Kultūros zona

Atmintis

Vertėjas, poetas, pedagogas

Vaclovo Šiugždinio 100-osioms gimimo metinėms

Livija Šiugždienė

Šiemet žymiam kauniečiui – vertėjui, poetui, pedagogui – Vaclovui Šiugždiniui būtų sukakę 100 metų. Kaune jau vyko keletas vakarų, skirtų poeto atminimui. Praėjusį ketvirtadienį į Kauno apskrities viešąją biblioteką susirinkęs gausus būrys jį pažinojusių ir nepažinojusių pagerbė šį taurų humanistą, kai kurių jo bičiulių dabar vadinamą tiesiog Mokytoju. Nors sovietinės okupacijos metais, kuriuos kai kas ir dabar vadina Brežnevo sąstingiu, nedaug gerbėjų ir mokinių pažinojo ir bendrauti nepabūgo su geriausius prancūzų poezijos ir prozos pavyzdžius į lietuvių kalbą vertusiu V. Šiugždiniu. Ir sužinodavo apie jį tik vienas per kitą – taip nevalingai pati sovietinė geležinė uždanga irgi savotiškai garsino tokius žmones. Tokį ypatingą tuometinį „kultūros disidentą“ prisiminė susirinkusieji poeto gerbėjai ir bičiuliai, kuriuos sukvietė bibliotekos darbuotoja kultūrininkė Rimantė Tamoliūnienė.

Keliose mokyklose kalbas dėstęs, vertęs poeziją ir pats eilėraščius kūręs V. Šiugždinis buvo išrankus žodžio meistras. Parodyti keli filmo fragmentai apie poeziją skaitantį V. Šiugždinį, užfiksavo ir jo sodrų balsą, ir jo raiškius gestus. Apie V. Šiugždinio žodžio meistriškumą pasakojo poetas Robertas Keturakis ir perskaitė prasmingų eilėraščių iš knygos „Stabai sudužo“.

R. Keturakis pasakojo, kaip V. Šiugždinis tobulai užsirišdavęs kaklaraištį, visada būdavęs tvarkingas, niekada nematė jo supykusio. Poetas ateidavo į „Nemuno“ redakciją (tuo laiku jį buvo galima užsiprenumeruoti tik Lietuvoje) ir mėgo atviriau pakalbėti su R. Keturakiu, J. Grušu ir J. Katiliumi.

Aktorė Doloresa Kazragytė prisiminė pirmą „pažintį“ su juo: kai kartą teatras norėjo statyti vieno prancūzo autoriaus pjesę, sovietinė cenzūra uždraudė, nes išsiaiškino, kad ji buvo versta V. Šiugždinio. Vėliau pati susipažino su poetu. Ateidama visada atnešdavo jam geltoną rožę – tą spalvą poetas labai mėgo. Jis visada buvęs tvarkingai apsirengęs, nusiskutęs, ir tik kartą, viename vakare, aktorė pamatė, kad jo tvarkingų marškinių rankogaliai yra suadyti – tai buvo iš vargingo gyvenimo. Visada aplankančią aktorę poetas pasitikdavo vadindamas Dolores. D. Kazragytė prisiminė V. Šiugždinio „diplomatinius“ sugebėjimus. Kartą jis gražiai nuramino kažkokiu kaimynu, savo šunį pavadinusiu Popiežiumi, susirūpinusias moteris: „Nesijaudinkit, koks to žmogaus Popiežius, toks jo ir Dievas“. Iš savo atsiminimų knygos aktorė skaitė ištraukas apie susitikimus, pokalbius su poetu. Kai ligoninėje aplankiusi Mokytoją, pirmą kartą pamatė jį nesiskutusį, poetas paprašė paduoti iš stovėjusios prie lovos spintelės stalčiaus rožančių: „Matai, ką turiu – rožančių. Rengiuosi...“ Ir pridūrė: „Niekada negalėsiu dovanoti tiems, kurie visą gyvenimą nepaliko manęs ramybėje“. Nors poetas su visais buvo vienodai mandagus ir išraiškingas, bet vis dėlto šįkart tarsi apgailestaudamas pasakė, kad negali atleisti, ir iš jo akių nuriedėjo ašaros. Daugiau Mokytojo nebematė gyvo, o jo dvasios šviesa aktorei tapo šaltiniu, iš kurio semiasi energijos iki šiol. Garelio gatvė aktorei visada liks V. Šiugždinio gatve ir norėtų, kad toks pavadinimas būtų įteisintas miesto savivaldybės.

Dalia Teišerskytė, kurios rūpesčiu anksčiau buvo išleista V. Šiugždinio poezija „Stabai sudužo“, prisiminė, kaip poetas, visada kalbėjęs ir rimtai, ir su humoru, kartą jai pasakė: „Norėčiau danguje susitikti Sokratą – aš turiu jam daug klausimų“.

Svarbiausi V. Šiugždinio vertimai buvo iš prancūzų kalbos, o mylimiausias jo poetas ir mąstytojas buvo Nobelio premijos laureatas Oskaras Milošas. V. Šiugždinio anūkė Agnė Arbačiauskienė pasakojo, kaip senelis mylėjo O. Milašių. Senelis jai, dar paauglei, sakęs: „Verčiu jį, bet nežinau, ar jį kada nors išspausdins“. Jo vertimus skaitė Maskvos inteligentai, tarp jų buvo ir režisierius Andriejus Tarkovskis, atsiuntęs V. Šiugždiniui padėką. Tačiau, kai buvo O. Milašiaus 100-sios gimimo metinės, niekas to jubiliejaus nepaminėjo, išskyrus... „Lietuvos pionierių“. Dukra Dalia pastebėjo, kad daug Tėvo iš prancūzų kalbos išverstos religinės literatūros taip ir nesulaukia leidėjų. Nuo šeimos rūpesčių likusį laiką poetas skirdavęs kūrybai, vis versdamas žinomų autorių kūrinius, nors žinojo, kad tie vertimai nebus spausdinami.

Kodėl V. Šiugždinis nebuvo išvežtas į Sibirą, kartais teiraujasi žmonės, o į šį painų ir tragišką klausimą atsakė dukros. Tokio likimo išvengti greičiausiai pavyko todėl, kad buvo vedęs žinomo komunistinio pogrindžio veikėjo Jurgio Zinkevičiaus dukrą, – sakė dukra Elona. O dukra Dalia spėjo, kad iš trėmimo sąrašų gal išbraukė vienas poeto mokinys.

Apie V. Šiugždinį, kaip poetą ir kilnios sielos humanistą, kalbėjo ir asmeniškai jo nepažinojusieji, bet iš artimų jam žmonių sužinoję bei jo kūrybą skaitę, – R. Šumano centro vadovė Birutė Strakšienė, vertėja dr. Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, renginio vedėja Rimantė Tamoliūnienė.

Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Vilniaus skyriaus prezidentė aktorė Karolina Masiulis-Paliulis skaitė prancūziškai O. Milašiaus eiles, o aktorius Giedrius Arbačiauskas skaitė jų vertimą bei dainavo dainas, Agnei Arbačiauskienei pritariant violančele.

© 2011 „XXI amžius“