Kultūros zona

2011 metai

Laikas ir žmonės

Antrasis medžio gyvenimas – skulptoriaus rankose

Veronika Živilė BALTUŠNIKAITĖ

Skulptorius Alius Aleksandras Tarabilda rugsėjo 24-ąją Malaišių kaime prie savo skulptūros J. Tumo Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjams Vytauto Bagdono nuotrauka

Prie „Paukštės“, 2000

Patrimpo piliakalnyje stovinti Marija, 2009

Kristus, 2003

Skulptorius Alius Aleksandras Tarabilda Skulptūrų sode Raguvoje

Šv. Agota, 2010

Gaidys, 2005

Angelas, 2004

Paukštis, 1999

2008-aisiais kryždirbystės ir kryžių simbolika Lietuvoje įrašyta į Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Mūsų šalyje yra senos kryždirbystės tradicijos. Kryžiai, stogastulpiai simbolizuoja žemės ir dangaus jungtį, primena nemirtingumo idėją.

Motinos meilės globoje

Jei tektų keliauti Ukmergės–Panevėžio plentu, būtinai pusiaukelėje pasukite į Raguvą – dešinėje kelio pusėje pamatysite šv. Agotos statula. Ją 1989 m. atkūrė talentingas Aukštaitijos tautodailininkas skulptorius Alius Aleksandras Tarabilda. Kiek toliau, kairėje kelio pusėje, yra medinė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia su Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslu, manoma, tapytu žymaus dailininko Jono Mackevičiaus. Jo kūrybinis palikimas rūpi dievdirbiui, kaip svarbu jį išsaugoti.

Pavažiavę iki seno mūrinio malūno, priešais pamatysite nuostabų skulptūrų sodą. Jį tebekuria A. A. Tarabilda, o prižiūri brolis Steponas su žmona Janina. Šios sodybos name 1949 m. gegužės 3 dieną gimė būsimas skulptorius. Knygoje „Raguva“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“, 2001, „Versmė“) yra įsimintina nuotrauka, kurioje žvelgia motina (Salomėja Baltušnikaitė), pasipuošusi tautiniais drabužiais, tarp savo aštuonių vaikų. Aleksandro vaikystė buvo sušildyta motinos meilės, nuspalvinta gražios tėviškės aplinkos. Polinkis į meninę kūrybą atvedė į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Čia įgytų žinių užteko, o išminties teko ieškoti pačiam. Jaunuoliui brendo klausimai: „Kas mes esame? Kokia mūsų kilmė?“ Todėl jis ėmė domėtis archeologija, mitologija, istorija, filosofija. Jam rūpėjo Raguvos vardo kilmė, lietuvių kalbos sąsajos su sanskritu. Originalūs pamąstymai kaupėsi ir surašyti į rankraštį „Tautos proto beieškant“.

Tapęs laisvuoju menininku, A. A. Tarabilda sukūrė Varėnos vidurinės mokyklos aktų salės sieninę freską, apie dvidešimt diafilmų vaikams, kurie naudojami švietimo įstaigose. Bet artimiausia jo širdžiai yra skulptūra. Pradėjęs nuo mažų drožinėlių Kaziuko mugėms, menininkas, įkvėptas Vinco Svirskio kryžių, sukūrė daugybę koplytstulpių privačioms sodyboms, kapinaitėms. Jo rankose medis virsta kryžiumi, skulptūra. Jo darbai nukeliavę net į Graikiją, Estiją.

Gimtoji Raguva traukia visus čia gimusius ir augusius. Ypač daug kraštiečių suvažiuoja per Žolinės atlaidus. Dalyvavimas procesijoje šventoriuje Aleksandrui – sakralus ritualas. Jis tebėra įsitikinęs, kad motina jį globoja ir po mirties. Aleksandras ilgisi jos, visada džiugios, rūpestingos! Kai drožiant vieną skulptūrą ištrūkęs kirvis sužalojo koją, kiek apgijus, gydytojai siūlė ją operuoti. Aleksandras nenorėjo, nuėjo prie motinos kapo ir pasimeldė, pažadėjo ant jos kapo išdrožti ąžuolinį kryžių „Motutė“. Visų nuostabai, šį kūrinį pabaigė per tris dienas ir… pasveiko.

Skulptoriaus dvasinis atgimimas

Gyvenime Aleksandrą žeidė nesėkmės: neįstojo į Dailės institutą, suiro pirmoji šeima. Kaip skęstantis šiaudo jis griebėsi taurelės, bet dvasinė krizė tik gilėjo. Dvasinis skausmas buvo stipresnis nei fizinis. Aleksandras gailėjosi ir šaukėsi Dievo pagalbos. Ir pagalba atėjo. Už jį meldėsi pažįstamos vienuolės. Genutės Stankevičienės paragintas, skulptorius nukeliavo į šventą vietą – Keturnaujieną (Šakių rajone). Kelias į vietą, kur regėtojai Aneliukei apsireiškė Kristus, Aleksandrui tapo keliu į dvasinį atgimimą. Keletą kartų jis nakvojo ten ir vieną rytą nustebo išvydęs virš lovos šv. Kazimiero paveikslą, nutapytą garsaus kraštiečio Jono Mackevičiaus. Po to besimeldžiant skulptorių užliejo palaima ir ryški šviesa apšvietė sielą – nuo tos akimirkos jis visam laikui atsižadėjo alkoholio. Po šito įvykio Keturnaujienoje A. A. Tarabilda sukūrė skulptūrą Šv. Marijos garbei ir koplytstulpį su metaliniu kryžiumi (jį nukaldino kalvis Jonas Naumavičius iš Vilniaus). Nuo to laiko Aleksandras tiki, kad jį globoja šv. Kazimieras. Atgimusį naujam gyvenimui Aleksandrą su antrąja žmona Alma Vilniaus Katedroje, Šv. Kazimiero koplyčioje, sutuokė vyskupas Juozas Tunaitis.

Eina toliau meno keliu

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę menininkas sukūrė išraiškingą grafikos ciklą 1991 m. Sausio 13-osios televizijos bokšto gynėjams atminti. Jis eksponuojamas Vilniuje, Televizijos bokšte. Tais pačiais metais, viešėdamas JAV, išdrožė ir įspūdingą koplytstulpį, kuris stovi Lietuvos ambasados kieme Vašingtone.

2001 m. Raguva šventė 500 metų jubiliejų. Visus pakerėjo A. Tarabildos sukurtas ąžuolinis kryžius, kurį pašventino šviesios atminties kunigas dekanas Kazimieras Baronas. Kryžių metalinę viršūnę nukalė kalvis Ričardas Kriukelis iš Domeikavos (Kauno rajonas). Ąžuole įrėžti poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: „Uždekit šventą ugnį, savo širdyse, šaukiu aš Jūsų protėvių dvasia“. Tikėjimo, meilės, kūrybos ugnis, protėvių dvasia – vertybės, kuriomis šiandien gyvena A. A. Tarabilda. Mylimo poeto Bern. Brazdžionio garbei jis sukūrė septynių metrų aukščio koplytstulpį, kurį galima pamatyti Druskininkuose.

Aleksandras sukūrė atminimo paminklus Lietuvos knygnešiams. Jie yra Raguvoje ir Vilniuje, šalia Martyno Mažvydo mokyklos. A. Tarabilda padėjo sutvarkyti ir apleistą Liepkalnio koplytėlę Vilniuje. Čia atkūrė Kristaus, nešančio kryžių, figūrą. Šilų bažnyčios šventorių irgi puošia Aleksandro sukurtas kryžius.

Skulptoriui įsimintiniausi buvo 2006 metai, kai jis oficialiai pripažintas meno kūrėju. 2007 m. konkursinėje tautodailės parodoje už kryždirbystę (Raguvos kryžius) jam suteiktas geriausio metų liaudies meistro vardas, laimėta 3-oji vieta. 2009 m. Švenčionyse tokio pat pobūdžio parodoje jis laimėjo 2-ąją vietą ir paskatinamąją premiją. Premijuotus kūrinius įsigijo gydytojų Lipeikų šeima ir pastatė Papilėje, savo sodyboje. Vienas toks koplytstulpis jau stovi ant Patrimpo piliakalnio (Liubave). A. Tarabilda originaliai iliustravo Živilės Baltės knygą vaikams „Pasakų seklytėlė“. Skulptorius A. A. Tarabilda 2010 m. dalyvavo Svėdasuose surengtoje prakartėlių parodoje. 2011 m. – Šv. Jurgio skulptūrų parodoje-konkurse Veisiejuose.

Gimtinė ir skulptūrų sodas vis laukia Aleksandro ir jo kūrinių. Čia jau yra apie 40 skulptūrų. Tarp vaismedžių, rodos, įaugo „Eglė Žalčių karalienė“, „Neptūnas“, „Kanklininkas“, „Rūpintojėlis“ (tėvo Pranciškaus atminimui), skulptūra „Kristui“, „Šv. Kazimierui“. Išdrožta čia ir skulptūrų gyvūnėliams („Meška“,„Gaidys“, „Varlė“ ir kt.).

A. A. Tarabilda ir toliau savo kūryboje siekia grožio. Jo kryžiai išpuošti tautiniais ornamentais, archainiais ženklais, skulptūrų formos santūrios, grakščios, veidai sudvasinti, taurūs. Skulptorius tęsia senųjų Lietuvos dievdirbių tradicijas. Menotyrininkė Marija Kuodienė rašo: „A. A. Tarabilda – ryškus šiuolaikinės liaudies monumentaliosios skulptūros atstovas, savito stiliaus ir pasaulėjautos menininkas“.

Skulptorius gyvena Svėdasuose ir savo kūriniais toliau gražina Lietuvą.

© 2011 „XXI amžius“