Skaitykla
Apie Povilą Višinskį naujai ir įdomiai
Audronė Kiršinaitė
Leidyklos Versus aureus išleista knyga POVILAS
VIŠINSKIS: idėjos ir darbai1 kviečia pasigilinti į sudėtingą mūsų
tautos istorijos tarpsnį XIX amžiaus pabaigos XX amžiaus pradžios
epochą: nuožmų lietuviškos spaudos draudimą, pražūčiai pasmerktą
tautą (jau ir Lietuva tik Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų kraštas),
bet sykiu tai tautos atgimimo, politinio brendimo, savarankiškos
valstybės kūrimo laikotarpis, modernizacijos priešaušris.
Ar viską žinome apie iškilius tos epochos žmones,
sugebėjusius ne tik išsaugoti tautą ir tautiškumą, bet ir įsipareigoti
Lietuvos ateičiai, ją rengti, ugdyti, formuoti, vesti į Nepriklausomybę?
Štai vienas iš tokių Povilas Višinskis (18751906) labai visuomeniška
ir kūrybinga, šviesi, patraukli asmenybė. Naujoji knyga skirta geriau
pažinti P. Višinskio išskirtinumą, jo vaidmenį ir nuopelnus tautiniame
sąjūdyje bei ankstyvuoju visuomenės politinio modernėjimo laikotarpiu.
Labiausiai stengtasi išryškinti mūsų dienų požiūrį ir šiuolaikinį
vertinimą knyga pasižymi nauju traktavimu, naujais akcentais.
Juk apie P. Višinskį jau anksčiau išleistos dvi
knygos: tai senokai, dar 1936 m., pasirodžiusi Juliaus Būtėno apybraiža2
ir sovietiniais metais, 1978, Adolfo Sprindžio monografija3, kuri
gerokai cenzūros patvarkyta ir atspindėjo sovietinį vertinimą.
P. Višinskis buvo pristatomas labiau kaip kultūrininkas, rašytojos
Žemaitės globėjas, o nutylėtas kaip reikšmingas XX a. pradžios Lietuvos
politinis veikėjas.
Naujoje knygoje užsibrėžta atitaisyti skriaudą
P. Višinskiui vertinant jo įnašą istoriniame Lietuvos gyvenime ir
pateikti naują nesuvaržytą ir daug tikresnę jo veiklos traktuotę.
Knyga yra kolektyvinis 20 metų triūso vaisius: prasidėjus Atgimimui,
nuo 1990 metų, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje
buvo organizuojamos konferencijos Povilo Višinskio skaitymai.
Jose perskaityta daugybė pranešimų, padėjusių suaktualinti požiūrį
į šią istorinę asmenybę, užpildyti buvusių nutylėjimų spragas. Šių
pranešimų pagrindu vėliau ir sudaryta minima knyga. Rasta ir naujos,
dar nenaudotos dokumentinės medžiagos.
22 knygos autoriai (buvę konferencijų pranešėjai)
žinomi įvairių mokslo sričių specialistai, daugiausia profesoriai,
docentai iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, net iš Poznanės (Lenkija):
Vytenis Rimkus, Viktorija Daujotytė, Juozas Girdzijauskas, Jūratė
Sprindytė, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys.
Dalyvauja ir dvi Višinskaitės garsios giminės atstovės: etnologė
Irena Čepienė ir mokytoja lituanistė Danutė Miliukienė. Straipsniuose
įvairiais aspektais nagrinėjama P. Višinskio veikla, idėjos, gyvenimo
momentai. Knygos sudarytoja, kelių straipsnių autorė (taip pat ir
buvusių konferencijų organizatorė) literatūrologė Dalia Striogaitė.
Taigi knygoje įprasminamas naujai ir atsakingai
peržiūrėtas, pervertintas, archyvine medžiaga grindžiamas atnaujintas
P. Višinskio asmenybės ir veiklos vertinimas ir daug reikšmingesnis,
nei lig šiol buvo įsivaizduota, jo vaidmens Lietuvos istorijoje
suvokimas. P. Višinskis ryžtingas kovotojas prieš carizmą, vienas
iš tautinio judėjimo lyderių, Vinco Kudirkos darbų tęsėjas, po V.
Kudirkos mirties redagavęs Varpą, žymus politikos veikėjas, strategas,
vienas iš Demokratų partijos steigėjų ir ideologų, Didžiojo Vilniaus
Seimo 1905 m. aktyvus dalyvis, ryškus publicistas, reto pilietiškumo
ir idealizmo asmenybė. Labai aktualiai, tarsi būtų parašyti šiandien,
skamba daugiau kaip prieš šimtmetį, 1901-aisiais, P. Višinskio rašyti
žodžiai: Mūsų idealas laisva, nepriklausoma Lietuva, nusikračiusi
svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis
laisvomis tautomis rūpinasi pagerinimu savo ekonomiško būvio ir
žengia pirmyn.
Knygoje, be straipsnių, yra svarbus į atskirą
skyrių sudėtas dokumentikos pluoštas. Tai iš rankraštynų ir muziejų
fondų rūpestingai surinkta iki šiol neskelbta arba skaitytojui sunkiai
prieinama autentiška medžiaga: 36 P. Višinskio laiškai, 2 jo sukurti
ir Demokratų partijos vardu 1905 m. platinti revoliuciniai atsišaukimai;
taip pat kartojama populiari ir šiandien įdomi knygelė Kas tai
yra konstitucija?, P. Višinskio parašyta 1906 m. Ši archyvinė medžiaga
papildo, praturtina tyrinėtojų teiginius, be to, turėtų būti savaime
įdomi Lietuvos praeitimi besidomintiems asmenims.
Manome, kad ši knyga bus reikalinga istorikams,
literatams, muziejininkams, kraštotyrininkams, paskatins veržtis
iš mąstymo stereotipų, peržiūrėti praeities asmenybių ir reiškinių
traktuotę, patikrinti jų išliekamąją vertę ir gyvybingumą.
P. Višinskio asmenybė ir veikla tokį patikrinimą
garbingai išlaiko. Jis buvo valstybinio mąstymo, didelių kūrybinių
potencijų, neeilinio pareigingumo, atsidavimo bendram tautos labui
žmogus. Ankstyva jo mirtis (vos 31-erių) buvo didelis nuostolis
bręstant politinei moderniai visuomenei, formuojantis Lietuvos valstybingumo
idėjai. Lankstus P. Višinskio protas, jo inteligencija ir įtaiga
aplinkai buvo tokie reikalingi, kad jo bičiulė ir bendražygė Gabrielė
Petkevičaitė-Bitė ir po daugelio metų, jau Nepriklausomoje Lietuvoje
vis minėjo: ...to žmogaus man šiandien trūksta, ir siela tiesiog
ilgisi, rodosi, ir dabartiniai laikai būtų skaistesni jam esant.
Yra dalykų, kurie nesensta, o laikui bėgant tik
ryškiau šviečia. P. Višinskis ir šiandien, tarytum ragina visus
į pozityvų kuriamąjį darbą savo tautos ir valstybės labui tikėti
geresne ateitimi ir tam nepagailėti jėgų.
Iš prof. Juozo Girdzijausko straipsnio knygoje
Povilas Višinskis: idėjos ir darbai
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių inteligentiją
itin domino tikėjimo problema. Neliko jai abejingas ir Višinskis.
Plintanti pozityvizmo filosofija, įvairios materializmo atmainos,
gamtos mokslų pasiekimai keitė žmonių pasaulėžiūrą, vertė abejoti
Dievo buvimu, Bažnyčios veiklos prasmingumu. [...]
Višinskio požiūris į tikėjimą ir bažnyčią ryškiai
atsiskleidžia laiškuose Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai.
[...] M. Pečkauskaitė piktinosi, kad jis lankąs bažnyčią tik reikalo
verčiamas ir moralizavo: Man rodos, jog jei aš kada laikyčiau bažnyčią
su visais jos įstatymais už nereikalingą ir kvailą nieks manęs
tenai varu neįvarytų.... Į tai Višinskis atsakė: Iš kur ištraukei,
kad aš laikąs bažnyčią su visais jos įstatymais už nereiklaingą
ir kvailą? Stebuklai! Greit už mane išrišai didžiausią klausimą.
Iš to matyti, kad tikėjimo klausimas Višinskiui
buvo labai svarbus (didžiausias). Tik jam nepatikdavę, kai tą
klausimą spręsdavo ne jis pats, o kas nors kitas (ir spręsdavo,
matyt, klaidingai).
Nevengdamas iš esmės tikėjimo ir bažnyčios lankymo
prasmės, Višinskis buvo labai nusivylęs grynai formaliu tikėjimo
išpažinimu tuo būriu avinų, kurie tik mechaniškai krutina lūpas,
nesuvokdami to, apie ką kalba, prasmės. [...]
Višinskis norėjo, kad žmogaus tikėjimas kiltų
iš širdies gilumos, kad autentiškai išreikštų jo dvasios pilnatvę,
nuskaidrintų sielą. Malda, sakė jis, tai įkvėpimas, tai dvasios
pakilimas. O malda numargintų popierių akimis permetimas, malda
iš atminties kartojimas šimtų iškaltų žodžių tai nuodėmė, tai
pariziejystė, man bjauri, baisi, žmogų žeminanti... Jeigu žmogus
negali melstis tikra malda, su įkvėpimu, tai šimtą kartų geriau,
kad to visai nedarytų. [...]
Taigi Višinskis buvo įsitikinęs, kad jo laikais
krikščionybė buvo nukrypusi nuo tikrosios savo paskirties ir netekusi
galios valdyti ir turtinti žmonių dvasinį gyvenimą.
Višinskis pasikliauja ne formaliu tikėjimu, o
artimo meile ir gerais darbais: Mes tikim, kad ne tas bus išganytas,
kuris penktadienį silkę valgys ir kas metai keturias mišias užpirks,
bet tas, kurs neskriaus jokiu būdu savo artimo ir mylėdamas kels
jį aukščiau ir padės įstoti į doros kelią.
1 Povilas Višinskis: idėjos ir darbai: nauja žiūra,
nauji akcentai/ sudarytoja Dalia Striogaitė. Vilnius: Versus aureus,
2011, 335 p.: iliustr.
2 Būtėnas, Julius. Povilas Višinskis. Kaunas:
Varpas, 1936, 214 p.: iliustr.
3 Sprindis, Adolfas. Povilas Višinskis. Vilnius:
Vaga, 1978, 310 p.: iliustr.
© 2011 XXI amžius
|