2011 m. spalio 19 d.
Nr. 75
(1955)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Skaitykla

Apie Povilą Višinskį – naujai ir įdomiai

Audronė Kiršinaitė

Leidyklos „Versus aureus“ išleista knyga „POVILAS VIŠINSKIS: idėjos ir darbai“1 kviečia pasigilinti į sudėtingą mūsų tautos istorijos tarpsnį – XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios epochą: nuožmų lietuviškos spaudos draudimą, pražūčiai pasmerktą tautą (jau ir Lietuva – tik Rusijos imperijos „Šiaurės Vakarų kraštas“), bet sykiu tai tautos atgimimo, politinio brendimo, savarankiškos valstybės kūrimo laikotarpis, modernizacijos priešaušris.

Ar viską žinome apie iškilius tos epochos žmones, sugebėjusius ne tik išsaugoti tautą ir tautiškumą, bet ir įsipareigoti Lietuvos ateičiai, ją rengti, ugdyti, formuoti, vesti į Nepriklausomybę? Štai vienas iš tokių – Povilas Višinskis (1875–1906) – labai visuomeniška ir kūrybinga, šviesi, patraukli asmenybė. Naujoji knyga skirta geriau pažinti P. Višinskio išskirtinumą, jo vaidmenį ir nuopelnus tautiniame sąjūdyje bei ankstyvuoju visuomenės politinio modernėjimo laikotarpiu. Labiausiai stengtasi išryškinti mūsų dienų požiūrį ir šiuolaikinį vertinimą – knyga pasižymi nauju traktavimu, naujais akcentais.

Juk apie P. Višinskį jau anksčiau išleistos dvi knygos: tai senokai, dar 1936 m., pasirodžiusi Juliaus Būtėno apybraiža2 ir sovietiniais metais, 1978, Adolfo Sprindžio monografija3, kuri gerokai cenzūros „patvarkyta“ ir atspindėjo sovietinį vertinimą. P. Višinskis buvo pristatomas labiau kaip kultūrininkas, rašytojos Žemaitės globėjas, o nutylėtas kaip reikšmingas XX a. pradžios Lietuvos politinis veikėjas.

Naujoje knygoje užsibrėžta atitaisyti skriaudą P. Višinskiui vertinant jo įnašą istoriniame Lietuvos gyvenime ir pateikti naują – nesuvaržytą ir daug tikresnę – jo veiklos traktuotę. Knyga yra kolektyvinis 20 metų triūso vaisius: prasidėjus Atgimimui, nuo 1990 metų, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo organizuojamos konferencijos „Povilo Višinskio skaitymai“. Jose perskaityta daugybė pranešimų, padėjusių suaktualinti požiūrį į šią istorinę asmenybę, užpildyti buvusių nutylėjimų spragas. Šių pranešimų pagrindu vėliau ir sudaryta minima knyga. Rasta ir naujos, dar nenaudotos dokumentinės medžiagos.

22 knygos autoriai (buvę konferencijų pranešėjai) – žinomi įvairių mokslo sričių specialistai, daugiausia profesoriai, docentai iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, net iš Poznanės (Lenkija): Vytenis Rimkus, Viktorija Daujotytė, Juozas Girdzijauskas, Jūratė Sprindytė, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys. Dalyvauja ir dvi Višinskaitės – garsios giminės atstovės: etnologė Irena Čepienė ir mokytoja lituanistė Danutė Miliukienė. Straipsniuose įvairiais aspektais nagrinėjama P. Višinskio veikla, idėjos, gyvenimo momentai. Knygos sudarytoja, kelių straipsnių autorė (taip pat ir buvusių konferencijų organizatorė) – literatūrologė Dalia Striogaitė.

Taigi knygoje įprasminamas naujai ir atsakingai peržiūrėtas, pervertintas, archyvine medžiaga grindžiamas atnaujintas P. Višinskio asmenybės ir veiklos vertinimas ir daug reikšmingesnis, nei lig šiol buvo įsivaizduota, jo vaidmens Lietuvos istorijoje suvokimas. P. Višinskis – ryžtingas kovotojas prieš carizmą, vienas iš tautinio judėjimo lyderių, Vinco Kudirkos darbų tęsėjas, po V. Kudirkos mirties redagavęs „Varpą“, žymus politikos veikėjas, strategas, vienas iš Demokratų partijos steigėjų ir ideologų, Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m. aktyvus dalyvis, ryškus publicistas, reto pilietiškumo ir idealizmo asmenybė. Labai aktualiai, tarsi būtų parašyti šiandien, skamba daugiau kaip prieš šimtmetį, 1901-aisiais, P. Višinskio rašyti žodžiai: „Mūsų idealas – laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis laisvomis tautomis rūpinasi pagerinimu savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn“.

Knygoje, be straipsnių, yra svarbus į atskirą skyrių sudėtas dokumentikos pluoštas. Tai iš rankraštynų ir muziejų fondų rūpestingai surinkta iki šiol neskelbta arba skaitytojui sunkiai prieinama autentiška medžiaga: 36 P. Višinskio laiškai, 2 jo sukurti ir Demokratų partijos vardu 1905 m. platinti revoliuciniai atsišaukimai; taip pat kartojama populiari ir šiandien įdomi knygelė „Kas tai yra konstitucija?“, P. Višinskio parašyta 1906 m. Ši archyvinė medžiaga papildo, praturtina tyrinėtojų teiginius, be to, turėtų būti savaime įdomi Lietuvos praeitimi besidomintiems asmenims.

Manome, kad ši knyga bus reikalinga istorikams, literatams, muziejininkams, kraštotyrininkams, paskatins veržtis iš mąstymo stereotipų, peržiūrėti praeities asmenybių ir reiškinių traktuotę, patikrinti jų išliekamąją vertę ir gyvybingumą.

P. Višinskio asmenybė ir veikla tokį patikrinimą garbingai išlaiko. Jis buvo valstybinio mąstymo, didelių kūrybinių potencijų, neeilinio pareigingumo, atsidavimo bendram tautos labui žmogus. Ankstyva jo mirtis (vos 31-erių) buvo didelis nuostolis bręstant politinei moderniai visuomenei, formuojantis Lietuvos valstybingumo idėjai. Lankstus P. Višinskio protas, jo inteligencija ir įtaiga aplinkai buvo tokie reikalingi, kad jo bičiulė ir bendražygė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir po daugelio metų, jau Nepriklausomoje Lietuvoje vis minėjo: „...to žmogaus man šiandien trūksta, ir siela tiesiog ilgisi, rodosi, ir dabartiniai laikai būtų skaistesni jam esant“.

Yra dalykų, kurie nesensta, o laikui bėgant tik ryškiau šviečia. P. Višinskis ir šiandien, tarytum ragina visus į pozityvų kuriamąjį darbą savo tautos ir valstybės labui – tikėti geresne ateitimi ir tam nepagailėti jėgų.

 

Iš prof. Juozo Girdzijausko  straipsnio knygoje „Povilas Višinskis: idėjos ir darbai“

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių inteligentiją itin domino tikėjimo problema. Neliko jai abejingas ir Višinskis. Plintanti pozityvizmo filosofija, įvairios materializmo atmainos, gamtos mokslų pasiekimai keitė žmonių pasaulėžiūrą, vertė abejoti Dievo buvimu, Bažnyčios veiklos prasmingumu. [...]

Višinskio požiūris į tikėjimą ir bažnyčią ryškiai atsiskleidžia laiškuose Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai. [...] M. Pečkauskaitė piktinosi, kad jis lankąs bažnyčią tik reikalo verčiamas ir moralizavo: „Man rodos, jog jei aš kada laikyčiau bažnyčią su visais jos įstatymais už nereikalingą ir kvailą – nieks manęs tenai varu neįvarytų...“. Į tai Višinskis atsakė: „Iš kur ištraukei, kad aš laikąs „bažnyčią su visais jos įstatymais už nereiklaingą ir kvailą? Stebuklai! Greit už mane išrišai didžiausią klausimą“.

Iš to matyti, kad tikėjimo klausimas Višinskiui buvo labai svarbus („didžiausias“). Tik jam nepatikdavę, kai tą klausimą spręsdavo ne jis pats, o kas nors kitas (ir spręsdavo, matyt, klaidingai).

Nevengdamas iš esmės tikėjimo ir bažnyčios lankymo prasmės, Višinskis buvo labai nusivylęs grynai formaliu tikėjimo išpažinimu – tuo „būriu avinų“, kurie tik mechaniškai krutina lūpas, nesuvokdami to, apie ką kalba, prasmės. [...]

Višinskis norėjo, kad žmogaus tikėjimas kiltų iš širdies gilumos, kad autentiškai išreikštų jo dvasios pilnatvę, nuskaidrintų sielą. „Malda, – sakė jis, – tai įkvėpimas, tai dvasios pakilimas. O malda – numargintų popierių akimis permetimas, malda – iš atminties kartojimas šimtų iškaltų žodžių – tai nuodėmė, tai pariziejystė, man bjauri, baisi, žmogų žeminanti... Jeigu žmogus negali melstis tikra malda, su įkvėpimu, tai šimtą kartų geriau, kad to visai nedarytų“. [...]

Taigi Višinskis buvo įsitikinęs, kad jo laikais krikščionybė buvo nukrypusi nuo tikrosios savo paskirties ir netekusi galios valdyti ir turtinti žmonių dvasinį gyvenimą.

Višinskis pasikliauja ne formaliu tikėjimu, o artimo meile ir gerais darbais: „Mes tikim, kad ne tas bus išganytas, kuris penktadienį silkę valgys ir kas metai keturias mišias užpirks, bet tas, kurs neskriaus jokiu būdu savo artimo ir mylėdamas kels jį aukščiau ir padės įstoti į doros kelią“.

1 Povilas Višinskis: idėjos ir darbai: nauja žiūra, nauji akcentai/ sudarytoja Dalia Striogaitė. – Vilnius: Versus aureus, 2011, 335 p.: iliustr.

2 Būtėnas, Julius. Povilas Višinskis. –  Kaunas: Varpas, 1936, 214 p.: iliustr.

3 Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis. – Vilnius: Vaga, 1978, 310 p.: iliustr.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija