas atplukdė upė. Jei vanduo šukes plukdytų, jos būtų nuzulintos, o tokių žymių ant radinių nepastebėta. Tokioje vietoje lyg ir neturėjo būti panašių dalykų, todėl archeologiniai tyrinėjimai nebuvo atliekami. Paprastai panašių radinių galima rasti tyrinėjant senamiestį. Gal kas nors atvežė žemes su šukėmis ir ten išpylė? Ten tokių radinių galėjo būti ir daugiau, bet pakrantės tvarkymo metu žemės gruntas su smėliu sumaišytas, daug kur perkasta... Kai kurios šukės turi tarsi degimo, lydymosi žymes – gal indai degė kokiame gaisre ?“ – svarstė dr. G. Zabiela. Pasak mokslininko, pirminiais duomenimis, Šventosios pakrantėje surastos glazūruotos keraminės ir degto molio indų šukės gali būti XVIII–XX amžiaus, o gal ir ankstyvesnio periodo. Visi mero patarėjo V. A. Milaknio perduoti radiniai bus nuodugniai ištirti, aprašyti, apie juos bus pateiktos mokslinės išvados. O paskui viskas bus perduota Anykščių muziejui. Dr. G. Zabiela labai teigiamai atsiliepė apie anykštėno politiko poelgį. Labai blogai, kai kartais žmonės nekreipia dėmesio statybų metu technikos iškastas į žemės paviršių įvairias smulkmenas, manydami, kad visokios šukės ar kiti daiktai yra beverčiai, niekam nereikalingi ir neįdomūs. Todėl kartais mokslui labai reikalingi ir naudingi dalykai neišsaugojami, archeologinės vertybės sunaikinamos. „V. A. Milaknis pasielgė labai gerai, kad abejingai nepraėjo pro šalį, išvydęs statybvietėje iškastas senų indų šukes, kad tuos radinius kruopščiai surinko, išsaugojo ir nesavanaudiškai, nesitikėdamas jokio atlygio perdavė mokslo labui. Toks pavyzdys turėtų būti užkrečiantis, taip turėtų elgtis visi“, –  negailėjo pagyrimo žodžių mokslininkas.

Anykščiai

© 2011 „XXI amžius“