Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Vengriški motyvai

Lietuvos ir Vengrijos diplomatinių santykių atkūrimo 20-mečiui

Laimutė Vasiliauskaitė

Kalba ambasadorius Zeltan Pecze

Liutnininkai Endre Deak ir Tamas Kobzos

Ieva Baublytė gotikine arfa pritaria dainininkei Ievai Gaidamavičiūtei

Liutnininkas, muzikologas Endre Deįk (Vengrija)

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Vengrijos Respublikos ambasada ir Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugija padovanojo plačiajai visuomenei paskaitą su koncertu „Liutnininkas Valentinas Bakfarkas: Lietuvos ir Vengrijos kultūriniai ryšiai šiandien ir Renesanso epochoje“.

Viešas paskaitas skaitė habil. dr. Jūratė Trilupaitienė (Lietuva) ir tarptautinės Sebestyén Tinódi premijos laureatas, liutnininkas, muzikologas Endre Deak (Vengrija).

V. G. Bakfarko ir jo epochos kompozitorių (W. A. Dlugoraij, B. Balassi, A. Denss, M. Coferati) kūrinius senovės liutniomis atliko solo ir kartu svečiai vengrai: Endre Deak  ir Tamas Kobzos (kuris ne tik grojo, bet ir dainavo) ir lietuvaitės – dainininkė (sopranas) Ieva Gaidamavičiūtė kartu su Ieva Baublyte (gotikinė arfa).

Artimi giminystės ryšiai nuo seniausių laikų sieja mūsų abi valstybes ir tautas. Pvz., bene garsiausia jų – LDK ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos santuoka su vengrų kilmės Jadvyga Anžujiete (vėliau paskelbta šventąja). Stepono Batoro asmenybė, jos įtaka ir nuopelnai Lietuvai yra iš tiesų įspūdingi, nors lietuvių bajorai jo ilgai nenorėjo pripažinti kaip neteisėtai išrinkto valdovo, nes rinkimas vyko lietuviams nedalyvaujant, tačiau, S. Batorui pripažinus lietuvių teises, jį pripažino ir lietuviai. S. Batoras atėjo šalį valdyti turėdamas plačius politinius tikslus. Didelė Vengrijos dalis buvo užkariauta turkų, pats Batoras titulavosi ir laisvos Transilvanijos kunigaikščiu, bet ir ją puolė turkai ir Austrijos Habsburgai. Todėl S. Batoras planavo surengti Vakarų Europos valstybių koaliciją su Lietuva ir Lenkija prieš bendrus priešus, prieš tai sutramdė augančią Maskvos galybę. Steponas Batoras buvo išmintingas ir doras žmogus. Pamatęs, kokia netvarka įsigalėjo Lenkijoje, kur kiekvienas bajoras nori kraštą valdyti ir karaliui įsakinėti, Steponas Batoras kartą pasipiktinęs pareiškė: „Ne gyvulių tvarte, bet laisvu žmogumi gimiau! Turėjau ką valgyti ir kuo apsivilkti, prieš atvykdamas į jūsų kraštą. Karaliumi jūs patys mane išrinkote, ir atvykau jūsų prašomas. Todėl noriu būti stiprus karalius, bet ne popierinis.“    

Jis buvo griežtas valdovas, neleido bajorams savavaliauti. Sutvarkė Lietuvos teismus, 1579 metais balandžio 1 dieną perorganizavo Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją, dabartinį mūsų Vilniaus universitetą, tapusį kultūriniu centru visoje Rytų Europoje. Pats būdamas vengras, vienodai gerbė ir lenkų, ir lietuvių teises. Steponas Batoras nemokėjo nei lenkiškai, nei lietuviškai, bendravo lotyniškai, tačiau skatino lietuvišką spaudą, Lietuvos krašto švietimą ir turizmą.

Valentinas Grefas Bakfarkas (Valentin Greff Bakfark) buvo reikšmingas XVI a. vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovas, tikras Renesanso epochos žmogus, sukaupęs muzikinę patirtį Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Vengrijos bei Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, Transilvanijos princo dvare. Jo kompozicijos priskiriamos prie vienų geriausių Renesanso kūrinių bei intavoliacijų. V. G. Bakfarkas gimė vadinamajame „Karūnos“ mieste – Corona, Kronstadt, Brassó (dab. Brašovas Rumunijoje), kuriame anuo metu gyveno į Transilvaniją emigravę saksai. Būdamas gabus vaikas, jis kartu su tėvu Tomasu Bakfarku (Thomas Bakfark) buvo nusiųstas pas Vengrijos karalių Joną Zapojajį (Janos Szapolyai), kurio dvare gavo rimtą muzikinį išsilavinimą. Po karaliaus mirties 1540 m. jis liko tarnauti karaliaus našlės Izabelės Jogailaitės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dukters bei Žygimanto Augusto sesers, dvare. Ji tapo liutnininko globėja. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto dvare V. G. Bakfarkas pasirodė 1549 m. gegužės mėnesį ir ten tarnavo šešiolika metų iki 1566-ųjų.

Tais metais jis susituokė su našle Kotryna Narbutaite iš Vilniaus, keliavo po Europą, atvyko į Lioną. Ten 1553 m. buvo išleistas pirmasis kūrinių rinkinys liutniai. Po karaliaus dėdės Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (Albrecht von Brandenburg) vizito į Vilnių užsimezgė labai artimas ryšys tarp muziko ir kunigaikščio, šis tapo jo globėju. 1566 m. Krokuvoje pasirodė antrasis liutnios muzikos rinkinys, dedikuotas valdovui, tačiau jam autorius savo kūrinių nepristatė. Liutnininkas nusprendė persikelti į Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono II (Maximilian II) dvarą Vienoje, kuriame pasiliko trejus metus. Jo antroji santuoka su Julijana Taksaer (Juliana Taxaer) iš Insbruko buvo visiškai nežinoma ankstesniems tyrinėtojams. 1569 m. gruodžio mėnesį V. G. Bakfarkas išvyko į Paduvą, o netrukus jis atsidūrė Gyulafehérvaro mieste (dab. Alba Julija, Rumunija) Transilvanijos princo ir Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo sūnaus Jono Zigmanto (Janos Zsigmond) dvare. Po jaunojo princo mirties V. G. Bakfarkas iš Transilvanijos grįžo į Paduvą. Ten buvo likusi jo šeima. Čia apsigyveno šalia universiteto. V. G. Bakfarkas ir visa jo šeima mirė 1576 m. vasarą maro metu. Liutnininkas buvo palaidotas Šv. Lorenco (San Lorenco) bažnyčioje.

Renginį parėmė Vengrų institutas Taline, Vengrijos Respublikos vyriausybė, Vakarų Europos šalių Vengrų draugijų sąjunga ir Bethlen Gabor Alapkezelo Zrt.

Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“