|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Alytiškiai Gailestingumo metus baigė Vilniuje
Lapkričio 1320 dienomis Vilniuje vyko Aušros Vartų Marijos Gailestingumo Motinos globos atlaidai, kuriais pasibaigė liturginiai metai, Katalikų Bažnyčioje paskelbti Gailestingumo metais. Paragauti piligrimystės duonos, patirti Dievo artumą ir dvasinę tikinčiųjų bendrystę, kreiptis į Gailestingumo Motiną užtarimo savo problemų sprendimui bei aplankyti šventas istorines vietas panoro daugiau kaip trisdešimt Alytaus maldininkų. Lydimi Alytaus dekano garbės kanauninko Arūno Užupio, Šv. Vincento Pauliečio vienuolijos seselių Linos Cordovos ir Rosarijos Gonzales piligrimai sostinėje dalyvavo atlaidų iškilmėse Šv. Teresės bažnyčioje, Aušros Vartuose kreipėsi į Gailestingumo Motiną asmeninėmis intencijomis, Visų Šventųjų parapijoje susitiko su Brazilijos lietuvių kunigu Šventojo Rašto licenciatu Juozapu Minderiu, lankydami Gailestingumo šventovę, bendruomeninėje maldoje prašė Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui, susipažino su nuostabia Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, išdėstyta restauruotoje buvusioje Šv. Mykolo bažnyčioje. Lapkričio 16-oji atlaiduose buvo skirta pašvęstojo gyvenimo asmenims, todėl kardinolas Audrys Juozas Bačkis aukodamas šv. Mišias savo pamoksle aptarė šių dienų iššūkius, kylančius dvasininkų tarnystėje, ragino juos nešti gailestingumo žinią ten, kur tamsu, kur žmonės Kristaus nepažįsta. Pasak prelegento, kunigai neturi užsidaryti savo bendruomenėse, parapijose, bet turi nešti Evangeliją į visą pasaulį. Lankydami Visų Šventųjų parapiją iš jos rezidento kun. J. Minderio išgirdome įdomią maldos namų istoriją. Pasak dvasininko, šventovė buvo pastatyta 1632 metais, vyskupas Abraomas Vaina suteikė jai Visų Šventųjų titulą. Tais pačiais metais prie jos pradėjo veikti ir Karmelitų vienuolynas. XVIIXVIII a. karmelitai aktyviai dalyvavo miesto viešajame gyvenime, rengė religines šventes bei procesijas, samdydavo muzikos kapelas, o prie bažnyčios turėjo savo choristus. 1819 metais vienuolyno patalpose įsteigta parapinė mokykla. Pradedantiesiems joje buvo dėstomos lenkų, lotynų, rusų, prancūzų bei vokiečių kalbų skaitymo pamokos, o jau pažengusiems šių kalbų gramatika, biblijos istorija, krikščioniškasis mokslas, geografija, aritmetika. Pirmojo pasaulinio karo metu Visų Šventųjų parapijos klebonija kun. Juozapo Kuktos dėka virto lietuvybės centru. Sovietinės okupacijos metais, kaip ir daugelis religinio paveldo objektų Lietuvoje, bažnyčia buvo atimta iš katalikų, jos pastate įrengtas maisto produktų sandėlis. Nuo 1975 metų bažnyčios patalpose veikė Dailės muziejaus Liaudies meno skyrius, įrengta ekspozicija. 1990 metais bažnyčia vėl sugrąžinta tikintiesiems. Švelniu užsienietišku akcentu kalbantis dvasininkas kun. J. Minderis piligrimams atskleidė ir savo nueitą kelią link tarnystės Lietuvoje. Gimęs ir užaugęs San Paule (Brazilija) išeivių iš Lietuvos (1929 m.) šeimoje, vaikystėje lankydamasis savo senelių namuose, prisiklausęs ilgesingų pasakojimų apie jų tolimą ir karštai mylimą tėvynę, panoro būtinai pamatyti Lietuvą. Jaunystėje nusprendęs tapti kunigu, baigė teologijos mokslus Romoje (Italija). Pasiprašęs tarnauti Lietuvoje, 1997 metais įgyvendino savo ilgai ir kantriai puoselėtą vaikystės svajonę. Šiltai atsisveikinę su dėmesingu kunigu, skubėjome garsiosios Gailestingumo šventovės link. Neilgai trukus čia prasidėjo bendruomeninė Dievo gailestingumo vainikėlio malda, kurioje kartu su Alytaus dekanu kan. A. Užupiu, Miroslavo seselėmis vincentietėmis L. Cordova ir R. Gonzales bei Gailestingojo Jėzaus seserimis ir Marijos radijo programų direktoriumi kun. dr. K. Kėvalu meldėme gailestingumo visai kūrinijai. Šventovėje dvasiškai atsigaivinę, pasukome didinga ramybe alsuojančiomis Senamiesčio gatvelėmis paskutinio lankytino objekto link. Bažnytinio paveldo muziejuje mus pasitiko rūpestinga direktorė Sigita Maslauskaitė, kuri dalykiškai supažindino su muziejaus įsteigimo bei pagrindinių eksponatų atsiradimo istorijomis. Smalsiai apžiūrinėjome Vilniaus Katedros bei kitų vyskupijos bažnyčių lobynų ekspoziciją, kurioje švytėjo sidabro, aukso ir brangakmeniais papuošti liturginiai indai, reikmenys, rūbai, vyskupų valdžios ženklai, votai. Lobyno pradžia siejama su Lietuvos krikštu ir Vilniaus vyskupijos įkūrimu 1387 metais. Pirmąsias lobyno vertybes naujai pastatytai Katedrai dovanojo tuometiniai valdovai Jogaila ir Vytautas, bei jų žmonos. Vėliau prie Katedros lobyno kūrimo prisidėjo įvairūs visuomenės sluoksniai valdovai, dvasininkai, didikai, bajorai, miestiečiai, savo dėkingumą Dievui už patirtas malones išreikšdami gausiomis ir puošniomis dovanomis. Namo grįžome pripildyti nepakartojamų kelionės įspūdžių, iš kurių svarbiausi bendra malda ir susitikimai. Susitikome ne tik su šiame straipsnelyje aprašytais išskirtiniais žmonėmis. Pirmiausia, įlipę į savo kelionės autobusą, susitikome su mažai pažįstamais įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų alytiškiais, kuriuos suvienijo bendras tikslas tikėjimas Dievo gailestingumu. Kelionės metu visi šiltai bendravo, dalijosi įsidėtomis vaišėmis, negailėjo Alytaus dekanui kan. A. Užupiui ir vieni kitiems gerų žodžių. Akivaizdu, kad ši piligrimystė padėjo visiems patirti suvienijantį Dievo veikimą, kokybiškai atnaujinti santykius su kitais.
Kristina Bondareva
AlytusVilnius
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |