|
Legendinis vadas ir jo bendražygiai
Benjaminas ŽULYS
Jie stiprina mūsų gretas
Prieš daug metų vyskupas Mečislovas Reinys kalbėjo, kad ... nukankintieji kovoja drauge su mumis... Jie stiprina mūsų gretas... Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą... Šios mintys buvo prisimintos pažymint vieno didžiausių Lietuvos pokario herojų Juozo Lukšos-Daumanto 90 metų gimimo ir 60 metų žūties sukaktis. Šios iškilmės vyko Kaune ir Kauno rajone.
Būdamas vienas pagrindinių pasipriešinimo antrajai sovietinei okupacijai vadų, jis kovojo dėl Lietuvos laisvės ir žuvo dėl jos. Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje vyko atvirų durų diena Rezistencinio paveldo ir J. Lukšos atminties puoselėjimas gimnazijoje. Visuomenei buvo pristatyti ne vienerius metus čia veikiančiame muziejuje sukaupti ir kiti fonduose saugomi eksponatai, bylojantys apie J. Lukšos-Daumanto ir jo bendražygių gyvenimą, kovas su okupantais. Tai nuotraukos, vertingi aprašymai, asmeniniai daiktai, literatūra. J. Lukša dėl atsargumo keitė slapyvardžius Kazimieras, Vytis, Skirmantas, Miškinis, Skrajūnas, Mykolaitis, Arminas, Juodis, bet žinomiausias Daumantas. Tarp eksponatų Juozo Lukšos vestuvinė nuotrauka su Nijole Bražėnaite, kuri dabar gyvena Amerikoje. Ji taip pat atvyko į iškilmes, dalyvavo visuose renginiuose. Beje, juos Tiubingeno bažnyčioje sutuokė artimas Juozo Lukšos bičiulis prelatas Mykolas Krupavičius.
Jaunavedžiams drauge teko būti trumpai. J. Lukša ilgai gyveno, užsienyje skleidė tiesos žodį apie okupuotą Lietuvą, tad su žmona susirašinėjo laiškais. Gimnazijos muziejuje yra knyga Laiškai mylimosioms, kurią Čikagoje išleido žmona Nijolė Bražėnaitė, o po kurio laiko ji buvo išleista Kaune. Knygoje sudėti 136 Juozo rašyti laiškai mylimajai. Juose į Nijolę jis kreipiasi švelniausiais žodžiais...
Ekspozicijoje yra medinis kryžius, kurį 1973 metais, labai rizikuodamas, J. Lukšos žūties vietoje, netoli Garliavos esančiame Pabartupio kaime, pastatė J. Lukšos bendražygis, buvęs partizanas Povilas Pečiulaitis. Vėliau Garliavos patriotų pastangomis buvo pastatytas metalinis. Čia dažnai atvyksta žmonės, uždega žvakelę, padeda gėlių. Ir į Juozo Lukšos gimnazijos muziejų renkasi moksleiviai, kurių vien šioje mokykloje yra 720. Muziejus turi nemenką patriotinio auklėjimo reikšmę.
Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Juozą Lukšą-Daumantą, jo bendražygius, artimuosius.
Kaip jis žuvo
Iškilmingas minėjimas Juozo Lukšos-Daumanto ir jo bendražygių garbei įvyko Kauno karininkų ramovėje. Didžioji salė buvo sausakimša. Savo mintimis, žiniomis apie Lietuvos partizanų vadą pasidalijo ir visam renginiui vadovavo Juozo Lukšos gimnazijos direktorius istorikas Vidmantas Vitkauskas. Iškilmėje dalyvavo Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, partizanų vado brolis, taip pat partizanas, vienas iš keturių brolių likęs gyvas Antanas Lukša. Garbūs minėjimo dalyviai dalijosi prisiminimais apie tautos karžygį. Antanas savo broliui Juozui padėjo organizuoti Tauro ir Žemaitijos apygardų partizanų vadų susitikimą, dalyvavo kautynėse. Vėliau buvo sovietinių saugumiečių suimtas, kalinamas lageriuose.
Minėjime V. Vitkauskas papasakojo, kad, įsijungęs į ginkluotą kovą, J. Lukša ėjo įvairias atsakingas pareigas. Buvo Lietuvos partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas, Vyriausiojo ginkluoto partizanų štabo adjutantas, Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių Laisvės žvalgas ir Kovos kelias redaktorius, Birutės rinktinės vadas.
1946 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos partizanų susitikimas. Jame Tauro apygardai atstovavo Juozas Lukša ir jo brolis Stasys. Susitikimo metu buvo įsteigtas Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas. Deja, į jo vadovybę prasiskverbė sovietinis agentas Vilniaus universiteto profesorius Juozas Albinas Markulis. Į susitikimą buvo atvykęs atstovas iš Vakarų Jonas Deksnys, kuris vėliau tapo išdaviku. 1946 m. lapkričio 1 d. J. Lukšai buvo suteiktas kapitono karinis laipsnis, jis paskirtas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado pulkininko Vyčio adjutantu, jam buvo pavesta rūpintis visais partizanų organizaciniais ir koordinaciniais reikalais. Vėliau paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu.
Partizaninei kovai užsitęsus, Laisvės kovotojų vadovybė nutarė susisiekti su Vakarų valstybių vyriausybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. Dėl to 1947 m. kovo mėnesį J. Lukša kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu buvo pasiųstas į Lenkiją, kur jam pavyko susitikti su iš Vakarų atvykusiu agentu, nustatyti naujus ryšius.
Grįžęs į Lietuvą, J. Lukša tęsė ankstesnę kovinę veiklą. Netrukus vėl savo vadovybės įpareigojamas vykti į užsienį. Jis pasiekė Švediją, Vakarų Vokietiją, Prancūziją. Per prelatą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII Lietuvos katalikų laišką. Jame buvo aprašyta situacija okupuotoje Lietuvoje, paprašyta paramos ir užtarimo. Nors į laišką popiežius tiesiogiai nereagavo, tačiau jį pagarsino Vakarų radijo stotys, spauda. Gyvendamas Vakaruose, J. Lukša Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, o vėliau Vakarų Vokietijoje amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Šioje jis artimai bendravo su emigracijos politiniais veikėjais prelatu M. Krupavičiumi, V. Cidzikausku, P. Karveliu, J. Ambrazevičiumi ir kitais.
Kadangi į Lietuvą J. Lukša greitai grįžti negalėjo, jis ėmė rašyti knygą apie ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Knygą išleido Daumanto slapyvardžiu ir pavadino Partizanai už geležinės uždangos (vėliau ji pavadinta Partizanai). Vienas jos egzempliorius buvo demonstruotas gimnazijos muziejuje. Ši knyga išversta į kelias užsienio kalbas.
J. Lukša ir jo bendražygiai parašiutais nuleisti Tauragės (Žygaičių) miškuose, net tris savaites naktimis su sunkiais nešuliais keliavo į numatytą susitikimo vietą. Enkavedistai per savo agentus nustatė, kad žymusis partizanas jau Lietuvoje. Buvo paruoštas J. Lukšos likvidavimo planas. Jį įgyvendinant neįkainojamą paslaugą saugumiečiams padarė buvęs J. Lukšos bendražygis J. Kukauskas. Jis drauge su J. Lukša buvo ruošiamas Vakarų žvalgybos mokyklose, jose artimai bendravo. J. Kukauskas netgi dalyvavo J. Lukšos vestuvėse. Jis buvo nuleistas su antra desantininkų grupe, per ryšininkus ieškojo kontaktų.
J. Lukša sutiko su J. Kukausku susitikti. Tokia vieta buvo numatyta Pabartupio pamiškėje šalia Garliavos. Į susitikimo vietą J. Lukšą lydėjo keli partizanai. Ten juos sutiko J. Kukausko ryšininkas Karaliūnas-Aitvaras, kuris iš tikrųjų buvo enkavedistų leitenantas. Negavęs sutarto žodinio atsakymo į slaptažodį, J. Lukša suprato, kad pateko į pasalą ir ėmė šaudyti, bet jėgos buvo nelygios, ir partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas žuvo. Jam tebuvo trisdešimt metų.
J. Lukša paskutinis iš tų, kurie žuvo, atkeliavę su pagalba kovojančiai Lietuvai. Pirmas žuvo Benediktas Trumpys, po jo Julijonas Būtėnas. Klemensas Širvys buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę, kalėjo sovietiniuose lageriuose.
Atminimas
Dar 1995 metais režisierius V. V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą apie J. Lukšą Sakmė apie Daumantą, įamžino ne tik jį, bet ir artimiausius jo bendražygius bei draugus. Veiveriuose, visai netoli J. Lukšos gimtinės, Skausmo kalnelyje atidengtas kompozicinis paminklas kryžius. O šių sukakčių proga Kauno Romuvos kino teatre buvo pademonstruotas dokumentinis filmas Nematomas frontas. Filmą sukūrė švedas Jonas Ohmanas. Šis filmas bus demonstruojamas ir užsienio šalyse. (Plačiau apie filmo pristatymą penktadienio numeryje.) Viena iš Kauno rajono Garliavos gatvių bei vidurinė mokykla pavadintos Juozo Lukšos vardu. Lietuvoje brolio Juozo atminimu ypač rūpinasi Antanas Lukša.
Įvairiu metu ir išeivijoje buvo iškilmingai minimos legendinio partizanų vado gimimo ir žūties metinės. Įvairiuose laikraščiuose ir knygose aprašytas jo gyvenimas bei kova. Jo vardu pavadintos Los Andželo šaulių ir Čikagos moksleivių ateitininkų kuopos. Čikagos ateitininkų namų sodelyje J. Lukšos ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę garbei pastatytas koplytstulpis.
© 2011 XXI amžius
|