Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kardinolas J. Ratcingeris komunistinio saugumo akiratyje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI, dar jaunas teologijos profesorius, kuriuo pradėjo domėtis Stasi dėl apsilankymo Rytų Vokietijoje

Popiežius Benediktas XVI ir Erfurto vyskupas Joachimas Vankė

Berlyno kardinolas Alfredas Bengšas laimina kardinolą Jozefą Ratcingerį per jo konsekravimą Miuncheno arkivyskupu 1977 metais

Buvusios komunistinės saugumo tarnybos archyvas

Miuncheno arkivyskupas kardinolas J. Ratcingeris su greta stovinčiu Bavarijos premjeru Francu Jozefu Šrausu

Sekimas pradėtas nuo apsilankymo Erfurte

„Kardinolas Jozefas Ratcingeris, kaip teigia jį artimai pažįstantys asmenys, yra labai inteligentiškas ir gabus, greitai įsitraukia į reikalų tvarkymą. Nors pokalbio partnerį pradžioje kiek trikdo jo drovumas, tačiau netrukus yra patraukiamas savo asmeniniu žavesiu.“ Tai citata iš vienos ataskaitos, kurią 1984 metais apie Bažnyčios hierarchą, dabartinį popiežių Benediktą XVI, paruošė tuometinės komunistų valdytos Rytų Vokietijos saugumo tarnybos (Ministerium für Staatssicherheit, MfS, arba tiesiog Stasi) bažnytinius reikalus kuravusios „XX valdybos“ bendradarbis. Žinių apie kardinolo J. Ratcingerio akylą sekimą ir informacijos rinkimą pastarosiomis savaitėmis vėl pasirodė Vokietijos žiniasklaidoje Šventojo Tėvo praėjusio apsilankymo savo tėvynėje proga.

Jis jau kaip Popiežius pirmą kartą apsilankė Tiuringijos regiono sostinėje Erfurto mieste (beje, sovietmečiu susibroliavusiame su Lietuvos sostine Vilniumi), kuris įėjo į buvusios komunistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos teritoriją. Čia Šventąjį Tėvą rugsėjo 23 dieną pasitiko ir svetingai priėmė dabartinis Erfurto katalikų vyskupas Joachimas Vankė, su kuriuo Benediktas XVI galėjo pasidalinti prisiminimais ir iš anų komunistinių laikų. Kaip rodo gausi, kelių šimtų puslapių apie kardinolą J. Ratcingerį surinkta Stasi medžiaga, pirmasis komunistinio saugumo agentų pranešimas datuotas 1974 metų balandžio 26 diena ir kaip tik susijęs su Erfurtu.

Šiame mieste komunistų valdymo laikais veikė vienintelė Rytų Vokietijoje katalikų kunigų seminarija, ir joje tą dieną iš Vakarų Vokietijos atvykęs teologijos profesorius J. Ratcingeris skaitė studentams paskaitą apie šiuolaikines šio mokslo tendencijas. Tuomet pirmą kartą į komunistinę VDR atvykusį profesorių Regensburgo universitete priėmė ir juo rūpinosi jaunas Erfurto seminarijos dėstytojas kunigas J. Vankė, kuris su savuoju „Trabantu“ laisvu laiku pavežiojo profesorių ir po kitus Rytų Vokietijos miestus, ypač turistų mėgstamą Veimarą bei Jeną.

Berlyno siena ir tarnystė Vatikane

Augant profesoriaus J. Ratcingerio prestižui ir stiprėjant jo vaidmeniui Vakarų Vokietijos Bažnyčioje, jam tapus Miuncheno arkivyskupu ir kardinolu, o vėliau paskirtam eiti atsakingas Vatikano dikasterijos vadovo pareigas, Rytų Vokietijos komunistinis saugumas, matyt, gaudamas atitinkamą nurodymą iš Kremliaus, stiprino jo sekimą, pasitelkdamas visą grupę agentų ir informatorių. Kadangi kardinolas J. Ratcingeris rūpinosi Rytų Vokietijos katalikų padėtimi, apsilankydavo Rytų Berlyne, palaikė kontaktus su tuometiniu Berlyno vyskupų konferencijos (taip oficialiai vadinosi komunistinės  Rytų Vokietijos katalikų episkopatas) pirmininku kardinolu Alfredu Bengšu. Šio ganytojo padėtis buvo sunki, nes 1961 metais, komunistams pastačius Berlyno sieną, diecezija faktiškai buvo padalinta į dvi dalis. Kardinolas A. Bengšas rezidavo Rytų Berlyne, kur buvo pagrindinė per karą sugriauta ir jo pastangomis atstatyta Šv. Hedvigos (Jadvygos) katedra. Komunistai leido kardinolui A. Bengšui pas savo tikinčiuosius į Vakarų Berlyną išvykti tik kartą per mėnesį kelioms dienoms, ir tos kelionės buvo akylai kontroliuojamos. Rodydamas solidarumą šiam diskriminuojamam Bažnyčios hierarchui, jį aplankė 1978 metais tuometinis Miuncheno arkivyskupas kardinolas J. Ratcingeris, kurio konsekracijoje kardinolas A. Bengšas dalyvavo, ir šie santykiai skatino dar didesnį Stasi seklių veikimą.

Kaip rašo savo apžvalgoje vokiečių radijo stoties Mitteldeutsche Rundfunk Thüringen (MDR) žurnalistas Raineris Erice, komunistinėje Rytų Vokietijoje kardinolas J. Ratcingeris laikytas išskirtinai „konservatyviu, reakcingu ir autoritariniu“ hierarchu. Jis įvardytas kaip „aršiausias komunizmo priešininkas“, rėmęs Rytų ir Vakarų karinių blokų branduolinę priešpriešą ir manęs, jog taikus sambūvis tarp jų yra „nerealus“. Atkreiptas dėmesys į tai, kad, anot Stasi saugumo agentūros, kardinolas J. Ratcingeris, būdamas Vatikano „svarbiausiu ideologu“, griežtai kovojo su Lotynų Amerikoje paplitusia vadinamąja „išlaisvinimo teologija“, kuri buvo perėmusi kai kuriuos marksizmo elementus.

Stasi archyve atrastoje kardinolo J. Ratcingerio byloje taip pat pabrėžiama jo artima draugystė su tuometiniu Krokuvos arkivyskupu kardinolu Karoliu Vojtyla, kurį išrinkus popiežiumi (Jonu Pauliumi II), šis bendravimas dar labiau sustiprėjo. Jau 1979 metais neoficialus Stasi bendradarbis „Georgas“ (faktiškai tai buvo Berlyno vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, kuris, matyt, neblogai pažinojo tarptautinį Bažnyčios gyvenimą), pranešė, jog atsistatydinus Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui kardinolui Franciskui Seperiui, į šias aukštas pareigas gali būti paskirtas kardinolas J. Ratcingeris. Ir iš tikrųjų po dvejų metų (koks agento informatyvumas!), 1981-aisiais, Miuncheno kardinolas buvo paskirtas vadovauti šiai Šventojo Sosto dikasterijai. Komunistinė agentūra tvirtino, kad popiežius Jonas Paulius II savo draugui kardinolui J. Ratcingeriui iškėlė uždavinį padėti organizuoti „kontrrevoliucinį sąjūdį“ Lenkijos bažnytinėje aplinkoje.

Solidi informatorių ir agentų grupė

Nors tokie komunistinio saugumo tarnybos svarstymai gali atrodyti perdėti ir kelti šypseną, tačiau tarp Stasi oficialių bei neoficialių agentų ir informatorių, šnipinėjusių kardinolo J. Ratcingerio veiklą, buvo gana „solidi“ ir „patikima“ kompanija, sudaryta iš mokslininkų, kunigų, žurnalistų, netgi politikų, gyvenusių tiek Rytų, tiek ir Vakarų Vokietijoje. Be minėto „Georgo“, saugumo archyvų dokumentuose minimas „Antonius“, taip pat teikęs informaciją iš savo darbo vietos Berlyno vyskupų konferencijos sekretoriato vadovybėje. Su Stasi dokumentais susipažinęs MDR radijo žurnalistas R. Erice rašo, kad analitinius pranešimus apie kardinolo J. Ratcingerio veiklą saugumui perdavė du Rytų Vokietijos universitetų profesoriai: „Aurora“ buvo mokslinio ateizmo profesorius Jenoje ir Varnemiundėje, o „Lorac“ dirbo teologijos profesoriumi Leipcige.

Vakarų Vokietijoje į Stasi ištikimų bendradarbių tinklą buvo įtrauktas benediktinų vienuolis iš Tryro miesto, kuriam buvo suteiktas „Lichtbick“ („Pragiedrulys“) slapyvardis. Šis dvasininkas net kelis dešimtmečius perteikė Stasi „išsamią“ informaciją apie įvykius Vatikane. Šioje srityje aktyviai veikė ir agentas „Antonius“, kuris tiesiogiai dirbo Vakarų Vokietijos katalikų žinių agentūros KNA žurnalistu Romoje ir, matyt, papildė savo pajamas, siųsdamas „specialius“ pranešimus saugumo tarnybai į Rytų Berlyną apie Popiežių kardinolą J. Ratcingerį ir Vatikaną. Dar vieną katalikų žurnalistą Stasi buvo „pasisamdžiusi“ Miunchene, kuriam buvo suteiktas kodinis vardas „Gemse“ („Kalnų ožys“). O įdarbintas agentas „Bernd“ jau buvo italas, ir jis „specializavosi“ perduodamas komunistiniam saugumui informaciją apie Šventojo Sosto užsienio politiką. Kardinolas J. Ratcingeris neretai buvo minimas ir vieno iš žymiausių Stasi informatorių „Löwe“ („Liūtas“) pranešimuose: šis politikas, priklausęs Krikščionių socialinei partijai, buvo Vokietijos parlamento (budestago) deputatas ir Bavarijos premjero Franco Jozefo Štrauso patikėtinis.

Paskutinį kartą kardinolui J. Ratcingeriui lankantis Drezdene vykusiame katalikų susitikime dar komunistų valdytoje Vokietijoje 1987 metais, kaip Popiežiaus atstovui su didele grupe užsienio vyskupų, ypač iš Vakarų Vokietijos, Stasi buvo sutelkusi dideles pajėgas šio įvykio stebėjimui. Šią operaciją koordinavęs pats MfS XX valdybos vadovas generolas leitenantas Paulius Kynbergas tuo pat metu buvo įsakęs viską daryti, kad būtų išvengta kokio nors svečių įtarumo. Netgi buvo nurodyta atvykusių dvasininkų netikrinti pasienio kontrolės punktuose ir neimti iš jų jokių muito mokesčių. Matyt, tai svarbu buvo ir Rytų Vokietijai, kad ir pavėluotai perėmusiai „perestroikos“ nuotaiką. Artėjančių permainų pojūtis – tam saugumiečiai visada  buvo ypatingai jautrūs – pasitvirtina ir tuo, kad su kardinolu J. Ratcingeriu susijusioje Stasi archyvinėje medžiagoje daug svarbių individualių pranešimų yra sunaikinta, kad liko tik jų registravimo kortelės. Šimtai išlikusių apibendrintos Stasi dokumentų informacijos puslapių patvirtina, kad Bažnyčia komunistiniam saugumui buvo svarbiausias sekimo objektas ir tam buvo sutelktos didžiulės pastangos.

© 2011 „XXI amžius“