|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žodžio ir dvasios apaštalas
Gruodžio 4 dieną sukanka 70 metų nuo filosofo ir pedagogo, Lietuvos universiteto koncepcijos bei Lietuvių katalikų mokslų akademijos kūrėjo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus ir rektoriaus mirties. Spausdiname jo artimo draugo Karolio Dineikos (18981980) straipsnį, paskelbtą 1942 metų Varpų literatūriniame almanache pirmųjų St. Šalkauskio mirties metinių proga. Karolis DINEIKA Kas arčiau pažino St. Šalkauskį, tas ne kartą pajuto, kad jo kietą logišką mintį sieja gilus dvasinės sąmonės švytėjimas, kurį kasdienybėje vadiname įprastu intuicijos žodžiu. Intuicija, tą dovaną turinčiam žmogui tiesiogiai atsiskleidžia painiausių dalykų esmė, o dvasinė tiesa yra neklystamas kelrodis jo žmogiškoms pastangoms. St. Šalkauskis suderino savo asmenybėje griežtos logikos intelektą su dvasine sąmone ir kuriančiąja intuicija, kuri dažnai toli prašoka proto ir kruopštaus mokslo tyrinėjimo akiračius. Pastaraisiais gyvenimo metais, baigęs kurti pilnutinio asmenybės ugdymo sistemą, apimančią fizinės prigimties, proto, valios ir jausmo sritis, St. Šalkauskis apvainikavo savo veiklą tuo, kad iškėlė visuomenei tas amžinąsias vertybes, kuriomis jis pats visą amžių gyveno. Amžinojo Evangelijos žodžio veikiamas, prof. St. Šalkauskis kūrė krikščioniškos filosofijos, gyvenimo išminties žodį, remdamasis įgimtąja proto šviesa. Tuo keliu jis ėjo daug metų; daugelį stebindamas savo žodžio kietumu, tikslumu, aiškumu, nepalenkiamu logiškumu ir kilnumu. Rytai ir Vakarai jo filosofijoje yra įprasminti mūsų sąmonėje, kaip du kūrybos pradai, kurių įtaka susikryžiuoja kaip tik mūsų žemėje, kurią mūsų bočiai pasirinko savo ir ateinančių kartų tėvyne. Garbė jam tereiškė tiek, kiek ji galėjo padėti puoselėti žmonių širdyse Idealo meilę. Jo visas gyvenimas buvo sielos degimas ir švietimas Idealo akivaizdoje, bet jis nebuvo akademiškai sausas principų žmogus, kuriam gyvenimas palieka iš šalies, o jis į jį žiūri pro savo filosofijos žiūronus. St. Šalkauskis savyje jungė fizinę ir dvasinę prigimtį į pilnutinę, harmoningą ir Idealui palenktą kūrybingą asmenybę, kuri stebi gyvenimą, jį mato, dėl jo apsisprendžia ir veikia pagal aiškius Evangelijos amžinojo žodžio dėsnius. Jo iš prigimties netvirtos konstitucijos fizinė prigimtis tiek priklausė nuo minties ir dvasinės energijos, kad rodė didžiausią patvarumą darbe. Fizinė prigimtis jam buvo Dievo Dvasios rūmas, kurį kiekvienas turi tobulinti, siekdamas konstruktyvinio bei plastinio grožio ir kūrybiško nusiteikimo, palenkto aukštesniam tikslui. Jo veidas, lygiai kaip ir judesiai, buvo harmoningi, sudvasinti. Užtat pakakdavo jo žvilgsnio, lengvo gesto, kad beatodairiškai pajustum Gėrio dvelkimą, švelnios simpatijos ir visišką atsidavimą artimui. Labiausiai jis mylėjo jaunimą, nes iš jo tikėjosi Lietuvai to dvasinio elito, kuriame gali atsinaujinti visa tauta didingam dvasiniam gyvenimui. Per jo dvasinę įtaką praėjo veikliausioji šių dienų jaunimo karta ir, rodosi, ko gi bereiktų? Bet prof. St. Šalkauskis niekada nestovėjo šalia gyvenimo ir nesitenkino stingstančia jo forma. Jis jį stebėjo, matė, nagrinėjo ir ieškojo jam naujo turinio ir aukštesnės išraiškos. Mylėdamas jaunimą, bendraudamas su juo, net vadovaudamas jam, jis ne tik džiaugėsi juo, bet ir matė, kokį šuolį jis gali padaryti, kad pasiektų jam Aukščiausiojo skirtą dvasinį pavidalą. Jis kūrė pilnutinio ugdymo sistemą, jis statė per amžius trunkančią krikščioniškąją filosofiją, jis pagaliau rašė ir gyvu žodžiu skleidė tiesą, kad pats gyventų Kristaus Dvasios valdomas ir kitus ta linkme skatintų apsispręsti ir kovoti. Jo pedagogijos esminis bruožas yra laisvas žmogaus apsisprendimas ir ryžtingas kovojimas už savojo Aš tobulinimą ir asmenybės formavimą. Bet profesorius buvo nepalenkiamai tiesus ir bekompromisis tais atvejais, kada nuo kieno apsileidimo galėdavo pablogėti visuomenės gerovė. Jis visada nesuinteresuotai tarnavo Idealui ir galėjo į akis pasakyti teisybę tiems, kurie tuo Idealu prisidengdami ėjo klaidingu keliu. Neatsižvelgdamas į veidą ir politinę asmens padėtį, jis kėlė nepalaužiamais logikos argumentais skaudžias tų asmenų klaidas. Ir klydo tie, kurie manė, kad krikščioniškoji pasaulėžiūra, paremta Gyvosios Dvasios aktinguoju meilės principu, paneigia kitokio įsitikinimo žmones. Jo tolerancija buvo tokia aiški ir guodžianti, kad jo bičiulystę galėdavo pajusti net bedievis. Gyvoji Dvasia visus traukia Idealo link, o meilė ilgainiui atšildo ir labai atšalusias bei sukietėjusias širdis. Ne kartą profesorius sakėsi, kad jam ypač skaudu matyti veidmainingą krikščionį kataliką, vis tiek ar jis būtų pasaulietis, ar dvasininkas. Jis jautė ypatingą Idealo meilės pažeidimą tais atvejais, kai nusižengimas prieš Kristaus Dvasią būdavo maskuojamas veidmainingo dievobaimingumo, o kaltė suverčiama nukentėjusiam. Dorinis jo jautrumas buvo tikrai gilus, intuityvus, tampriai susijęs su aukštesne religine sąmone. Užtat taip lengvai jaunuolis galėdavo atskleisti jam savo intymius širdies išgyvenimus, nes susilaukdavo nuostabiai tikro savo išgyvenimų įvertinimo. Jis atstatydavo abejonių sudrumstą pusiausvyrą ir suvesdavo sielos virpesius į plazdenančią kiekvieno širdyje Kristaus Dvasią, paremdamas tikėjimą paslaptingu prigimtosios išminties žodžiu. Išminties žodis ir amžius trunkančios filosofijos kūrimas plaukė iš jo protinio gyvumo versmės. Jis domėjosi tiesa ir tikrenybe, tyrė priežastis ir tikslus, iniciatyviškai nusistatė kiekvienu klausimu, kurį kelia pasaulis ir gyvenimas.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |