Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Kūrybinio džiaugsmo ieškojimuose

Jonas PETRONIS

Parodos autorė Vilija Visockienė

Pirmąsias Vilijos kūrybos akimirkas prisiminė tautodailininkė Adelė Tumėnienė

Zarasų krašto muziejus pakvietė į Salako miestelio gyventojos Vilijos Visockienės kūrybos darbų parodą. Jos autorė pateikė žiūrovų teismui savo įspūdingus karpinius ir menines fotografijas. Pristatydama parodos autorę, krašto muziejaus darbuotoja Laima Raubiškienė pasakė svarbiausią Vilijos savybę – mažai kalba, yra nepaprastai kukli, tačiau darbai daug pasako apie ją, jos siekius, svajones ir slapčiausius sielos virpėjimus. Nors autorė labai santūri, tačiau stebėdamas jos kūrinius, puikiai ją supranti. Sieloje dažnai siaučia tikros kūrybinio polėkio audros. Moteris mėgsta tai, kas gražu, kas skatina mylėti, kurti, gyventi ir svajoti.  

Žymi Zarasų krašto tautodailininkė Adelė Tumėnienė parodos pristatymo metu prisiminė pirmąsias susitikimo akimirkas su Vilija. Mergina atvyko iš tolimo krašto – Šakių – ir atėjo į jos brolio šeimą. Jaunoji  marti kaimui buvo neįprasta. Pirmiausia krito į akis daug knygų. Tai nebuvo meilės romanai. Vilija domėjosi ir tautodaile, ir istorija, ir poezija. Bėgo metai ir vieną dieną tautodailininkę jauna moteris nustebino. Ji parodė savo karpinių bandymus. Adelė buvo sužavėta. Ji supažindino kūryboje ieškančią gyvenimo prasmės moterį su garsia šio krašto karpinių meistre Bronislava Maineliene. Meistrė jau mirusi, tačiau jos pamokos Vilijai nepamirštamos ir šiandien. Bronislava tada daug ko išmokė Viliją. Jai padovanojo auksarankė juodo popieriaus pluoštelį, kuris tada buvo ne taip lengvai gaunamas. Dalį šios dovanos karpinių salakietė saugo ir šiandien. Kaime darbas darbą veja. Dar augino Vilija du sūnus. Laiko nebuvo, tačiau karpiniams jo  surasdavo. Dažnai dirbdama didelio kruopštumo reikalaujančius darbus ji sutikdavo aušrą.  

Vilija šiandien prisimena, kad karpiniai į jos gyvenimą atėjo prieš dešimtmetį. Vieną vakarą paėmė sudžiovintą avietės šakelę, apibrėžė popieriuje ir iškirpo. Gautas vaizdas tiesiog sužavėjo, suprato, kad tai grafika, kuri traukė, be kurios ji negalėjo gyventi. Šis užsiėmimas tiesiog pakerėjo. Norėjosi iškarpyti viską, kas buvo sukaupta per tuos kelis gyvenimo dešimtmečius. Keitėsi moters požiūris į karpinius, atėjo ir įgudimas, ir meistriškumas. Šiuo metu kūrėją daugiau vilioja abstraktūs karpiniai.

Vilija ne tik karpo nuostabius darbus. Turime būti dėkingi tautodailininkei Adelei Tumėnienei, kad  sužinojome apie moters potraukį poezijai. Parodė Vilija savo sąsiuvinį. Jame buvo eilėraščiai. Jauna moteris prisipažino, kad tai jos kūrybos bandymai. Adelė padrąsino Viliją   neslėpti eilių, parodyti jas žmonėms, lai jie skaito ir įvertina. Taip greitai jaunosios poetės eilės pasirodė rajono, o vėliau ir respublikinėje spaudoje, Utenos apskrities laikraštyje „Utenis“. Netrukus atėjo ir pripažinimas. Salakietei  Vilijai Visockienei buvo suteiktas Metų laureato vardas.

Visą gyvenimą Viliją žavi fotografija. Rimtai susidomėjo ja prieš trejetą metų. Šis menas atsirado todėl, kad galėjo papildyti tai, ko trūko karpiniams. Moteris prisipažįsta, kad fotografijose ji atrado spalvotą vėją, kurio gūsius taip pat bando užfiksuoti. Salakietės nuotraukos ne tik atspindi tikrovę, kūrybingos sielos moteris visada nori peržengti realybės ribas ir su kompiuterinės grafikos priemonėmis,  kurios yra neribotos, išreikšti savo fantazijas ir mintis, kurios leidžia prisiliesti prie pamėgtosios grafikos.  

Daug parodos pristatymo metu gražių žodžių kūrybos entuziastei pasakė mokytojai Vasilijus Trusovas, Gintautas Antanavičius, muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė. Visi linkėjo kūryboje dar daug atradimų, kad jie džiugintų ir dar labiau skatintų ieškoti, nerimti, atrasti, o nuolatinai ieškojimai suteiktų  didelę ir nuostabią palaimą – kūrybos džiaugsmą.

Daug gerų įspūdžių suteikė žiūrovams ne tik originalūs ir saviti darbai, gražūs palinkėjimai ir padėkos. Smagių ir gražių akimirkų teikė mokytojos Danutės Konošovos paskambinti muzikos kūriniai.

Zarasai
Autoriaus nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“