Kultūros zona

Atmintis

Liaudies dainiaus gyvenimo ir kūrybos takais…

Kunigo ir poeto Antano Vienažindžio 170-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Dail. J Vienožinskio portrete – kun. Antanas Vienažindys

Nemažai Lietuvai kūrėjų iš katalikų dvasininkijos davė XIX amžius. Čia iškyla daug poetų, iš kurių garsiausi: Antanas Vienažindys, Antanas Baranauskas ir Jonas Mačiulis-Maironis. Šie iškilūs dvasininkai lietuvių literatūroje ir liaudyje paliko gilius pėdsakus ne vien kaip dvasininkai, bet ir kaip kūrėjai. Šį kartą paklajosime po kun. A. Vienažindžio gyvenimą ir kūrybą, nes tam progą suteikia sukaktis – 170-metis.

Kunigas ir poetas gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Justino ir Barboros Vienažindžių šeimoje Dusetų krašte, Anapolio palivarke. Vienažindžių šeimoje tai buvo pirmasis vaikas, kurį, praėjus aštuonioms dienoms po gimimo, Justino ir Antano vardais pakrikštijo anuometinis Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios altaristas kun. St. Pajarskis.

Anapolis anuomet nebuvo kurio iš būsimo kunigo tėvų gimtinė. Anapolio palivarką, konfiskuotą caro valdžios po nepavykusio 1831 metų anticarinio sukilimo iš grafų Pliaterių, nusipirko J. Vienažindys. Čia, praėjus keleriems metams po sūnaus Antano gimimo, jau augo Vienažindžių vaikai: Norbertas, Juozapas, Vincentas ir Karolina. Vaikai šiuose namuose buvo auklėjami tėvų meile, darbo, krašto, vietovaizdžio ir Dievo pažinimu.

Palyginti anksti nuo apopleksijos mirus šeimos galvai, turtingas palivarkas bei darbšti ir graži našlė, nepaisant viso būrio vaikų, viliojo ne vieną jaunikį, kol galop B. Vienažindienė ištekėjo už šešeriais metais jaunesnio miškų pirklio Justino Stausko. Šis netruko Anapolio palivarke užveisti daugybę gyvulių, pasodinti 500 vaismedžių sodą, prispiesti bičių. Ypač gerą derlių duodavo šiose vietovėse užderantys javai, sodas, bitynas. Užaugintą derlių, vaisius, medų ir gyvulius veždavo parduoti į Dusetų, Rokiškio ir Panevėžio turgus, kaupė pinigus ir taip netruko praturtėti. Laikui bėgant šeima pasipildė dar vienu vaiku – sūnumi Jonu. Vaikai augo gražūs ir sveiki, jų vidinį pasaulį ugdė motinos pasakojami padavimai ir dainuojamos liaudies dainos. Anot J. Tumo-Vaižganto, „iš jos lėtai vaikai paveldėję visus geruosius savo talentus: sveikatingumą, inteligenciją, mokslumą ir gražius balsus“. Tai buvo pirmoji būsimojo kunigo ir poeto mokykla, formavusi jo liaudies kūrybos ir muzikinį skonį.

A. Vienažindžio motina ir patėvis siekė, kad jų vaikai baigtų mokslus ir išeitų į žmones. Ir apskritai, nemaža anuometinio jaunimo dalis siekė veržtis į šviesą, aplenkti rusiškas valdžios išlaikomas pradžios mokyklas, siekė mokytis gimnazijose, seminarijose, plačiosios carinės Rusijos ar kaimyninės Lenkijos aukštosiose mokyklose. Tad ir broliai Vienažindžiai, savarankiškai pas kaimo daraktorių kiek pasirengę, visi lankė Panevėžio gimnaziją, kurioje buvo dėstomi katalikų ir pravoslavų tikybos kursai, penkios užsienio kalbos, gamtos ir tikslieji mokslai, Rusijos istorija, vadinamoji Tėvynės istorija. Didžiulė ir gausi buvo Panevėžio gimnazijos biblioteka, kurioje prenumeruota daug leidinių. Čia anuomet mokytojavo garsūs, užsienyje mokslus baigę lietuviai pedagogai, kai kurie iš jų buvo 1832 metais uždaryto Vilniaus universiteto auklėtiniai, tikri eruditai, tėvynės meilės ir laisvės idėjomis užsidegę kapelionai – A. Kareiva ir J. S. Dovydaitis, būsimasis vyskupo M. Valančiaus sekretorius, – padėję tvirtą žinių ir dorovės pamatą šioje gimnazijoje besimokantiems ir išsiilgusiems mokslo šviesos jaunuoliams. Tad net du broliai Vienažindžiai – Antanas ir Norbertas – baigę šios gimnazijos penkias klases ir siekdami tarnauti Dievui ir Tėvynei nutarė pasirinkti kunigystės kelią ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, kuri anuomet buvo Varniuose, garsiuose dar nuo Vytauto Didžiojo laikų .

Broliams Vienažindžiams atvykus į Varnius, juos pasitiko didelis, čerpių stogu dengtas, dviaukštis kunigų seminarijos mūras, statytas dar Žemaičių vyskupo J. Lopacinskio, A. Zavadskio knygynas, vyskupo M. Valančiaus namai, Šv. Aleksandro ir Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, mokslininko A. Kašarausko prižiūrimi kunigų pataisos namai, vaistinė, dulkėmis apneštos miestelio gyventojų trobelės, keletas žydų parduotuvių ir tolumon besidriekiantys Lūksto ir Biržulio ežerai.

Besisemdami dvasiškojo mokslo, broliai Vienažindžiai, kaip ir visi kiti čia besimokantieji kunigystės, šioje kunigų seminarijoje klausėsi Švento Rašto, Bažnyčios istorijos, homiletikos, rusų kalbos, istorijos, lotynų kalbos, kanonų teisės paskaitų, taip pat mokėsi bažnyčios apeigų, giedojimo bei ceremonialo. Apie tą laikotarpį A. Vienažindys mėgdavo pasakoti, nes „studentavimo ir klierikavimo laikotarpis buvo nepaprastai džiaugsmingas ir laimingas. Kaip tik čia dar labiau išryškėjo pomėgis lietuvių liaudies dainoms“. Pasak poeto, „aš su jais (teologijos mokslais – red.) neturėdavau vargo, aš ten daugiau apie dainas galvojau. Seminarijoje buvo patogiausia liaudies dainų išmokti: čia suvažiuodavo visų kraštų bernaičiai. Aš jų prisirinkau iš draugų ir išmokau iki 150. Antra tiek pats pridainavau“.

Studijų metais, kaip pats ne kartą teigė, poetas parašė pačias gražiausias, pačias jautriausias eiles, netrukus tapusias liaudies dainomis. J. Tumo-Vaižganto užrašytuose atsiminimuose skaitome: „Savo „dainai rinkti“ patogiausia būdavo dideliausioje spintoje, kur klierikai savo drapanas sukabinėja. Nebuvo kitos ramesnės vietos. Įlendu, būdavo, užsidarau ir svajoju sau vienas, kartais dantim griežiu, jausmai šėlsta, iki varpelis pašauks kurio užsiėmimo. Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą.“ Savo sukurtąsias dainas jis mėgo dainuoti seminarijos draugams ir profesoriams: „Turėjau gerą kakarinę, gerą iškalbą, tai profesoriams ir patikdavau. Seminarijoje tad man buvo taip gera, jog nė nejutau, kaip ją išėjau“. Netenka abejoti, kad poetas turėjo gerą balsą ir kai kurioms savo sukurtoms eilėms pats sukurdavo melodijas. Tai liudija ir Apolinaro Vienožinskio, poeto brolio Vincento sūnaus, atsiminimai: „Namuose dažnai dainuodavome. Daugiausia visas kun. Antano Vienažindžio dainas – „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“, „Sudie, kvietkeli tu brangiausias“ ir kt. Kun. Antanas turėjo neblogą balsą, buvo svetingas, su dainomis. Melodijas pats Antanas sukurdavo, o tėvas išmokdavo pas jį nuvažiavęs. Paskui ir mus, vaikus, išmokydavo dainuoti“.

Pravartu pažymėti, jog tretieji A. Vienažindžio studijų metai yra susiję su 1863 metų nepavykusiu anticariniu sukilimu ir visą Lietuvą nusiaubusiais trėmimais. Į tolimąjį Sibirą anuomet buvo ištremtas Žemaičių kunigų seminarijos rektorius J. S. Dovydaitis, represijų patyrė Seminarijos gydytojas J. Andžejevskis, etapu, per patį pietinį Samaros gubernijos ragą, su tėvais iš Lietuvos buvo ištremta ir A. Vienažindžio poezijos mūza Rožė Stauskaitė. Išsiskyrimas su ja jaunajam poetui buvo ypač skaudus smūgis, palikęs gyvenime ir kūryboje gilius pėdsakus.

Naujų pokyčių anuomet atsirado ir Žemaičių kunigų seminarijoje. Vyskupas M. Valančius, naujasis seminarijos rektorius J. Račkauskas ir aukštoji katalikų dvasininkija nusprendė gabesniesiems seminaristams studijas sutrumpinti iki trejų metų. Tad ir A. Vienažindys, tik per plauką išvengęs carinės armijos kareivio dalios, patyręs ką tik praūžusio sukilimo euforijas ir nusivylimus, netekęs mylimosios, baigęs tris seminarijos kursus 1864 m. sausio 26 dieną, skubotai parengtas šventinimams, priėmė subdiakonatą, per Šv. Velykų šventes – diakonatą, o 1865 m. vasario mėnesį, iškilmingai skambant liturginėms giesmėms, vyskupo M. Valančiaus Varnių katedroje buvo įšventintas į kunigus. „Iškilminga man buvo šitoji akimirka, kai po aštuonių dienų rekolekcijų ir viso gyvenimo išpažinties Vyskupo ir daugelio brolių akivaizdoje ištariau „Deus pats hereditate mei“. Nemoku dabar aprašyti šitos sukrečiančios mano gyvenimo akimirkos: atrodė – draug su angelais stoviu šalia Kristaus Vietininko ir lieju džiaugsmo ašaras, nes Dievas mane nevertą priima į Bažnyčios hierarchiją ir kartu uždeda Kristaus jungą, kurį turėsiu vilkti liki pat mirties“, – susijaudinęs kunigas rašė laiške savo artimiesiems.

Svarbu paminėti, jog Varnius – Žemaičių vyskupijos centrą, anuometinio Vilniaus generalgubernatoriaus E. T. Baranovo vadinamą antrąja Roma, – jau gaubė saulėlydis. Caro valdžia netrukus įsakė konsistoriją ir pačią seminariją perkelti į Kauną, kad žandarmerija lengviau galėtų stebėti šią carinei sistemai neparankią įstaigą, seminarijos pastatus paliekant carinei policijai. Tuomet vyskupas M. Valančius, pasakęs varniškiams paskutinį, graudų pamokslą, apleido šią garbingą Žemaitijos vyskupų rezidenciją, o tuo metu ką tik įšventinti kunigai plačiai pasklido po Lietuvos parapijas, virš kurių kabojo carinis damoklo kardas. Negailestingai buvo cenzūruojami pamokslai ir uždarinėjamos parapijinės mokyklos, pasirodė pirmieji graždankos raidynu atspausdinti vadovėliai, kunigams be gubernatoriaus leidimo nebuvo leidžiama išvykti iš savo parapijos, o nuo 1866 metų bažnytinės metrikų knygos pradedamos rašyti tik rusų kalba.

A. Vienažindys, nepaisydamas caro valdžios varžymų ir persekiojimų, puoselėdamas kilnaus apaštalavimo viltis, 1865 m. balandžio mėnesį atvyko į pirmąją savo paskyrimo vietą – Šiaulėnus. Čia uolusis vyskupo M. Valančiaus įsteigto blaivybės sąjūdžio veikėjas, Šiaulėnų Šv. Onos bažnyčios klebonas kun. I. Meškauskas anuomet tvarkė 56 dešimtinių parapijos ūkį, prižiūrėjo ir išlaikė parapijinę mokyklą ir rūpinosi naujosios bažnyčios statyba. Taigi jaunasis vikaras pavadavo kleboną – laikydavo pamaldas, sakydavo lietuviškus pamokslus, klausydavo išpažinčių, krikštydavo, tuokdavo, laidodavo, taip pat važinėjo po parapiją teikti ligoniams paskutinius patarnavimus.

Šiaulėnuose tepraleidęs vos vienerius metus ir tris mėnesius, kun.  A. Vienažindys apsidžiaugė, gavęs vyskupo raštą, kviečiantį vykti į Krinčiną, Panevėžio dekanato centrą. Apsidžiaugė anuomet krinčiniečiai, sulaukę energingo vikaro, kuris jiems pakeitė suvaikėjusį kleboną J. Kobylinskį. Džiaugėsi sulaukę kunigo, kuris netruko juos pavergti iškalba, graudžiais pamokslais ir dar graudesnėmis dainomis. „Dieve susimilk, – kaip sakydavo krinčiniečiai. – Išklausius kun. A. Vienažindžio pamokslą, tai tik gera gera palikdavo ant širdies… Kai nuvažiuodavo Motiejūnų koplyčion laidoti numirėlio, tai iš kažin kur subėgdavo svietas klausyties pamokslo… Vyrai, pametę arklius žagrėj, sulėkdavo“.

Tarnaudamas krinčiniečiams A. Vienažindys labai daug dėmesio skyrė pamokslams. Besiruošdamas jiems, jaunasis vikaras ilgas valandas rausdavosi dekanato bibliotekoje, graibstyte graibstydavo populiariausius anglų, prancūzų, Vatikano sociologinius ir filosofinius leidinius. Jis taip pat domėjosi religijos ir mokslo ryšiais bei konfrontacija. Iškalbingojo vikaro klausydavosi ne žmonės, savo gyvenimą užpildę vienintele maldaknyge, bet ir išprususi inteligentija, apsišvietę poeto giminaičiai. Čia anuomet A. Vienažindys skandindavo ašarose jautrios sielos moteris, čia griebdavosi kandžios ironijos, tikėjimo tiesas interpretuodamas netgi satyriškai: „Esą dvieji kankintiniai – vieni dėl Dievo, kiti dėl velnio; antrieji daug daugiaus gauna kęsti neg pirmiejie; daug reikia iškentėti vargo, daug pralieti kraujo ir ašarų, kol pakliūsi į pragarą“.

Laikotarpis, praleistas Krinčine, A. Vienažindžiui buvo kūrybos ir garbės zenitas. Pavaduodamas Krinčino Šv. apaštalų Petrio ir Povilo bažnyčios kleboną kun. J. Kobylinskį, vikaras anuomet praktiškai ėjo ir dekano pareigas, vis plačiau garsėdamas kaip pamokslininkas ir poetas. Čia gana ryškiai atsiskleidė muzikiniai kunigo gabumai. Tik iš amžininkų atsiminimų šiandien galime sužinoti, kad vikaras, nors ir neturėdamas muzikinio išsilavinimo, puikiai grojo armonika ir sugebėjo mokyti giesmininkus. A. Vienažindys bene pirmasis pastebėjo savo brolio Vincento muzikinius gabumus ir labai rūpinosi jo likimu. Laiške patėviui jis rašė: „Vincentas – kartais net iki grausmo – čirpino savo smuikelį. Stebėjosi visi, kas tik klausydavosi, kad šešių mėnesių mokinys taip šauniai ir su tokiu lengvumu griežia visai nelengvus dalykėlius… Atsiskleidžia didžiuliai to vaikiūkščio gabumai muzikai ir nepaprastas polinkis jai. Gaila būtų, kad toks didelis talentas žūtų kaime… Ką gi, brangiausias mūsų Tėve, leisk pasakyti, ko aš trokštu: norėčiau, kad Vincukas važiuotų į Peterburgo konservatoriją… Turėdamas tokių norų ir tokį talentą kaip dabar turi, galėtų tapti dideliu žmogum, – žmogum, garsiu visoje Rusijoje. Jo lavinimui nepagailėčiau šimtinės per metus“. Paminėtina, jog poeto brolis Vincentas mokslų taip ir nebaigė, liko ūkininkauti. Muzikalūs buvo ir kiti kunigo broliai. Savo dainavimu jie garsėjo visoje apylinkėje, su kaimynais buvo susibūrę į savotišką chorą. J. Tumo-Vaižganto teigimu, A. Vienažindys, žinodamas šių dainininkų skonį ir interesus, kaip tik pradėjo kurti jiems dainas.

Pravartu pažymėti tai, jog tuo pat metu, kai A. Vienažindžio eilės nuorašais plito po kaimynines parapijas, dusetiškis vikaras kun. D. Kozickis keletą poeto dainų išvertė ir į lenkų kalbą, kurias lenkų keliautojas ir etnografas E. Chlopickis įjungė į savo straipsnį „Iš kelionės po Užnemunę“, 1873 m. ir publikavo jį Varšuvoje leistame kultūros žurnale „Klosy“. E. Chlopickis tuokart lenkų inteligentijai A. Vienažindį pristatė kaip didžiulio talento poetą, vertimais suteikdamas sąlygas jo dainoms plisti ir Lenkijoje. O dainų sukurta jau buvo nemažai, buvo net tokios plačiai žinomos, kaip „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka“, „Vaikščiodamas keliu žemybės“ ir kt.

Apgaubtas populiarumo ir šlovės A. Vienažindys netruko įsijungti į atsiradusį lietuvių knygnešystės sąjūdį. Jis taip pat subūrė Krinčine ir bažnytinį chorą, tai anuometinėje Lietuvoje dar buvo reta. Po Krinčino klebono J. Kobyliskio mirties, tikėdamasis užimti jo vietą, A. Vienažindys klydo. Vyskupas M. Valančius paskyrė Pr. Mizgirą, o dekanu Pabiržės kleboną T. Lichodziejauską, kuris pavydėdamas A. Vienažindžiui liaudyje populiarumo, ėmė rašinėti prieš jį nukreiptus skundus į kuriją. Kilo konfliktas, pasibaigęs A. Vienažindžio tremtimi į užkampią Žemaitijoje – Vainuto parapiją. Tai poetas aprašė eilėraščiu „Kožnas vienas gan per dienas…“:

Bet dėl manęs pikti žmonės ir trupučių gaili –
Vienas širdį jau pervėrė, kits galanda peilį…
Kiti kiečių ir erškėčių man vainiką pina,
O Pabiržės piktadėjus paskandint ketina.

Pravartu paminėti tai, jog A. Vienažindžiui Vainuto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir parapijoje teko praleisti tik pusmetį, po to pustrečių metų jis buvo nutremtas į Breslaują, kol galų gale 1876 m. gegužės 19 dieną, mirus Laižuvos klebonui V. Markevičiui, pavyskupio A. Beresnevičiaus nurodymu Breslaujos vikaras A. Vienažindys gavo klebono vietą Laižuvoje.

Laižuva – ant Vadaksties upės kranto, ties Kauno ir Kuršo gubernijų riba. Čia kadaise klebonavo kunigaikštis J. A. Giedraitis, apkeliavęs Vakarų Europą, teologiją studijavęs Romoje, o vėlesniais metais tapęs Žemaičių vyskupu.

Reikia pasakyti, jog A. Vienažindys, nedelsdamas nei dienos, Laižuvoje iš karto kibo į ūkinį darbą, statė trobesius ir remontavo apleistą bažnyčią, tačiau likimas iš jo sumanymų ir darbų netruko piktai pasityčioti: trobesiai, špitolė, altarija ir senoji bažnyčia sudegė 1884 m. birželio 20 dieną miestelyje kilus gaisrui. Sekmadieninių pamaldų metu prie gaisravietės, prie į liepą įkelto varpo, kunigas per pamokslą šaukte šaukė į susirinkusiuosius psalmės žodžiais: „Eikite ir paveizdėkite Dievo darbų, kokių stebuklų yra padaręs žemėje“.

Nenuleido energija trykštantis A. Vienažindys rankų. Netrukus Laižuvos kapinėse išdygo iš lentų sukalta nedidelė bažnytėlė, laižuviškių praminta „šopa“. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Žmonės savim nešte atnešė varpą iš liepos ir pakabino į epušę. Paskui padarė jam mažutį namelį, o iš tirpalų Valdujuje nuliedino antrą varpą, iš Klykolių pasiskolinom fisharmoniją“. Jau tada klebono galvoje kilo mintis statyti naują, erdvią bažnyčią. Tad netrukus, pastatęs ūkinius pastatus ir namus bažnyčios tarnams, A. Vienažindys pradėjo rūpintis gauti iš gubernatoriaus leidimą naujai bažnyčiai. Nors Kauno gubernijos gubernatoriaus kanceliarija kiek įmanydama ieškojo priekabių ir vilkino šį reikalą, tačiau klebonas gudrybe ir melu išsikovojo leidimą ir, suderinęs darbus bei sąmatą su meistru Pr. Traumdachu, 1890 m. balandžio 16 dieną pagal architekto J. Galinevičiaus planą buvo pradėti lieti būsimosios bažnyčios pamatai. Po trijų savaičių Akmenės klebonas A. Žilinskis pašventino pradėtos statyti bažnyčios kertinį akmenį, o statybos darbams vykstant sparčiai, 1891 m. rudenį Laižuvoje iškilo nauja gotiško stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia, kainavusi 30 tūkstančių sidabro rublių. Šventorių juosė šio krašto dievadirbio V. Karnetausko iš medžio išdrožtos Kristaus kančios figūros. Meistrai pagamino puošnius altorius, sukūrė vitražus, o Kryžiaus kelių stotis užsakė ir pagamino Varšuvoje.

Dažnam gali kilti klausimas, ar atsidavęs bažnyčios statyboms A. Vienažindys berado laiko kūrybai? Reikia pasakyti tai, jog kasdieninė buitis ir dideli rūpesčiai, nors ir slopino poeto talentą, tačiau jis, kiek bepajėgdamas stengėsi išlaikyti savo daug metų puoselėtą pomėgį, neužmiršti gražių liaudžiai priimtinų dainų ir giesmių.

„Ištikus Viekšnių kun. Bliucukio primicijai, dar kun. Vienažindys atsikvietė iš Krinčino dvylika savo kitados išmuštrintų giesmininkų, jie per visą laiką bažnyčioje ir primicianto namuose per balių stebino žemaičius gražiomis savo dainomis ir giesmėmis“, – rašė savo atsiminimuose J. Tumas-Vaižgantas. Ir nors dar ilgai „norėjosi tematyti anąjį dvidešimt dvejų metų klierikėlį, nuo kurio linksmo giedojimo sienos plyšdavo“, tačiau parapijos rūpesčiai, klebono pareigos ir bažnyčios statybos darbai iš A. Vienažindžio pareikalavo daug sveikatos ir energijos. Tad netrukus žvalus ir stiprios sveikatos kunigas pasijuto esąs ligonis. O kasdien vis eidamas silpnyn ir silpnyn, jis, susirūpinęs savo sveikata, pavedęs ūkio ir parapijos reikalus zakristijonui J. Ramanauskui bei vikarui M. Jankauskui, nedelsdamas išvyko į Varšuvą gydytis, tačiau, neilgai trukus grįžo į Laižuvą jau nebepažįstamas, – gydytojai viduriuose aptiko piktybinį auglį. Ligonis nebepakilo iš patalo ir tada, kai Viekšnių dekanas J. Zaleckis ir kiti kunigai atvažiavo pašventinti naujosios, A. Vienažindžio statytos Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčios. Ši šventovė savo statytoją priglaudė ir palaimino paskutinei kelionei 1892 m. rugpjūčio 29 dieną, kai kun. A. Vienažindys išsiskyrė su žemiškuoju pasauliu.

Į kunigo ir lietuvių tautos dainiaus A. Vienažindžio laidotuves anuomet susirinko daugybė žmonių. Procesija su degančiomis žvakėmis nuo klebonijos iki bažnyčios lydėjo velionio karstą. Gedulinguose pamoksluose bažnyčioje ir prie kapo duobės velionis buvo išaukštintas kaip dainius, žmogus ir Laižuvos bažnyčios statytojas. Karstas su A. Vienažindžio palaikais atgulė senosios, velionio statytos „šopos“ altoriaus vietoje.

Grįžtant prie A. Vienažindžio kūrybos, pirmiausia derėtų pastebėti, jog poeto kūrybinis palikimas yra negausus, vos keliasdešimt dainomis ir giesmėmis liaudyje virtusių eilėraščių. Juk ir pats autorius viename iš savo eilėraščių „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka“ taip išreiškė savo požiūrį į dainą:

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka:
Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,
Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Būnant lyrinės prigimties poetu „Vienužiui daina buvo dalis jo esmės, – pabrėžė J. Tumas-Vaižgantas. – Dainomis Vienužis išdainavo pats save. Dainomis galima susekti, kaip jis brendo ir kaip jo jausmai keitės. Iš Vienužio dainų gali parašyti jo sielos istoriją“. Didžiąją dainų dalį A. Vienažindys sukūrė jaunystės metais. Daugiausia tai buvo meilės ir vestuvinės dainos, kuriose be galo subtiliai ir žmogiškai jis išreiškė savo jausmus. Tokių jautrių meilės lyrikos posmų ano meto lietuvių poezijoje dar nebuvo. „Jis, kaip ir daugelis kitų tuo metu, rašė ne literatūrai, bet sau ir savo artimiesiems arba stačiai iš psichologinio reikalo palengvinti savo sielą, išlieti savo jausmus“, – pažymėjo V. Mykolaitis-Putinas.

Nors A. Vienažindžiui esant gyvam ir nebuvo parengtas bei išspausdintas jo dainų rinkinys, tačiau tos dainos iš paties autoriaus lūpų ir jo rankraščių įsiliejo į lietuvių tautosaką, plačiai pasklido liaudyje. Beje, kaip liudija J. Tumas-Vaižgantas, tik prieš mirtį „tepavyko įkalbėti jį, kad surašytų savo dainas, kurias atmena, ir nedrįstų paleisti savo vardą į užmiršimą“.

„Vienužio dainos tapo liaudies dainomis, jos net išstūmė liaudies dainas, pačios vienos įsigalėjusios viešpatauti. Kiekviena aukštaičių sodžiaus mergelė, knarpdama savo rankdarbį, apverkdama savo nepasisekimą ar našlaitystę, kiekvienas jaunimo būrys, pasiausti susirinkęs, kiekvienos jungtuvės skambėjo kuo ne to vieno Vienužio dainomis“, – rašė J. Tumas-Vaižgantas.

Kad A. Vienažindžio kūryba anuomet ir vėlesniais metais buvo paplitusi liaudyje, patvirtina lietuvių tautosakos rankraštyne sukaupti duomenys. Poeto tekstais su melodijomis užrašytų dainų čia suskaičiuojama apie penki šimtai. Šias dainas daug dešimtmečių rinko ne vien folkloristai ekspedicijų metu, bet ir liaudies meno gerbėjai bei kompozitoriai.

Kai kurios A. Vienažindžio dainos, būdamos labai, o kartais net perdėtai jausmingos, turi ašaringo sentimentalumo bruožų. Gali būti, jog tai atsirado dėl tuo metu populiarių rusų bei lenkų romansų poveikio ir, be abejo, atspindėjo paties autoriaus emocingą prigimtį.

Gaila tik tiek, kad A. Vienažindžio sukurtos arba pritaikytos dainoms melodijos nebuvo užrašytos. Keliaudamos iš lūpų į lūpas, jos kisdamos maišėsi tarpusavyje, besijungdamos su kitomis dainomis, todėl įvairiose vietovėse šios dainos atliekamos skirtinga melodija. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad ta pačia melodija yra dainuojami keli A. Vienažindžio sukurti tekstai, o nustatyti, kuri iš jų sukurta teksto autoriaus, o kuri ne, yra sunku.

A. Vienažindžio dainose pastebima ir miesčioniškų, banalokų intonacijų, svetimų liaudies dainų melodikai. Tai pasakytina ir apie dainą „Sudie, kvietkeli tu brangiausias“, nors jos autorius, be menkiausios abejonės, yra pats poetas.

Dėl plačiai liaudyje paplitusios dainos „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ melodijos autorystės dar ir iki šiol tebėra įvairiausių nuomonių, tačiau Lietuvių tautosakos rankraštyne šios dainos variantų užrašymuose, dažniausia yra ta pati melodija. Tad jos melodinio teksto stabilumas leidžia spręsti, kad šią dainą liaudis išlaikė tokią, kokia ji buvusi autoriaus sukurta. Iki mūsų dienų nėra išlikusių liudijimų, kokias kitas dainų melodijas buvo sukūręs A. Vienažindys. Jos užrašytos iš daugelio kartų lūpų.

Susipažinus su A. Vienažindžio dainomis, aišku, jog poetas buvo nepaprastai emocingas. Vien jo lyrikos nuoširdumas kelia stiprias emocijas. Skaitant kai kurias jo dainas, galima pagalvoti, jog A. Vienažindys pirmiausia sukurdavo melodiją, o tik po to, jai parinkdavo žodžius. Ir tik dėl to, kad poetas neturėjo specialaus muzikinio išsilavinimo, negalėjo atsiskleisti ir pasireikšti neabejotini A. Vienažindžio muzikiniai gabumai, tačiau jo, kaip liaudies dainų kūrėjo indėlis į mūsų muzikinės kultūros istoriją yra neabejotinas. Savo dainomis jis tarsi tiesė kelius į lietuvių profesionaliąją muziką. Atidžiau panagrinėjus A. Vienažindžio kūrybą, būtų suvokta jo vieta mūsų kultūros istorijoje, o taip pat ryškiau atsiskleistų poezijos ir muzikos sąsajos.

Koks likimas ištiko A. Vienažindžio statytą Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčią? Joje po statytojo mirties, vėlesniu laikotarpiu čia vikaravo taip pat, kaip ir A. Vienažindys, poetas M. Šeižys-Dagilėlis. Čia klebonavo ir mūsų tautos žadintojas bei švietėjas rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, kurie daug pasidarbavo Dievo ir tėvynės labui.

Laižuviškiai keletą dešimtmečių savo gerbiamo kunigo statytą bažnyčią puoselėjo ir saugojo nuo laiko ir istorijos negandų. Pirmojo pasaulinio karo metu, siekiant išsaugoti bažnyčios varpus nuo sulydymo į šaudmenis, pastarieji buvo užkasti į žemę. Tik 1919 metais, praūžus karo audroms, šie varpai atkasti ir vėl pakabinti varpinėje. Tačiau tolimesnis laikotarpis, atnešęs mūsų tėvynei naujas istorines permainas, šios brangios laižuviškiams šventovės nepasigailėjo: 1944 m. spalio 28 dieną, besitraukiant hitleriniams okupantams, bažnyčia buvo susprogdinta. Pastaruoju metu Laižuvos maldos namai veikia dar A. Vienažindžio statytoje ir iki šiol išlikusioje špitolėje, kuri anuomet daug kam atrodė kaip atgrasus pastatas su ilgu ir duobėtu, plytomis grįstu koridoriumi.

Nyku darosi pažvelgus į šiaurinėje Laižuvos miestelio dalyje stūksančius A. Vienažindžio kažkada statytos bažnyčios pamatus, jos tuščią šventorių, jame ošiančius medžius… O ir Laižuvai šiandien labai reikalinga bažnyčia, kurią kaip skolą čia kažkada kunigavusiam mūsų tautos dainiui Lietuva privalėtų grąžinti. O juk A. Vinažindys – tėvynei nusipelniusi šviesi asmenybė, kūrybos syvus siurbusi iš tautos gelmių, anuo metu lietuvių poezijoje plačiai atskleidusi dvasinio gyvenimo horizontus, į kūrybos šerdį iškėlusi asmenybės žavesį ir tragizmą, svariai paženklinusi lietuviškos lyrikos pradžią. Jis – pirmasis meilės lyrikos kūrėjas lietuvių poezijoje, liaudiško romantizmo viršūnėlė, populiariausias tautos giesmininkas, kurio dainų dainelių keliai atvingiavo į mūsų laikus. Į šimtmečių šimtmečiais kurtą lietuvių tautos kultūrą ir istoriją įsilieja kun. A. Vienažindžio fenomenas.

© 2011 „XXI amžius“