Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Dailininkė, moteris, motina

Lidija Veličkaitė

J. M. Pleškūnienė. Vilniaus arkivyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, 1995

Lietuvos dailininkų sąjungos patalpose liepos 14 dieną surengta dailininkės Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920–2010) jubiliejinė tapybos darbų paroda, kurioje eksponuojami 43 dailininkės darbai, tapyti 1955–2010 m. laikotarpiu. Juos parodai atrinko ir paruošė dailininkės sūnus altistas Andrius Pleškūnas. J. M. Mačiokaitė–Pleškūnienė tapė aliejiniais dažais, pastele, akvarele – peizažus, portretus, natiurmortus ir kompozicijas. Anksčiau buvo surengtos parodos Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje. Ši personalinė paroda – devynioliktoji.

Salėje puikuojasi dailininkės autoportretas, tapytas 1959 m. Parodos atidarymą muzikos garsais pradėjo A. Pleškūnas, sugrojęs L. Lambillotte kūrinį „Ateik, Šventoji Dvasia“.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkas Eugenijus Nalevaika papasakojo J. M. Mačiokaitės-Pleškūnienės gyvenimo ir kūrybos kelią. Ji gimė 1920 m. rugsėjo 23 d. Kybartų geležinkeliečių šeimoje. Mokėsi Kybartų gimnazijoje, o 1939 m., baigusi Šiaulių mokytojų seminariją, dirbo Žemaitijoje mokytoja. 1942–1949 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Tapybos mokėsi pas prof. A. Gudaitį ir prof. V. Vizgirdą, piešimo mokė profesoriai J. Mikėnas ir P. Aleksandravičius. Baigusi dėstė tapybą, kompoziciją, piešimą Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o nuo 1979 m. – Vilniaus J. Vienožinskio meno mokykloje.

Per savo gyvenimą dailininkė sukūrė daugiau kaip 150 paveikslų. Dailininkas E. Nalevaika pabrėžė: „Visada sunku atsisveikinti su talentingu žmogumi. Žiūrėdami į jos darbus galime suprasti, ką ji išgyveno ir ką jais norėjo mums pasakyti“.

Menotyrininkas Vytautas Paliukaitis teigė: „Dailininkė J. M. Pleškūnienė, buvusi liudininkė karo sunkumų, pokario metų dramatiškų įvykių, savo daugiabriaune veikla nusipelnė deramo įvertinimo ir pagarbos“. Apžvelgęs šią parodą menotyrininkas atskleidė ankstyvąjį dailininkės kūrybos periodą: 1955–1959 m. – vaikų portretus, dailininkės Veronikos Šleivytės portretą (1959), du peizažus – „Ištuštintoj sodyboj“ (1958) ir „Klaipėdos kanalas“ (1958). Septintą dešimtmetį atspindi etiudai iš Kintų – žvejo ir internato virėjos portretai, tapyti 1962 m. Tais pačiais metais nutapyti tremtinės dailininkės G. Kindurytės-Belžakienės ir vitražistės Filomenos Ušinskaitės portretai ir kaimo gyvenimo tema – „Bulviakasis“. Menotyrininkas išskyrė keturių figūrų kompoziciją „Moterys“ ir daugelyje parodų eksponuotą, meistriškumu pasižymintį aktorės Eugenijos Pleškytės portretą „Susimąstymas“. Lakoniškumu ir ramiu koloritu žavi agronomės, poetės Marijos Pranskūnienės portretas, tapytas aštuntame dešimtmetyje. Peizažai ir portretai suteikia galimybę meno mylėtojams ir kritikams išvysti šio žanro evoliuciją – naujų išraiškos priemonių panaudojimą tapytojos sukurtuose Trakų apskrities liaudies dailininkės O. Zarembienės, studentės Vitos Gaigalaitės ir baleto solisto Vytauto Kudžmos portretuose. 1990–2010 metų laikotarpis priskiriamas vėlyvojo periodo kūrybai. „Kokio didelio kūrybinio potencialo slypėta J. Pleškūnienės, kaip moters, giliai jautusios visuomenės gyvenimo pulsą, asmenybėje, įtikinamai parodo dvasininkų portretai: „Vilniaus arkivyskupas metropolitas Julijonas Steponavičius (1911–1991)“, „Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis“. Vienas iš įspūdingiausių šio žanro kūrinių – „Kardinolas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis“ – leidžia autorę pelnytai priskirti prie ryškių šio žanro mūsų klasikų“, – kalbėjo menotyrininkas.

Buvęs J. M. Pleškūnienės Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume moksleivis V. Paliukaitis prisimena ją kaip reiklią, teisinga kryptimi vedančią pedagogę, mokančią skirti tikrąsias vertybes nuo tariamųjų.

A. Pleškūnas papasakojo apie mamos vaikystės miestą – Kybartus, kuriame vyravusi dvasingumo atmosfera jungėsi su kultūra. Parvykę į Lietuvą iš užsienio mūsų lietuviai dainininkai, poetai, rašytojai geležinkelio stoties salėje surengdavo muzikinius ir literatūrinius vakarus. Dar maža būdama, mama tuose renginiuose dainuodavo, skaitydavo eiles, dalyvavo angelaičių, vėliau skautų veikloje. Karo metais Vilniuje priklausė ateitininkų kuopai, kuri, vadovaujama kun. Alfonso Lipniūno, rūpinosi šalpa nukentėjusiems nuo hitlerinio karo. Didelės įtakos asmenybės formavimuisi turėjo kunigo pamokslai.

A. Pleškūnas priminė Šatrijos kalno papėdėje esančius Repšaičius, Gaulėnus, kuriuose mama mokytojavo. Neseniai, nuvažiavęs į Gaulėnus, sutiko jau garbaus amžiaus mokinius, kurie gerai prisimena mokytoją, ruošdavusią įvairias šventes, buvusią labai tikinčią, prieš pamokas visada sakydavusią: „Teikis, Viešpatie, atsiųsti Šventosios Dvasios dovanų ir palaimink mūsų sielas Tavęs pažinimui.“

Vėliau J. M. Pleškūnienę, įstojusią į Vilniaus akademiją, skulptorius Juozas Mikėnas siūlęs pasirinkti skulptoriaus specialybę, tačiau ji pasakiusi, kad yra per daug smulki, o būti skulptore reikalinga jėga, todėl pasirinkusi tapybą. Dailininkės J. M. Pleškūnienės mokiniais buvo a. a. tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė-Pickuvienė, skulptorius-tapytojas Antanas Chmieliauskas, tapytojas Ričardas Vaitiekūnas. Pokario laikotarpiu mokėsi įvairaus amžiaus mokiniai, kartais net vyresni už mokytojus.

Senų vilniečių Vadoklių šeimos kvietimu dailininkė, lankydamasi Lenkijoje, Sudetuose, nutapė nemažai portretų ir peizažų, o kelionėje po Italiją savo įspūdžius įprasmino drobėje.

Nuo vaikystės laikų ji mėgo keliones, paaugus sūnui Andriui keliaudavo su juo. Paskutinė kelionė buvo 2009 m. baidare į Latviją.

Grafiko Eduardo Jurėno žmona, literatė Vilija Jurėnienė, 35 metus dirbusi Lietuvos dailininkų sąjungoje referente, pažinojo J. M. Pleškūnienę kaip moterį, motiną, labai vertinusią šeimą.

Dr. Aldona Kačerauskienė prisiminė dailininkę kaip gana aktyvią ir viskuo besidomėjusią. Po jos netekties (2010 04 07) surengta jau antroji dailininkės darbų paroda. Pirmoji vyko 2010 metų birželio mėnesį Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. Tai buvo vaikystės, studijų laikų, karo ir pokario, sovietinės ir hitlerinės okupacijos metu tapyti paveikslai. Žiūrint į paveikslus ir girdint pasakojimus apie dailininkę, dr. A. Kačerauskienei susidarė įspūdis, jog tai buvo nepaprastai kryptinga ir dora asmenybė, pergyvenusi keletą santvarkų ir ideologijų. Svarbiausia, kad ji joms nepasidavė, kaip, deja, jos kolegos – kiti dailininkai. Jos kūriniuose ir su žiburiu nerasi jokių kolūkinių vaizdų ar bolševikų partijos ideologų portretų. Dailininkės kūriniuose atsispinti kiti veidai, daug iš jų – dvasininkų. Iš kiekvieno tapyto portreto žvelgia vis kitoks veidas. Tai reiškia, kad dailininkė, kaip mokytoja, buvo gera psichologė. 1987 metais likusi našle (vyras skulptorius Vladas Pleškūnas) visą savo meilę ir dėmesį sutelkė į  sūnų ir kūrybą.

Dailininkei Daliai Mataitienei įdomu buvo išklausyti J. M. Pleškūnienės sūnaus pasakojimų apie mamą. Jos gyvenime dailininkė šmėstelėjo labai trumpai, studijų metais buvo jos mokytoja, dėstė tapybą. Ji džiaugiasi, kad dailininkė, kaip rūpestinga motina, išaugino sūnų – ir muzikantą, ir patriotą.

Vėl skambėjo altisto A. Pleškūno savos kūrybos improvizacija „Ekspromtas“, L. Delibes baleto „Coppelia“ fragmentas „Taika“ – muzikos garsai, skirti atminimui motinos, kuria iki paskutinio atodūsio sūnus nuoširdžiai rūpinosi.

© 2011 „XXI amžius“