|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Arkivyskupo šimtmetis liudija sunkius laikus...
Lapkričio 27-ąją Kaune buvo paminėtas arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1991119361955 1991) 100-ųjų gimimo metinių jubiliejus. Šv. Mišias Arkikatedroje Bazilikoje koncelebravo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Algimantas Keina, kiti kunigai. Po to nedidelė tikinčiųjų dalis susirinko į arkivyskupijos muziejų paminėti garbingą arkivysk. J. Steponavičiaus sukaktį. Tas būrelis garbaus amžiaus žmonių, tarp kurių buvo kunigų bei vienuolių, dar prisimena šį ganytoją tremtinį, ateistinės valdžios ištremtą 28 metams į Žagarę, nes kolaborantinė valdžia sutrukdė jam eiti Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų apaštališkojo administratoriaus pareigas. Renginio pradžioje arkivyskupijos muziejaus darbuotojų parengta fotografijų paroda pademonstravo garbingą arkivysk. J. Steponavičiaus tarnystės kelią, priminė skaudžius Bažnyčios persekiojimo laikus. Arkivysk. S. Tamkevičiaus pranešimas apie 19451990 metų religinę padėtį Lietuvoje, kai teko dirbti ir vyskupui Julijonui, ir kitiems dvasininkams, buvo labai informatyvus ir įdomus, parodė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje padėtį sovietinės okupacijos metais. Bažnyčių uždarymas, represijos ypač prieš vyskupus (Lietuvoje teliko vienas veikiantis vyskupas Kazimieras Paltarokas, kuriam be jo tiesioginių pareigų buvo pavesta dalyvauti ir propagandinėse taikos gynimo akcijose), kunigus, jų suėmimai, tremtys, įvairūs sielovados, ypač vaikų ir jaunimo katekizacijos suvaržymai, grubiausias religinių reikalų įgaliotinių kišimasis į kunigų veiklą, vyskupų skyrimą ir kt., liudijo okupacinės valdžios norą visiškai sunaikinti Bažnyčią Lietuvoje. Arkivyskupas apžvelgė sovietų valdžios bandymus įkurti vadinamąją tautinę Bažnyčią atskiriant ją nuo Šventojo Sosto. Tokia tikinčiųjų ir jų dvasinių vadovų priespauda vertė aktyviuosius kunigus ką nors daryti. Taip septintojo dešimtmečio pirmojoje pusėje kilo kunigų ir tikinčiųjų ryžtas pasipriešinti tikėjimo laisvės suvaržymams. Tokias pastangas palaikė į tremtį Nemunėlio Radviliškyje jau nuo 1960-ųjų pabaigos išsiųstas vyskupas Vincentas Sladkevičius ir į Žagarę ištremtas vysk. J. Steponavičius. Pastarasis tremtyje atsidūrė dėl to, kad nepaisė sovietinės valdžios draudimų kunigams katekizuoti vaikus, nederino su vadinamaisiais kulto įgaliotiniais savo aplinkraščių, atsisakė įšventinti kelis klierikus, įtaręs juos esant saugumo užverbuotus ir kt. Šių dviejų vyskupų įtaka ir reikšmė, kaip sakė arkivysk. S. Tamkevičius, tuomet buvo labai didelė. Kunigai ir vienuolės dažnai atvykdavo į Žagarę ar Nemunėlio Radviliškį pas šiuos vyskupus pasitarti, būdavo jų padrąsinami ginti tuomet varžytas Bažnyčios teises. Nors tada būta atskirų kompromisų ar išdavysčių, bet būta ir daug pasiaukojimo pavyzdžių. Todėl ganytojas sakė su didesniu gailesčiu žvelgiantis ir į tuos, kurie anuomet pritrūkdavę drąsos. Taip buvę su vienu gana ryžtingu kunigu, kuriam kun. S. Tamkevičius tada nuvežė pasirašyti vieną kreipimąsi į sovietinę valdžią, bet šis, tiesiog srūvant prakaitui per veidą taip ir neišdrįso pasirašyti. Arkivyskupas reziumavo: ne visi buvo tokie drąsūs, kaip kun. A. Svarinskas, bet kada pasirengęs iškrėsti kokią nors šunybę tuometinei valdžiai. Savo prisiminimais pasidalijo Smilgių parapijos (Panevėžio vyskupija) klebonas apaštalinis protonotaras jubil. Bronius Antanaitis. Dirbęs Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko sekretoriumi, jis prisimena, kaip 1955 metais, tam tikro politinio atšilimo laikotarpiu, kun. J. Steponavičius buvo įšventintas vyskupu, tiesa, tik po to, kai Šventasis Sostas atsisakė priimti kitus du netinkamus kandidatus kun. P. Maželį ir kan. J. Stankevičių (pastarasis net neatvyko į vysk. J. Steponavičiaus konsekracijos iškilmes). 1958 metų sausį mirus vysk. K. Paltarokui, vysk. J. Steponavičius ėjo Panevėžio vyskupijos ir Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas. Kai kartą pas vysk. J. Steponavičių atėjęs kulto reikalų įgaliotinis saugumietis B. Pušinis gauti informacijos apie religinę padėtį (nes atvyko vyskupas iš Austrijos), vyskupas Julijonas ir toliau kalbėjo brevijorių, leisdamas suprasti, kad komunistas Pušinis jo nepagąsdins. Būtent Pušinis, iš kun. B. Antanaičio sužinojęs, kad Steponavičius atsiųstu iš Vatikano laišku yra skiriamas Panevėžio ir Vilniaus apaštaliniu administratoriumi, tuoj pat nulėkė su tuo laišku pas KGB vadus pasitarti, ką daryti. Pas kan. J. Jonį, kuris pagelbėjo ką tik į vyskupus konsekruotam V. Sladkevičiui, tuo pačiu Vatikano laišku paskirtam Kaišiadorių apaštaliniu administratoriumi, KGB kaip mat padarė kratą. Tiek pas Sladkevičių, tiek pas Steponavičių vykdavo valdžios engiami kunigai patarimo, kaip elgtis. Vysk. J. Steponavičius, griežtai gynęs Bažnyčios pozicijas, nebuvo valdžiai priimtinas, todėl buvo nuolat valdžios bauginamas. Apašt. proton. B. Antanaitis atkreipė dėmesį, jog arkivysk. J. Steponavičius iš 35 vyskupystės metų tik 8-erius galėjo eiti ganytojiškas pareigas. Kilęs iš lietuviškos šeimos (tėvas bendravo su kun. A. Jakavoniu, kun. B. Laurinavičiumi, kurie vėliau buvo nužudyti), visąlaik išliko paprastas nesileido vežamas automobiliu net būdamas vyskupu. Mons. A. Svarinskas sakė, jog tuo sunkiu okupacijos laiku, kai palaužti būdavo ir dvasininkai, jokiu būdu su ateistine valdžia nekolaboravę abu vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, išliko stipria dvasine atrama kunigams ir tikintiesiems. Abu vyskupai visada pasirašydavo suredaguotus kreipimusis į sovietinę valdžią ir tuo paskatindavo kitus kunigus nebijoti pasirašyti. Mons. A. Svarinskas priminė neišsipildžiusią viltį, kad kardinolu in pectore popiežius Jonas Paulius II 1980-ųjų pradžioje buvo paskyręs vysk. J. Steponavičių deja, vėliau išaiškėjo, kad Popiežius juo buvo pasirinkęs kardinolą iš Kinijos. Monsinjoras taip pat papasakojo, kad jis prisidėjo prie Šventojo Tėvo apsisprendimo būtinai paskirti J. Steponavičių Vilniaus arkivyskupu bent vienai valandai tada, 1989 metais. Popiežius į tokį kun. A. Svarinsko prašymą pasakė: Visa, ką galiu, aš padarysiu. Ir tai įvyko (nors mons. A. Svarinskas iš to pasakymo supratęs, kad ir Popiežius ne viską gali). Mons. A. Svarinskas sakė, kad remiantis arkivysk. J. Steponavičiumi buvo gera kovoti už Bažnyčią, to nėra dabar per internetą nusikalstami asmenys šmeižia dvasininkus ir ypač Popiežių (tenka daug išeikvoti pastangų reikalaujant, kad prokuratūra įsikištų į tokių nusikaltėlių išaiškinimą ar nubaudimą), mažėja bažnyčių lankomumas, tad reikalingos rožinio maldos akcijos už Tėvynę, kokios vyko Austrijoje ir Vengrijoje. Graži dovana buvo kun. Algimanto Keinos (jo tėvai draugavo su kun. Bronislovo Laurinavičiaus ir arkivysk. J. Steponavičiaus tėvais) parengtas filmas apie arkivysk. J. Steponavičių. Renginio dalyvius filmas nukėlė į tuos laikus, kai visaip tildoma, bet netylinti Bažnyčia buvo vedama tokių vadų, kaip už tikėjimo laisvę savo gyvenimą paskyręs, tremtyje 25-erius metus kentėjęs, tačiau niekada ryžto nepraradęs arkivysk. J. Steponavičius. Susirinkusieji galėjo pasiklausyti jo paties ganytojiško žodžio, sakyto dar tremtyje Žagarės bažnyčioje 1986 metais, minint jo kunigystės 50-metį, ir jau laisvėjant Lietuvai, 1989 metų pabaigoje, kai jau sugrąžintoje Vilniaus Arkikatedroje arkivyskupas uždegančiu žodžiu kvietė tautą į Nepriklausomybę. Nedidelis susirinkusiųjų į muziejų būrelis arkivysk. J. Steponavičiaus atminimą pagerbė bendra giesme Marija, Marija.
XXI
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |