Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Neužmirštoji Lietuva

Benjaminas ŽULYS

Neseniai Kauno kolegijos dėstytojai, darbuotojai ir studentai, greta pagrindinės specialybės studijuojantys prancūzų kalbą, susitiko Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos prezidente Karolina Masiulyte-Paliulis ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos garbės ambasadoriumi Prancūzijoje Ričardu Bačkiu. Šių žmonių šaknys susiję ir su Lietuva, ir su Prancūzija. Jų tėvai, seneliai, o ir patys svečiai lietuviškai kalba su akcentu, tačiau išliko lietuviais, savo tautos patriotais. Susitikime Kolegijos prancūzų kalbos dėstytoja Vida Čepulkauskienė prancūzų kalbą palygino su moterimi – gražia, išdidžia, kupina emocijų, švelnia ir harmoninga. Šia kalba bendraujama tarptautiniuose pasitarimuose, priėmimuose. O pats Paryžius –  tikra menų šventovė. Be žymiausių savo šalies žmonių čia gyveno, mokėsi ir nemažai mūsų tautiečių – diplomatas, poetas, filosofas Oskaras Milašius, menininkai Kazys Šimonis, Juozas Miltinis, Antanas Žmuidzinavičius ir daug kitų ryškių asmenybių. Ir dabar į šią šalį vyksta menininkai, inžinieriai, sportininkai.

Karolina papasakojo, kad jos senelis Juozas Masiulis buvo knygnešys. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Panevėžyje jis įsteigė  lietuviškų leidinių knygyną, kuris gyvuoja iki šiol. Prie jo atkūrimo savo laiku prisidėjo ir ponia Karolina. Kitas senelis Jurgis Prancūzijoje savo švarko kišenėje nuolat nešiojosi sidabrinę dėžutę su Lietuvos žemės žiupsneliu... Ir pati Karolina buvo auklėjama doros, tikėjimo, lietuviškumo dvasia. Gimusi Paryžiuje, ji visada save laikė lietuve, taip nuteikė ir dukrą Karoliną, gimusią jau po karo Paryžiuje. Čia baigė mokslus, bet lietuvių kalbos, tautiškų papročių nepamiršo. Ir dabar garbioji viešnia puoselėja Lietuvos ir Prancūzijos draugystę.

Žymi asmenybė yra Karolinos kolega Ričardas Bačkis. Jis irgi yra garbingos giminės atstovas, kurios šaknys siekia tolimas praeities dienas. Tėvas Stasys Antanas Bačkis – prieškario Lietuvos diplomatas, publicistas. Brolis – Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dirbęs ne vienoje užsienio valstybėje, prieš kurį laiką grįžo į Lietuvą ir neseniai pažymėjo kunigystės 50 metų jubiliejų. O prieš daug metų jo giminaitis kun. Stasys Bačkis buvo Vilkijos bažnyčios klebonas. Kauno kolegijos dėstytojas Ričardas Venckus savo gausioje kolekcijoje turi nedidelį raštelį, kuriame Vilkijos parapijos gyventojas Antanas Šiažas rašo, kad 1919 m. birželio 26 dieną iš klebono kun. Stasio Bačkio rankų priėmė šv. Komuniją.

Diplomatas R. Bačkis baigė Paryžiaus politinių ir ekonominių mokslų institutą, Verslo administravimo mokyklą Sorbonoje bei Paryžiaus vadybos valdymo institutą. Dirbo „Unilever“ koncerne, dėstė Paryžiaus vadybos institute, vadovavo Prancūzijos lietuvių bendruomenei. 1994–1998 metais buvo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, po to – konsultacinės firmos „De Facto“ partneris. 2001 metais Lietuvos pramonininkų konfederacija paskyrė R. Bačkį garbės ambasadoriumi Prancūzijoje.

R. Bačkis sakė, kad apie Kauną jis išgirdo iš tėvo, kuris čia buvo gimęs. Bet trejų metukų su tėvais išvyko į Paryžių. Jis gerai prisimena savo tėvą diplomatą, kuris tvirtai tikėjo tuo ką darė, buvo atsidavęs Lietuvai. Karolina ir Ričardas priminė, kad Prancūzija nepripažino Lietuvos aneksijos. Kai Rusija atsisakė Lietuvai grąžinti buvusį mūsų ambasados pastatą Paryžiuje, Prancūzija išmokėjo Lietuvai už jį kompensaciją.

R. Bačkis susitikime pastebėjo, kad atvykėliams iš kitų šalių, taip pat iš Lietuvos, pritapti prie prancūzų yra sunkoka, jie užsidarę, nors išorėje atrodo lengvai bendraujantys, tačiau iš tikrųjų yra šiek tiek pasipūtę. Todėl su jais dera bendrauti atsargiai, be to, būtina mokėti prancūzų kalbą. Nors pasaulio visuomenėje pagrindine kalba laikoma anglų, bet tik – ne Prancūzijoje. Ričardo žmona Živilė, atvykusi į Paryžių iš Amerikos su tėvais, kur jie buvo emigravę, patyrė, kaip sunku pritapti prie prancūzų. Tačiau jai pasiekė – ji netgi gavo darbą aukštosios mados srityje. Įdomu, kad apie Lietuvą prancūzai pirmiausia sužinojo prieš dvidešimt metų, lemtingą mūsų šaliai metą. Dabar apie mūsų šalį Prancūzijoje mažai žinoma – nebent komerciniuose, diplomatiniuose sluoksniuose. Apskritai iš Lietuvos į Prancūziją migracija yra nedidelė. Ten nuvykusios lietuvaitės dažniausiai prižiūri šeimose vaikus, užsidirba pinigų ir šioje šalyje studijuoja. Manoma, kad dabar Prancūzijos lietuvių bendruomenėje yra apie 2–3 tūkst. lietuvių. Beje, mūsų tautiečiai mokosi puikiai, todėl jų įvaizdis yra geras.

Susitikime kolegijos studentai su svečiais bendravo ir  prancūziškai, kas pastariesiems paliko gerą įspūdį.

© 2011 „XXI amžius“