Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežius ragina politikus neatimti iš žmonių vilties

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI ir Benino prezidentas Tomas Bonis Jaju susitikime su šalies politiniais lyderiais ir diplomatais

Tarp Šventojo Tėvo klausytojų buvęs marksist. diktatorius Matje Kereku (su akiniais, dešinėje)

Popiežius Benediktas XVI sveikinasi su Benino prezidentu Tomu Boniu Jaju

Popiežius Benediktas XVI su Benino prezidentu susitikime su šalies politiniais lyderiais ir diplomatais

Politiniai veikėjai ir įvarių religinių bendruomenių vadovai atidžiai klausėsi Šventojo Tėvo kalbos

Dievo pagalbos siekis – žmogaus prigimtyje

Nors popiežius Benediktas XVI pasaulyje žinomas kaip vienas ryškiausių dabarties teologų mokslininkų, tačiau pastaruoju metu jis išgarsėjo ir savo politologiniais pasisakymais, Bažnyčios socialinio mokymo vystymu. Plataus dėmesio susilaukė Šventojo Tėvo kalba Vokietijos parlamente (Bundestage) rugsėjo mėnesį vykusio vizito metu. Taip pat dažnai komentuotas jo pasisakymas Benine, prezidento rūmuose, per lapkričio 19 dieną vykusį susitikimą su valstybinių institucijų vadovais, politiniais veikėjais ir akredituotu diplomatiniu korpusu.

Apžvelgiant šią kalbą pirmiausia pažymėtina, kad popiežius Benediktas XVI, svarstydamas Afrikos ir visos planetos socialinę, ekonominę ir geopolitinę padėtį, pasirinko dabar visuomeniniame gyvenime populiarią vilties temą. Šventasis Tėvas jai yra paskyręs vieną iš trijų savo enciklikų – 2008 metais paskelbtą „Spe Salvi“. Kalbėdamas Benino prezidento rūmuose ir ragindamas politikus nedoru, korumpuotu elgesiu ir kartais beveik neslepiamu savanaudiškumu nevesti savo tautų į neviltį, Popiežius taip pat pabrėžė, kad vilties samprata savo esme susijusi ir su žmogaus antgamtiniais siekiais, su dieviškąja sfera.

„Kalbėti apie viltį, reiškia kalbėti apie ateitį, dar ir apie Dievą! – sakė Benediktas XVI. – Ateitis turi savo šaknis praeityje ir dabartyje. Praeitį mes žinome gerai, apgailėdami joje padarytas klaidas ir pripažindami pasiekimus. Dabartį išgyvename kaip galime, kartu vildamiesi geresnės ateities su Dievo pagalba!“ Taigi visuose gyvenimo prieštaringumuose, kurie tik papildo vienas kitą, ir permainose natūraliai iškyla antgamtinės dieviškosios pagalbos troškimas, kaip žmogaus prigimties elementas. Tas pats pasakytina tiek apie asmeninę, tiek ir apie visuomeninę, netgi globalinę sferas, – aiškino Šventasis Tėvas, primindamas, kad Afriką jis ne kartą yra apibūdinęs kaip „vilties kontinentą“.

Tautos nori suprasti sprendimus, daromus jų vardu

Žinoma, Bažnyčios viltis pirmiausia skatina beprecedentis krikščionybės augimas Afrikoje su tikinčiųjų skaičiaus padidėjimu dešimtimis kartų, gausiais dvasiniais pašaukimais, o tai ženklina misijonierystės sėkmę ir žemyno tautų dar vakarietiško sekuliarizmo nesugadintą dvasinį potencialą. Kartu, anot Popiežiaus, su viltimi reikia žiūrėti ir į Afrikos socialines bei ekonomines perspektyvas, gaivinantį demokratizacijos procesą, nors šiose srityse dar daug ir neigiamų vertinimų. Kritikuodamas juos, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad neretai jie būna nenuoširdūs, paveikti išankstinių nuostatų ir subjektyvių įvaizdžių dėl „juodojo kontinento“ atsilikimo ir pan. Vadinamieji ekspertai moralizuojančiu tonu daro išvadas dėl esamų problemų, bet nepateikia naudingų sprendimų. Dažnai žavimasi žemyno etnologine įvairove, dideliais mineralų, energetinių šaltinių resursais, žemdirbystės galimybėmis, pigia darbo jėga su viso to galimu eksploatavimu labai abejotinais tikslais ir interesais. Ir tai liečia ne tik Afriką, bet ir kitus mažiau išvystytus planetos regionus, į kuriuos žiūrima tik kaip į išnaudojimui skirtą „priedą“ bei atvežtos produkcijos pelningo realizavimo rinką.

Toliau savo kalboje Benediktas XVI atkreipė dėmesį į nesibaigiančius konfliktus, kurių ištakos yra „žmogaus aklumas“, nesuvokiant Dievo jam skirtos visuotinės užduoties, pirmenybę teikiant egoistiniam galios siekiui ar siauriems ekonominiams interesams, „pasityčiojant iš žmogiškosios prigimties ir orumo“. Kita vertus, kaip tik Afrikoje pastaruoju metu praūžė pažangūs politinių permainų vėjai: šiaurinėje kontinento dalyje vadinamasis „arabų pavasaris“ su diktatūrų nuvertimu, o pietinėje dalyje naujos Pietų Sudano valstybės susikūrimas (po daugelio metų pilietinių kovų krikščioniškųjų regionų išsivadavimas ir atsiskyrimas nuo islamiškosios Sudano dalies). Visa tai buvo natūrali raiška žmonių ir tautų „laisvės troškimo, materialinio saugumo poreikio, jų noro gyventi darnoje pagal savo etninę ir religinę priklausomybę“, – pripažino Šventasis Tėvas.

Pažymėjęs, kad žmonių poreikiai labai praktiški – geros mokyklos ir ligoninės, tinkamos sąlygos auginti savo vaikus, pagarba, – jis nurodė, kad ir reikalavimas šalių valdžiai yra konkretus: „skaidrus valdymas, nepainiojant privačių ir viešųjų interesų, taikos ir teisingumo užtikrinimas“. Tuo tarpu šiuo metu pernelyg daug skandalų, korupcijos ir godumo, klaidų ir melo, smurto, kuris atneša nelaimes tiek Afrikoje, tiek ir visame pasaulyje. Žmonės ir tautos nori suprasti politinius bei ekonominius valdančiųjų sprendimus ir pasirinkimus, kurie yra daromi jų vardu, žmonės nori dalyvauti gerame valdyme, o ne būti manipuliacijos ir smurtingo priešiškumo ir keršto aukomis.

Absoliučiai teisėtas reikalavimas – tarnystė bendrajam gėriui

„Mes žinome, kad nei viena politinė santvarka nėra ideali ir kad nei vienas ekonominis sprendimas nėra neutralus“, – pripažino Popiežius. Juk valdo ir sprendimus priima ne robotai, bet jausmus, protą, supratimą ir išsilavinimą turintys asmenys, remdamiesi „dešiniųjų“ ar „kairiųjų“ ideologijomis. Tačiau jie  „visada turi tarnauti bendrajam gėriui“ ir tai yra absoliučiai „teisėti reikalavimai visoms šalims“ siekiant žmoniškesnės ir kilnesnės visuomenės šiame globalizuotame pasaulyje. „Žmogus reikalauja, kad jo žmogiškumas būtų gerbiamas ir politiniai bei ekonominiai lyderiai daugiau nebegali to paneigti savo svarbiais sprendimais ir pasirinkimais“, – teigė Šventasis Tėvas. Todėl jis kreipėsi į visus Afrikos bei likusio pasaulio politinius bei ekonominius lyderius kviesdamas: „Neatimkite vilties iš savo tautų! Neatkirskite jų ateities, sužalodami dabartį! Adaptuokite drąsų etinį priėjimą savo atsakomybės vykdyme ir, jeigu esate tikintys, prašykite Dievo, kad suteiktų jums išminties! Nes išmintis padės suprasti, kad jūs, kaip savo tautų ateities statytojai, privalote tapti tikrais vilties tarnais“. Popiežius Benediktas XVI pripažino, kad nėra lengva gyventi tarno gyvenimą ir būti nuosekliu vykdant minėtus reikalavimus, esant įvairioms nuomonių tendencijoms bei daugybei interesų. Buvimas valdžioje gali  „nesunkiai apakinti“, ypač pirmenybę teikiant privačių ir šeimos reikalų tvarkymui, kitokiam grupiniam, lobistiniam spaudimui. Žinant žmogiškąjį silpnumą, reikia remtis Dievu, kuris  „vienintelis nuskaistina širdis ir intencijas“.

Šventasis Tėvas dar kartą priminė, kad Bažnyčia nesistengia siūlyti valdžiai konkrečių techninių sprendimų, nebando primesti politinio pasirinkimo. Ji tik skelbia: „Nebijokite!“, žinant, kad žmonija nėra vieniša visuose pasaulio iššūkiuose, nes kartu yra didysis ir visagalis sąjungininkas – Dievas. Šis suvokimas yra svarbiausia „vilties žinia, vilties, kuri suteikia energijos veikimui, stimuliuoja intelektą“. Ir Bažnyčia lydi valstybę jos misijoje, norėdama būti kaip „siela kūnui“, be paliovos akcentuodama tai, kas svarbiausia: Dievą ir žmogų. Savo nuolatine malda ir auklėjimu globodama valstybę ir jos vadovus, Bažnyčia remiasi autentišku Jėzaus mokymu: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 25).

Prezidento pasižadėjimas Šventojo Tėvo akivaizdoje

Pažymėtina, kad Benino prezidento rūmuose tarp popiežiaus Benedikto XVI kalbos klausytojų buvo ir politikas Matje Kereku, kuris šalį valdė nuo 1972 iki 1990 metų ir buvo įvedęs marksistinį-lenininį režimą. Tuomet Bažnyčia suvaidino esminį vaidmenį taikiam Benino sugrįžimui į demokratijos kelią, kadangi kilus neramumams visuomenėje 1990 metais buvo sudaryta laikinoji valstybės taryba, kuriai, popiežiui Jonui Pauliui II leidus, vadovauti pakviestas Kotonu arkivyskupas Izidorius de Sonza. Diktatorius M. Kereku šiai ganytojo tarybai viešai išpažino savo klaidas, atsisakė marksizmo ir leido surengti demokratinius prezidento rinkimus (kuriuose irgi dalyvavo, bet pralaimėjo). Atlikęs istorinį sutaikinamąjį vaidmenį, po šių rinkimų (tai buvo pirmi laisvi rinkimai Afrikoje) ir naujos Benino konstitucijos paskelbimo, arkivyskupas I. de Souza iš politinio gyvenimo, žinoma, pasitraukė.

Komentatoriai taip pat atkreipė dėmesį, kad popiežių Benediktą XVI svetingai priėmęs dabartinis Benino prezidentas Tomas Bonis Jajis sveikinimo kalboje patikino, jog šalis valdoma remiantis krikščioniškomis vertybėmis. T. Bonis Jajis taip pat iškilmingai nurodė, kad jo antroji prezidentavimo kadencija (po 2006 metų rinkimų jau einanti į pabaigą), tikrai bus paskutinė. Tai svarbi pastaba, kadangi, nors Benino konstitucija ir apriboja to paties prezidento valdymą dviem kadencijomis, tačiau būta svarstymų, jog ambicingas T. Bonis Jajis bandys „pataisyti“ konstituciją, kad išliktų valdžioje. Vietinė spauda tuoj pat pasigavo minėtą prezidento pastabą, kaip „pasižadėjimą Šventojo Tėvo akivaizdoje“, todėl jo turėtų būti laikomasi.

Kadangi susitikime prezidento rūmuose dalyvavo ir Benino įvairių religijų atstovai, popiežius Benediktas XVI antroje kalbos dalyje palietė aktualų tarpreliginio dialogo klausimą, kuris dabar turi vis svarbesnę visuomeninę reikšmę ir vedamas „Asyžiaus dvasioje“ tampa tikruoju taikos dialogu. Beniną šiuo atžvilgiu galima laikyti tikra „laboratorija“, nes iš 9 milijonų šalies gyventojų apie trečdalis yra katalikai, kitoms krikščioniškoms denominacijoms priklauso dar apie  20 proc. beniniečių, o likusioji šalies gyventojų pusė maždaug po lygiai pasidalijusi į musulmonus ir tradicinės pagoniškos (ypač vodu) tikybos išpažinėjus. Nors Benine įvairios religijos sugyvena gana taikiai, tačiau didžiausioje Afrikos valstybėje Nigerijoje nuolat vyksta smurtiniai musulmonų ir krikščionių konfliktai. Pažymėtina, kad pats Benino prezidentas T. Bonis Jajis yra kilęs iš musulmonų šeimos, tačiau atsivertęs į evangelinę krikščionybę. Kitose šalyse tai keltų didelę įtampą ir netgi pavojų gyvybei, nes radikalusis islamas tokio atsivertimo netoleruoja.

Tarpreliginio dialogo atrama – tvirtas tikėjimas

Šventasis Tėvas dar kartą priminė, jog bet koks priešiškumas, reiškiamas religijos vardu kitai tikybai, yra visiškai nepriimtinas: tokia „agresija yra pasenusi santykių forma, sąlygota lėkštų ir gėdingų instinktų“. Naudojimas šventraščių mokymo ir Dievo vardo smurto politikai bei kitiems savanaudiškiems interesams „yra labai sunki nuodėmė“. Tikrasis tarpreliginis dialogas atmeta egoistinę „tiesą“, kadangi viena ir vienintelė tiesa yra Dievas. Savos religijos gilesnis supratimas ir praktikavimas, nuoširdi asmeninė malda yra svarbiausia siekiant tikro tarpreliginio dialogo. Kita vertus, blogai suprastas jis veda į sujauktą mąstymą ir sinkretizmą, įvairių tikybinių nuostatų suplakimą. „Tai ne tas dialogas, kurio reikia siekti“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Pasiremdamas Evangelija ir Vatikano II Susirinkimo dokumentais jis aiškino, kad „dialogas yra dar vienas būdas mylėti Dievą ir savo artimą iš meilės tiesai“.

Katalikų Bažnyčia, skatindama draugiškus santykius su nekrikščioniškų religijų išpažinėjais, bet vengdama „Babelio nuodėmės“, ypač stengiasi stiprinti bendradarbiavimą socialinėje ir kultūrinėje srityse. Šią veiklą, kylančią iš pačios bažnytinės širdies, ypač svarbu skleisti tarp jaunų žmonių, vystant „dialogo pedagogiką“, kad jie gebėtų atrasti tą „sąžinės šventovę“, kuri kuria brolybę. Šventasis Tėvas pabrėžė Afrikai būdingą daugiaetniškumo bruožą – vien tik Benine yra apie 40 etninių grupių, – nemažai yra šeimų, kurių nariai išpažįsta skirtingas tikybas, tačiau gyvena pavyzdingoje vienybėje. „Tai yra ne tik vienybė, sąlygota kultūros, bet vienybė, kurią cementuoja broliška meilė, – sakė Benediktas XVI. – Šioje srityje Afrika gali visiems mums pasiūlyti peno apmąstymui ir tokiu būdu tapti vilties versme“.

Popiežius pateikė rankos įvaizdį, kurios pirštai yra skirtingi, tačiau vienybėje sudaro vieną būtiną esmę. Taip pat yra su įvairiomis kultūromis bei tikybomis, kurių tarpusavio supratimas ir kiekvienos teisių gerbimas yra gyvybiška pareiga. „Paduoti kažkam savo ranką reiškia suteikti viltį, netgi meilę, ir kas gali būti nuostabiau? – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Kartu su mūsų širdimi ir mūsų protu, ranka taip pat gali tapti dialogo įrankiu. Ji gali skleisti viltį, ypač tada, kai mūsų protas pradeda mikčioti ir mūsų širdis suklumpa“. Čia svarbus yra pats tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kuris padeda išgyventi ateitį ir drąsiai laukti ateities gėrio. Baigdamas kalbą popiežius Benediktas XVI jam brangiam „juodajam kontinentui“ palinkėjo šio tikėjimo ir vilties: „Afrika, būk pasitikinti ir kelkis! Viešpats šaukia tave!“

© 2011 „XXI amžius“