2011 m. lapkričio 23 d.
Nr. 84
(1964)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Posovietinės visuomenės tapsmas pilietine    

Edmundas Simanaitis

Lietuvos Laisvės Armijos  (LLA)  karių rėmėjų sąjunga rugpjūčio 17 dieną Plateliuose surengė LLA įkūrimo 70-mečio minėjimą, kurio metu įvyko, atrodo, iš anksto suplanuota  provokacija – buvo platinama Vytauto Kniežausko, prisidengusio Vytauto Gadūno slapyvardžiu, knyga „Ąžuolo lapų vainikas“ (Klaipėda, 2005).  Šiai  organizacijai  dabar vadovaujanti  Žemaičių Apygardos legendinio vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra Irena Montvydaitė-Giedraitienė konstatuoja, kad knygoje „apie okupanto padarytas tautai skriaudas – nė žodžio, o mūsų tautos išrinktieji  priskirti  „mūsų tautos parazitų ir kolaborantų veislynui“ (žr. „Tremtinys“ Nr.38, 2011 10 14).

Provokacijos užsakovas  savipeiką  vertintų geriau

Konservatorių lyderio pono V. Landsbergio  pavardė šiandien daug kam  asocijuojasi su Smetonos pavarde. Landsbergiui  nusispjaut į tautos rūpesčius ir vargus: materialūs daiktai jam arčiau kūno ir sielos (192 psl.).          

Įprastinis antilietuviškos su proimperiniu kvapeliu propagandos švietalas – peikti ir niekinti Nepriklausomybės šalininkus. Tokios propagandos efektyvumas laikinai šokteli, kai pasukamas savipeikos mechanizmas. Nedera savipeikos painioti su pozityvia kritika, žinant, kad nėra ir būti negali valdžios, kuri nenusipelnytų daugiau ar mažiau pagrįstos  kritikos. Už tokią kritiką privalu padėkoti. Tačiau antivalstybinė ir antilietuviška propaganda dažniausia pradedama nuo politikos ir visuomenės lyderių kritikos ir peikimo. Jei saviškis peikia savo krašto lyderius, tai provokacijos užsakovas būna labiau patenkintas. Autorius pliekia Sąjūdžio lyderį prof. V. Landsbergį, okupacijos sąlygomis išdrįsusį ir gebėjusį pasukti Lietuvą Nepriklausomybės keliu. Iškilių vadovų  peikimas – anaiptol ne naujas reiškinys. Pirmasis atsikūrusios Lietuvos Respublikos vadovas, mūsų parlamentarams nesuvokus savo atsakomybės istorijai, iki šiol tebevadinamas Aukščiausiojo sovieto pirmininku, bet ne prezidentu. Šitaip netiesiogiai  peršama abejonė dėl Lietuvos Respublikos tikrumo ir Nepriklausomybės atkūrimo. Autorius nepalankiai  atsiliepia apie  prezidentus – A. Smetoną, A. Brazauską, R. Paksą ir V. Adamkų.     

Sovietai niekam neleido nevaržomai išvykti į užsienį

Ne ką pažangesnis  ir dabartinės nepriklausomos  Lietuvos darbo žmonių gyvenimas. Bedarbystė, skurdas, privatininkų  patyčios ir išnaudojimas, jaunimo bėgimas į užsienį, kad galėtų užsidirbti  pilvui ir apdarui.  O tuo pačiu metu valdininkija klesti ir savivaliauja. Seimas įstatymus kurpia tik dėl savęs. O sėdi Seime verslininkai ir turtuoliai(190 psl.).

Jau po 1939 m. Stalino–Hitlerio slaptojo suokalbio pasidalinus Rytų Europos nepriklausomų valstybių žemes, Maskva paskelbė ultimatumą, ir raudonarmiečių divizijos 1940 m. birželį okupavo Lietuvą. Kremliaus atsiųstas emisaras G. Dekanozov  parinko kandidatus į marionetinį Liaudies seimą, kuris nekurpė jokių įstatymų nei sau, nei liaudžiai – ką suimti, ką į Sibirą tremti. 

Planinio genocido politika buvo vykdoma griežta tvarka  pagal iš anksto Maskvoje parengtas instrukcijas.  Autorius meta priekaištą dabartinei valdžiai dėl „jaunimo bėgimo į užsienį“, neišdrįsdamas paminėti, kad sovietinės okupacijos metais nei jaunimas, nei garbaus amžiaus senoliai  savo noru ir  masiškai nesiveržė į jokį užsienį. Jiems šią „užsienietišką paslaugą“ nemokamai suteikdavo NKVD „specialistai“, suvarydami niekuo neprasikaltusius  pasmerktuosius Lietuvos gyventojus į gyvulinius vagonus, kurie riedėdavo į Sibirą. Nelaimėliams buvo leidžiama pasiimti pusmaišį smulkių rakandų, drabužių. Visas nekilnojamas turtas buvo atimamas be jokio teismo. Demokratijos ir rinkos ekonomikos  sąlygomis keliavimo laisvė nevaržoma. Sovietmetis ir  demokratija buvo nesuderinamos priešingybės.

Tikrasis plėšimas vyko griaunant Lietuvos kaimą

Esame apiplėšti ardant kolūkius, privatizuojant už menkaverčius čekius mūsų, nors ir sovietiniais metais, sukurtą turtą (192 psl.).

Šiuo atveju tiesos nutylėjimas ir faktų apvertimas aukštyn kojomis itin reikšmingas. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940) kaimas buvo nacionalinės ekonomikos pagrindas. Prelatas  M. Krupavičius 1922 metais parengė radikalią žemės reformą. Apkarpytų dvarų žemės buvo  išdalintos savanoriams ir bežemiams. Tai sudarė sąlygas spartesniam gyventojų gerovės kilimui.      

Po 123 metus trukusios okupacijos, Lietuvos kaime natūraliai formavosi ir brendo pilietinė visuomenė. Tai unikalus Lietuvos istorijos faktas, neturintis analogų Europoje. Po minėto nusikalstamo  totalitarinių režimų vadeivų Stalino ir Hitlerio suokalbio, okupuotoji Lietuva negalėjo pati tvarkyti nei diplomatinių, nei prekybinių santykių su Vakarų valstybėmis. Lietuvos žemės ūkio produkcija buvo aukštos kokybės, bet į Vakarus jau nebuvo gabenama. Ji ėjo Maskvos poreikiams tenkinti. Lietuviško kaimo kolchozinimas buvo vienas iš esminių okupacinio režimo tikslų. Ekonomiškai nepriklausomi  žmonės komandinio pseudosocializmo santvarkoje iš principo nepriimtini. Sovietmečiu gyventojų asmeninė iniciatyva buvo laikoma nusikaltimu. Kolektyvizacija, t.y. savanoriškas ūkininkų jungimasis  bendram darbui, Lietuvoje niekada nevyko. Prievartinis suvarymas į kolchozus, atimant žemę ir kitą nekilnojamą turtą, buvo tikrasis nežmoniškai žiaurus gyventojų apiplėšimas. Maža to, pasiturintys ir aiškios pilietinės savimonės žmonės buvo masiškai tremiami į Sibirą. Toks okupacinės valdžios vykdytas gyventojų apiplėšimas iš tikrųjų sugriovė Lietuvos kaimą ir suardė kaimiečių gyvenimo sanklodą, papročius, tradicijas.  

Vakarų Europos ekonomikoje veikė rinkos dėsniai. Ten net nebuvo mėginta pasekti sovietų išliaupsinta kolchozinimo patirtimi.Tiesą pasakius, privalu žemai nusilenkti senajam savarankiškam lietuviškam kaimui. Tai jis ypač žiauriomis okupacinio režimo sąlygomis visą dešimtmetį maitino ir rėmė Lietuvos laisvės kovotojus. Vakarai tuomet vengė viešai prisipažinti, kad girdi kovojančios Lietuvos balsą.

Vadovus ir gyventojus vienija pilietinė savimonė

...Rašytojas P. Cvirka  buvo kolaborantas. Kas tiesa, tas tiesa, buvo jis kolaborantas kaip ir S. Nėris, A. Venclova, L. Gira, V. Krėvė bei daugelis kitų rašytojų. Bet kas padarė juos kolaborantais?  O gi Antano Smetonos autoritarinis režimas! Gyvenimas Lietuvoje A. Smetonos režimo metais darbo žmogui buvo nepakeliamas (190 psl.).

Ši antilietuviškos propagandos antis pagal tą pačią nuvalkiotą Kremliaus instrukciją visada buvo paleidžiama paplasnoti, kai pritrūkdavo naujų kaltinimų „buržujų ir kapitalistų valdžiai“. Tuo stebėtis nereikėtų. Praėjus dviems laisvo ir kuriamojo darbo dešimtmečiams (1918–1940) Lietuvos ekonomika, kultūra, švietimas, mokslas lygiavosi į Vakarų Europos pasiekimus. Tačiau pats svarbiausias ir didžiausias autoriaus peikiamo prezidento A. Smetonos nuopelnas buvo pilietinės visuomenės sukūrimas. Įdirbis buvo toks stiprus, kad jo nepajėgė sunaikinti net pusę amžiaus trukusi buldozerinė okupacija. Kita vertus, visada privalu ir labai naudinga pasidairyti, kokios „demokratijos“ tada supo Lietuvos Respubliką: hitlerinė Vokietija, stalininė Rusija, tuomet prisidengusi Sovietų Sąjungos iškaba, ir Pilsudskio Lenkija. Visos turėjo teritorinių pretenzijų  mažutei Lietuvai „neteisėtai“ ištrūkusiai iš Rusijos imperijos narvo ir pradėjusiai ryžtingai, nuosekliai stiprinti atkurtą valstybingumą, rūpintis  krašto gyventojų gerove.  

Neįžvalgu ir trumparegiška nesuprasti, kad totalitarinio režimo valdoma ir imperinės politikos neatsisakiusi didelė valstybė darė didžiulę įtaką mažesnių savo kaimynių – Suomijos, Estijos, Latvijos, žinoma, ir Lietuvos – raidai. Autokratijos metodai buvo būdingi visoms paminėtoms valstybėms. Juk reikėjo puoselėti tautinę savastį ir ruoštis ginti atkurtą valstybingumą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija