|
Kad kiti priimtų, kad tretiems įtiktumėm
Dr. Egidijus Mažintas
Prie visų valdžių buvo artistų, nuolat norėjusių įsiteikti režimui tokių pavyzdžių buvo ne tik prie Hitlerio, bet ir Sovietų Sąjungoje, ir Lietuvoje. Tai buvo menininkai, kurie įsiteikdami valdžiai stengėsi užimti kuo aukštesnę vietą. Šiandien mūsų šalis kryžkelėje. Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė labai teisingai pastebėjo, kad Lietuvoje niekada nebuvo rinkos ekonomikos, o buvo oligarchinė korumpuota. Demokratija buvo tik priedanga korupcijai ir klanų ideologijai. Todėl šiandien ekranuose mes matome jau kitus menininkus, kuriems pasiekimų tikrame mene kaip ir trūksta, todėl jie nuolat rodosi televizijos ekranuose. Giliai užmaskuotas nedemokratinis valdymas tapo Lietuvos politikos arenos akėčiomis, galinčiomis išakėti bet kokią nepasitenkinimo vagą šalies apipelkėjusioje kultūros klampynėje. Kokie politiniai artojai tokios ir žagrės.
Per du dešimtmečius šalyje neatsirado pagrindų teisinei ir demokratinei valstybei sukurti, bet Seime dešimtmečiais sėdintys norėtų, kad šį sugalvotą chaosą vadintumėme demokratija ir teisine valstybe. LR saugumo generolai norėjo sukurti slaptą visų korupcine demokratija nepatenkintų piliečių visuotinį sekimą. Visada galvojau, kad šis vanilinis šokių ir vokalo duetų konkursų vajus taip pat sugalvotas globalistų, kad atitrauktų meną nuo politikos ir papurkštų į akis komercijos putų jaunimui. LR Kultūros ministerija sunaikino teatro kultūrą, kuri sovietmečiu kėlė pasididžiavimą savo tauta, lietuvybe. Kiekvienais laikais, netgi grėsmingu sovietmečiu, teatras visada buvo, kaip kažkada prasitarė buvęs CK narys, rakštis kompartijos subinėje. Tapus korumpuotos kompartijos ideologams nepriklausomos Lietuvos kultūrininkais (kaip antai buvęs pilkasis kultūros ministerijos kardinolas Juozas Širvinskas buvęs LTSR kinematografijos komiteto partkomo sekretorius šalies biurokratijos klube tapo savu geru vyru). J. Širvinsko direktyvomis buvo sukomercinti visi valstybiniai teatrai, juos išdalino savo kiemo artistams, kažkada gana sėkmingai kūrusiems vaidmenis talentingų režisierių spektakliuose. Jų vadovus profesionalius teatrų režisierius sėkmingai pakeitė režisūros diplomų neturintys teatrų vadovai, aktoriai A. Latėnas, A. Večerskis, Panevėžyje R. Teresas, Šiauliuose A. Venckus, pianistas G. Kėvišas Vilniaus operoje ir t. t. Lietuvos režisūros elitas išsibarstė po užsienius, o vietinių klapčiukų vadovaujamuose valstybiniuose teatruose spektaklius pakviesti statyti buvę aktoriai, niekada nestudijavę režisūros Valentinas Masalskis, Sigitas Račkys, Rimutis Remeikis ir daugelis kitų. Pagrindinė tokių vadovų, pasivadinusių režisieriais, užduotis, kad geriau už juos niekas nepastatytų spektaklių. Diplomuoti režisieriai tapo persona non grata. Tokie bakalaurininkų vadovaujami valstybiniai teatrai, norėdami įsiteikti savo maitintojai subiurokratėjusiai kultūros ideologijai, tapo valdžios ir sistemos tarnais. O, pasižymėjusius klusnius savo teatro (dvaro) vykdytojus apdovanodavo nacionalinėmis premijomis, fasadinės sovietinės kultūros tradicija išliko labai gaji, pasipylė premijos, teatro kryžiai naujiems uždaros biurokratines sistemos dievukams, kurie edukacinių, politinių, publicistinių ir tautinių tradicijų neturėjo, už paklusnumą ir greitą persiorientavimą nuo tikro meno prie buržuazinio komercinio teatro. Pasipylė net ritualiniai miuziklai, komedijos, kuriuose kuklūs ir teisingi piliečiai gavo nevykėlių epitetus, iš teatrų repertuaro išnyko tautiškumas, pilietiškumas ir opozicija valdžiai. Visi valstybiniai teatrai du dešimtmečius sėkmingai vykdė valdžios direktyvas: nekelti nepasitenkinimo vykdoma klanų ir oligarchų įtvirtinimo politika. Teatrą užplūdo buitiniai veikalai su meilės trikampiais, intrigomis, išdavystėmis, keiksmažodžiais, neištikimomis žmonomis, klaidžiojančiais po svetimus sijonus meilužiais. Žiūrovai buvo vedžiojami prasčiausių Vakarų kultūros dramaturgijos ir komercinės masinės kultūros paribiais: pratinami prie tolerancijos vyrų ir moterų homoseksualumui, antipatriotiškumui, globaliam standartiniam individui-kosmopolitui. Facking and schoping tapo šios madingos postmodernios teatro kultūros simboliu, o madingo režisieriaus reputaciją pelnydavo tie teatrų režisieriai, kurie Vakarų klasikų kūrinių herojus įsprausdavo į mūsų gyvenamojo laikotarpio buitinių problemų skalbyklą. Džinsus dėvėjo brandžiausių XVIIXVIII amžiaus dramų herojai, maištingi tekstai, išimti iš spektaklio audinio, kaip neatitinkantys laisvos, demokratiškos šalies dvasios. Kam maištauti, jei mes butaforiškai laisvi, galime keliauti kur norime ir kada norime. Sakoma: kaip spręsi apie žmogų? Niekas negali žvelgti jam į širdį. Ne visai yra tai teisybė. Žmonės gali išmokti spręsti apie meno dalykus. Berods ne visi. Reikia tam turėti gabumo, mokslo bei įpratimo. Žmogus turi būt prinokęs tikram sprendimui. Tame visas slėpinys. Tiktai muzikas, jeigu jame nėra jokių trūkumų, gali tikrai spręsti apie muzikos dalykų vertybę. Kurs girslės neturi ir nėra savęs lavinęs, to negali. Taip jau ir mokslo klausimus negali spręsti kiekvienas. Turi būti tam save gudinęs, sakė Vydūnas.
© 2011 XXI amžius
|