|
Titanų kova su kvailiais
Linas V. Medelis
Tartum gličiame šaltame rūke ryškėja siluetai madingais drabužiais. Veidai šviesūs, putlūs, entuziastingi
Ir susimastę lyg apie tėvynės ateitį, tautą, lyg apie pilietiškumą, patriotiškumą mąstytų
Bet viduje, giliai, tartum, kaip vaikystėje, krapštant snarglį iš nosies, lieka kažkas nemalonaus, kaži kokia velniava. Tada atsipeikėjęs supranti Lietuvoje tu esi tik trumpalaikių, nuolat atsinaujinančių gaujų susirėmimų ir tylių karų stebėtojas arba auka, toje pakelėje ta pačia proga aptalžyta. Neatsitiktinai...
Apie pasaulį be šakių
Sąjūdis atnešė laisvę ne tokią, kokios tikėjomės. Iš tikrųjų buvo pereita prie kitos išnaudojimo ir pavergimo sistemos, kurios esmė naujieji pavergėjai mums iš pažiūros atrodo psichologiškai ir idėjiškai gana artimi, todėl tapo lyg nematomi. Paskutinius syvus iš žmonių čiulpia nebe sovietų socialistinė valstybė ir ją valdanti partokratija, nomenklatūra, biurokratija, bet tariamai laisva rinka ir ją įkūnijanti socialiai niekam neatsakinga verslo klasė, kurios pastangomis praradome daugiau žmonių negu sovietmečiu.
Atvirą prievartą ir tiesmukišką ideologinę propagandą pakeitė paslėpta subtili prievarta, vykdoma švelniais kitaip mąstančių išstūmimo iš viešosios erdvės metodais. Pagrindinės naujosios ideologijos mokslinio liberalizmo idėjos yra trys: kosmopolitinė, pasaulinė pilietinė visuomenė, globali kosmopolitinė demokratija, globali laisvoji rinka. Lietuvoje šias idėjas kaip tik ir propaguoja pilietinės visuomenės kūrėjai (Pilietinės visuomenės institutas ir visi kiti lygybių centrai) bei vadinamieji laisvosios rinkos ideologai. Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI) daugiau nei prieš 20 metų įkūrė šeši ekonomistai, dabar neblogai prasigyvenę ir puikią karjerą padarę politikai bei verslininkai Kęstutis Glaveckas, Nijolė Žambaitė, Petras Auštrevičius, Dainius Pupkevičius, Elena Leontjeva, Darius Mockus. Šiandien instituto finansiniai bei moraliniai rėmėjai (pažiūrėkite jo tinklalapyje) yra stambiausios šalies įmonės (ne tik privačios, bet ir valstybinės) ir koncernai. Štai Auksiniai rėmėjų kolegijos nariai yra Eurovaistinė, MG Baltic, Lietuvos dujos, Lukoil Baltija, Nacionalinė tabako gamintojų asociacija. Yra ir Sidabrinių narių-rėmėjų, pavyzdžiui: Swedbank, Danske, Nordea, SEB, Ūkio bankai, Pieno žvaigždės, Rokiškio pienas, Lietuvos aludarių gildija, fondas Viltis-Vikonda
Suprantama yra ir Gintarinių narių, pavyzdžiui: Coca-Cola, prekybos tinklas IKI, Klaipėdos energija, Kretingos maistas, Lietuvos geležinkeliai, Lietuvos keliai, Lifosa, Nordic Sugar, Olifėja, Vakarų medienos grupė
Tarp Ypatingų rėmėjų Nyderlandų ambasada, Friedricho Naumano fondas
Iš viso per pusantro šimto galingiausiųjų, be kurių valios Lietuvoje nė plaukas nuo galvos nekrenta.
Ir darželinukui turėtų būti aišku, kad bet kuris iš tų ramsčių atsuktų institutui nugarą, jei tik būtų pabandyta kreivai žvilgterėti į jo interesus. Tad bandant kritiškai analizuoti šalies ekonominę, socialinę (bet kokią) situaciją, sprendimus, lemiančius valstybės raidą, šios įstaigos analitikams rinktis lyg ir nebėra iš ko analizei ir kritikai belieka tokie neįtakingi vargšai kaip smulkusis verslas, savivaldybės konkrečiai, arba, tarkim, vyriausybės bankininkystės politika švelniai ir aptakiai juk bankai vieni reikalingiausių LLRI rėmėjų. Didžiausias paradoksas, kad bene visą instituto juodąjį darbą atlieka ne mokslininkai, o vakarykščiai studentai-bakalaurai, tad apie rezultatų išmintį neverta kalbėti. Gal todėl VU prof. Povilas Gylys teigia, jog laisvosios rinkos propaguotojų pasisakymai ir publikacijos rodo, kad jie nelabai suvokia (arba nenori suvokti) ne tik valstybės vaidmenį ekonomikoje, bet ir laisvosios rinkos sąvokos esmę. Jis siūlo tą milžinišką įtaką darančią įstaigą vadinti Valstybės likvidavimo arba Monopolijų išlaisvinimo institutu.
Juk mūsų kapitalizmas yra kitoks nei Vakaruose, nes ir mūsų mąstymas kitoks. Ten kapitalistas pergyvenęs karus, maištus, streikus, o gal ir kruvino Spalio pavyzdžio Rusijoje įkvėptas, esmę suprato: nori ramiai gyventi? Dalinkis su tais, kurie tau krauna kapitalą! JAVprezidentas Barakas Obama gana grubiai, užtat vaizdžiai yra pasakęs: Aš stoviu tarp šakių ir mėšlo. Taip savo šalies bankininkams jis leido suprasti, kas atsitiktų, jeigu jam pasitraukus šakės prieš krizės kaltininkus būtų panaudotos ne visai pagal tiesioginę paskirtį. O čia mūsų ideologiniai titanai kapitalistui sako: et, nesirūpink, įstojus į ES niekas negresia; kvailiams mes nupiešim pasaulį, kuriame mėšlo gal ir yra, bet nėra šakių.
Komsomolcai ant tilto
Antikos laikais tilto statytojas privalėdavo sėdėti po juo, kol pravažiuos keletas akmenimis pakrautų vežimų. Taip jis savo galva užtikrindavo darbo kokybę. Sunkiems vežimams pervažiavus naująjį tiltą galima saugiai prariedėti ir savo vežimėliu. Ne kiekvienas sugeba statyti, bet nedera spjaudyti nei į savo atvaizdą, nei į tuos, kurie stato, telkia žmones statybai. Didžiausia kliūtis, trukdanti susitelkti dar norintiems gelbėti valstybę arba tautiškai susitelkusios visuomenės trokštantiems žmonėms, yra savo vertės pajautimo, savigarbos ir savivokos stoka, dėl kurios nepastebima pagrindinė šių dienų takoskyra, ir tame rūke neįžvelgiamos dvi stovyklos kosmopolitai ir tautininkai. Kaip tik pirmieji ir plėtoja kosmopolitinę europinių mankurtų istorinę atmintį, dvasią, sielą praradusią visuomenę, kuri neabejotinai yra savotiškas sovietinės komunistinės visuomenės analogas. Jiems tautinės ir valstybinės vertybės ne tik neįdomios, nesvarbios, bet ir pavojingos, o suvienyta Europos Sąjunga yra aukščiau visko.
Kadangi autorius labiau linkęs save priskirti prie kvailių nei prie titanų, jis gali pasiremti ir proletariato vadu Vladimiru Leninu, kuris sakė: Centralizuota stambi valstybė (pavyzdžiui, ES aut.) yra milžiniškas istorinis žingsnis į priekį nuo viduramžinio susiskaldymo į būsimąją socialistinę (gal net ir komunistinę aut.) viso pasaulio valstybę, todėl tas proletariatas (pavyzdžiui, europiniai mankurtai aut.) remia visa, ,,kas padeda nacionaliniams skirtumams dilti, nacionalinėms pertvaroms griūti, visa, kas daro ryšius tarp valstybių vis glaudesnius ir glaudesnius, visa, kas veda į nacijų susiliejimą. Žinomas Lietuvos kompartijos ideologas Genrikas Zimanas aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išplėtojo šias idėjas knygoje Per suklestėjimą (ak, kokia apgavystė!- aut.) į vienybę. Joje suprantama, ne tiesmukai įrodoma: kai suklestėsime, mūsų, kaip tautos, nebebus (citatos paimtos iš labai sveikos Juozo Girniaus knygelės Tauta kaip žmoniškoji tikrovė). Kaip tik todėl, tas, kuris tautų asimiliacijos procese nemato progreso, mažų mažiausiai yra kvailys. Arba ksenofobas. Arba rasistas. Arba homofobas. Arba nacionalistas ir patriotas, tai, titanų nuomone, yra tas pat, arba
ir t.t.
Sąvoka pilietinė visuomenė, atsisakant tautiškumo kategorijos, liberalais (ne visada partine prasme) ir naujais kairiaisiais save vadinantiems mūsų titanams leidžia žvejoti drumstame vandenyje, nes absoliuti dauguma žmonių nesuvokia, kad tokia pilietinė visuomenė yra egoistiškų individualistų darinys.
R. Ozolas teisus: dabar tautą naikina 89 dešimtmečiais į areną išėjusi nutautinto ir sumankurtėjusio komsomolo karta. Galima pritarti: dabar ji, įkopusi į ketvirtą penktą amžiaus dešimtmetį, yra pačioje dvasios energijos ir fizinės jėgos viršūnėje. Įdomi tendencija: keičiantis kartoms ir vis labiau tolstant nuo anos Lietuvos, tolydžio augo cinizmas. Komsomolcas čia gerokai pralenkia komunistus. Palyginkit: sakoma, AMB buvo vagis, bet jis, kitaip negu koks Zuokas, vis dėlto nesirengė nešioti ženkliuko, kad nuteistas už gerus darbus. Šitie labai pavojingi todėl, kad dangstydamiesi vakarietiškumo širma suvilioja daug geranoriškų, bet naivių žmonių, kurie tiesiog negali atpažinti civilizuočiau atrodančių naujųjų kolaborantų. Be galo svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kad tai tie patys sovietmečio komsomolcai, kurie tiesiog pakeitė ideologines etiketes ir dirba jau naujiems šeimininkams. Ar kas nors kada nors tikėjo, kad tautą išgelbės partijos ir komsomolo funkcionieriai, sugebantys nuoširdžiai meluoti, žvelgdami tiesiai į akis? Taip manyti galėjo nebent visiški naivuoliai. Tai kodėl dabar turime manyti, kad ją gelbės europiniai titanai kosmopolitai nauja sovietinių internacionalistų atmaina?
Horizontas ir tikslas
Vienas žinomas filosofas, kažkada buvęs įdomus intelektualas, o dabar apie save dažnai sakantis mes, viename internetiniame dienraštyje rašo: Mėginimas apie Europos Sąjungą kalbėti kaip apie naująją Sovietų Sąjungos versiją yra tik iš Lietuvos žiniasklaidos gautų žinių apie ją apibendrinimas ir pakėlimas į akademinį rangą, veikiausiai persipynęs su frustracija dėl savo šalies viduje gauto ne to kultūrinio ir politinio vaidmens, kurio tikėtasi. Dar jam keista, kad šitie šiaip jau įžvalgūs ir protingi žmonės (R. Ozolas, V. Radžvilas, A. Juozaitis, A. Jokubaitis aut.) nemato pavojaus laisvei ir demokratijai Lietuvoje, bet puola vanoti liberalizmą, kuris čia visiškai ne prie ko... Ne, ponas Leonidas Donskis nedoroja oponentų, nes tai, ką jis sako, nereikalauja įrodymų. Lygiai kaip nereikėjo jam įrodinėti, kad pilietis P. Stankeras negerai pavartojęs žodį (ar surašęs sakinį) paneigė holokaustą, nors tas pats istorikas yra parašęs apie 300 straipsnių ir 800 puslapių knygą apie
holokaustą. Ponas Donskis nediskutuoja, jis pasmerkia.
Tokios L. Donskio pozicijos tikriausiai lemia, kad jis kartais vadinamas pagrindiniu ir svarbiausiu antitautinio pilietiškumo strategu bei ideologu. Realybės ir laiko išbandytu autentišku pilietiškumu derėtų vadinti visas iniciatyvas ir veiksmus, kurie turi aiškų vertybinį horizontą ir tikslą išsaugoti tautą bei valstybę. Titanai moko visai ko kito burtis į trumpalaikius vilkiškus sambūrius, siekiant išplėšti sau kuo daugiau naudos. Tai vadinama teisių gynimu. Instruktoriai, mokantys, kaip tai padaryti kuo efektyviau, vadinami demokratijos ir pilietinės visuomenės kūrėjais, gauna už tai saldų ar dar saldesnį Eurosojūzo bučkį. Jie didžiuojasi savimi, jų daugėja, bet dar nėra daugiau nei nepamainomų šokių, talentų ir kitų televizinių šou vedėjų, jie mielai spausdinami, cituojami ir rodomi: D. Kuolys, V. Valentinavičius, R. Sakadolskis, R. Miliūtė, G. Steponavičius, R. Šimašius, R. Kuodis, M. Adomėnas, N. Putinaitė, N. Šepetys, R. Vilpišauskas, A. Navickas, N. Vasiliauskaitė, Š. Liekis...
Pasak filosofo A. Degučio (ar jo dar nėra L. Donskio sąraše?), liberalusis elitas užima vis priešiškesnę poziciją savųjų atžvilgiu; savo paties visuomenėje jis veikia kaip svetimų ir priešiškų gaivalų gynėjas ir galiausiai kaip tėvynės išdavikas. Žinoma, pačiam elitui tokia pozicija neatrodo išdavikiška, nes jokia tėvynė jam niekad neprilygs atviros visuomenės idealui. Veikiau priešingai, vedamas šio idealo tėvynės meilę jis traktuoja kaip prietarą ir atgyveną, kaip kliūtį kelyje į atvirą visuomenę. Jis įtariai šnairuoja į bet kokias patriotizmo apraiškas ir yra visada pasiryžęs jose įžvelgti tautų nesantaikos, nacizmo ir fašizmo pradmenų, o pats tautos atvirumą ir toleranciją svetimoms tradicijoms naudoja kaip taraną savo šalies tradicijoms griauti.
Todėl, kad jis titanas. Jis nenugalimas, nes už jo beveik visa Europa. O mes vėl ir vėl ropščiamės iš lopšio. Mūsų nedaug, mes maži, ir mes lyg kvailiukai, tokie, kuriuos muša, bet jie vis dar tiki.
© 2011 XXI amžius
|