2011 m. rugpjūčio 24 d.
Nr. 59
(1939)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kipšas užkrosnyje

Aleksandras JAKUBONIS

Žmonės stengiasi nukreipti nuo savęs dėmesį. Štai vienas naujųjų profsąjungų vadovas organizavo krintančius dėmesin piketus ir streikus kaip tik tuo metu, kai valstybės kontrolė susidomėjo, kaip jo nuosavybėje atsirado dalis buvusių sovietinių profsąjungų turto. Pagalvojau: ar nėra panašumo su triukšminga tarptautine veikla, kurią vysto Lietuvos lenkų veikėjai? Ar tai nebus susiję su šių asmenų įsigytu turtu Lietuvoje ir Vilniaus ar Šalčininkų savivaldybių finansine veikla? Žinoma, tai tik mano spėliojimai. Bet girdint ir matant, kas vyksta kitose Lietuvos savivaldybėse, nesinori tikėti, kad Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybės galėtų būti išimtimi.

Tokios mano mintys tik tarp kitko – savo rašiniu norėčiau priminti dabartinių Lietuvos istorikų darbus. Kokios galėtų būti prielaidos reiškinio, kad dabartiniai istorikai rašo tarsi taip, lyg juos vis dar prižiūrėtų budri sovietinės cenzūros akis? Kodėl jų darbuose vis randame šį bei tą nepalankaus „lietuviškajam buržuaziniam nacionalizmui“. Galbūt jie priversti šitaip rašyti arba kai ką nutylėti, nes kitaip nerastų leidėjų savo darbams?

Neseniai knygynuose pasirodė gražiai atrodanti stora Roberto Petrausko knyga „Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirma knyga“. Knygą pavarčius atrodo, kad parašyta objektyviai. Bet autorius nebūtų dabartinis Lietuvos  istorikas, jeigu jis neužkirstų bizūnu lietuviškajam buržuaziniam nacionalizmui. Dabartinių Lietuvos istorikų darbuose, tarsi senoj apleistoj troboj, tebetupi užkrosnyje sovietinės vergijos kipšas. Tam kipšui nusilenkia ir šios istorijos kompiliatorius, galbūt norėdamas pasirodyti neįmanomai objektyvus ir bešališkas.

Štai 24 puslapyje sakoma apie Želigovskio dalinių užimtą Vilniaus kraštą; „Etniniu požiūriu tai buvo grynai lenkiškas  kraštas“. Nejaugi tas kraštas visas – nuo Marcinkonių ligi Ignalinos ir Tverečiaus – toks buvo? Knygoje Klaipėda vadinama tik Mėmeliu, o štai 177 puslapyje skaitome: „150000 Mėmelio krašto žmonių buvo ne broliai lietuviai iš Mažosios Lietuvos, o vokiečiai iš Rytų Prūsijos“. Nėra ką ir pridurti. Atminty atgyja tik M. Gorbačiovo grasinimai atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdą ir Vilnių…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija