| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mokytojas, kalinys, poetas Povilas Mataitis
...bet aš, jaunyste, tavęs nepažinau. Nepažinau, nuleidusi žemyn skaisčias akis... Ir tik atvėrė prieš tave, ir tik uždarė vėl sunkias kalėjimo duris. S. Norbutas Eidamas 84-uosius metus, spalio 13 dieną, į amžinybę iškeliavo įvairiais gabumais garsėjęs, sunkių išbandymų gyvenimo kelyje patyręs, tačiau tikėjimo žmonėmis ir sava tauta niekada nepraradęs Joniškio Aušros, o nuo 1973 metų Vilniaus gimnazijos mokytojas Simonas Norbutas. Į S. Norbuto gyvenimą bei kūrybą labiau įsigilinęs skaitytojas supras, kokį perspektyvų jaunuolį sužlugdė sovietinė okupacinė sistema. Rūpėjo Tėvynės laisvė, o ne klasių kova S. Norbutas gimė 1928 m. birželio 18 d. Pociūnėlių kaime, Joniškio rajone, kumečių, padienių kaimo darbininkų šeimoje. Mokydamasis Joniškio gimnazijoje jau nuo pirmųjų klasių garsėjo kaip labai geras mokinys ir vyresnieji vaikai mielai su juo bendravo. Iš jų Simonas gaudavo paskaityti pogrindžio literatūros. Jau 1943 metais Vasario 16-tąją jie pagerbė mieste išklijuodami atsišaukimus. Tiek mokytojai, tiek moksleiviai tada išgyveno visuotinį pakilimą tikėdami, kad karui pasibaigus bus atstatyta Lietuvos nepriklausomybė, todėl visur stengtasi išlaikyti lietuviškumą. Nestebina, kad ir rusams sugrįžus S. Norbutas elgėsi taip, kaip buvo įpratęs elgtis vokiečių okupacijos metais: rašė ir mieste klijavo atsišaukimus, inicijavo Vasario 16-tosios minėjimus, platino atėjūnus pajuokiančias karikatūras, kūrė patriotinius eilėraščius. Prisimindamas mokykloje praleistas dienas jis pasakojo: 1944 metais, išlaisvinus Joniškį, į mokyklą grįžome ne rugsėjo, bet spalio pirmą dieną. Prieš naująją valdžią buvau labai nusistatęs. Tokios mano pažiūros klasėje buvo gerai žinomos, nes visokiomis progomis stengiausi parodyti savo priešiškumą. Iš senų Ateities ir Kario laikraščių prisikarpiau karikatūrų ir leisdavau jas per klasę juokindamas bendraklasius. Tuo metu labai aktyviai įsijungiau į literatų būrelio veiklą. Būreliui vadovavo mokytojas Eugenijus Matuzevičius, o aš buvau išrinktas būrelio pirmininku. Leidome sienlaikraštį Mūsų kūryba ir aš buvau jo redaktorius. E. Matuzevičius tuo metu vadovavo gimnazijos bibliotekai, o S. Norbutas drauge su Juozu Macevičiumi jam talkino padėdami išduoti knygas, tvarkydami jas, patikslindami katalogą. Atokvėpio valandėlėmis visi kalbėdavosi įvairiomis literatūrinėmis temomis: ruošdavo referatus būsimiems susirinkimams, aptardavo savo kūrybą. Praėjus 49 metams poetas E. Matuzevičius rašė: Su Simonu Norbutu susipažinau 1944 m. rudenį Joniškio gimnazijoje, kur tuo metu mokytojavau. Simonas buvo geras, gabus mokinys (su ryškiais literato ir matematiko gabumais). Aktyvus, temperamentingas, kupinas gražių maksimalistinių jaunystės svajonių, kupinas ištikimos ir taurios patriotinės meilės Tėvynei Lietuvai... Buvo religingas. (...) Jis labai domėjosi literatūra, knygomis, rašė įdomius referatus, rašinius. Kūrė eilėraščius. Duodavo juos paskaityti mokslo draugams. Ir štai Simonas vieno gimnazisto (komjaunuolio) buvo įskųstas saugumui. Ten pateko keli jo patriotiniai eilėraščiai (kvalifikuoti kaip kontrrevoliuciniai). Po suėmimo (1946 m. sausy) tėvai visus jo rankraščius, kurie buvo namuos, sudegino, norėdami apsaugoti sūnų nuo tolesnių bei didesnių inkriminavimų. Kalinys ir lagerininkas 1945 metais S. Norbutas buvo pristatytas į NKVD-NKGB būstinę, tardomas įtariant priklausymu pogrindžio organizacijai. Pašalintas iš Joniškio gimnazijos trumpai mokėsi Linkuvoje. Atsitiktinai sužinojęs apie vėl gręsiantį areštą, iš Linkuvos pasišalino. Kurį laiką gyveno kaime pas tėvus arba Latvijoje pas gimines, talkino dirbdamas ūkio darbus. Prasidėjus naujiems mokslo metams iš Latvijos Simonas sugrįžo į tėviškę ir toliau lankė Joniškio gimnaziją. Nors ir nebaigęs penktos klasė, tačiau už gerą mokymąsi pedagogų labai vertinamas, nuo gruodžio 1 dienos laisvu klausytoju buvo perkeltas į šeštą klasę. Deja, mokslu džiaugtis teko neilgai: 1946 m. sausio 11 d. suimamas, o 1946 m. liepos 12 d. Karinio tribunolo teisiamas septyneriems metams atimant laisvę ir trejiems pilietines teises. Pabuvojęs Šiaulių, Kauno, Vilniaus kalėjimuose, šešerius metus buvo kalinamas Komijoje, Uchtos lageriuose. Dirbo juodadarbiu, žemkasiu, statybose, vėliau chemijos fabrike laborantu. Apie kalinimą Uchtos lageriuose S. Norbutas kalbėjo: Sąlygos gyventi ir dirbti baisios: badas, vagių smurtas, antisanitarija. Utėlių kiekvienas turėjome tiek, kiek raidžių yra šlovingoje Stalino konstitucijoje. O pagal tą šlovingąją, kiekvienas kalinys turėjo dvi teises: pirmą numirti, o antrą būti nemokamai pakastam. Aš ta teise nepasinaudojau, nors ir buvo proga, kai 1947 m. balandžio 6 d. antroji Velykų diena mane be gyvybės ženklų partempė iš darbo į zoną kaip jau mirusį. Visgi daktaras atgaivino. Buvo didelis išsekimas distrofija. Dar atvira tuberkuliozė. Ilgai gydžiausi ligoninėse. Apie visa tai ir apie gyvenimą lageryje esu parašęs keletą novelių ir apsakymų. Kalbėdamas apie lageryje praleistus metus, Simonas kartodavo, kad ten, šiaurėje, patyręs ne tik netektis ir smurtą, bet ir sutikęs šimtus puikių žmonių. Negalįs atleisti sau, kad tada nemokėjo jų tinkamai įvertinti ir už gera laiku jiems padėkoti. Apie tai skaitytojas galės paskaityti šiuo metu rengiamoje šių eilučių autoriaus knygoje. Paleistas iš įkalinimo S. Norbutas sugrįžo į Latviją, kur baimindamiesi trėmimų gyveno jo tėvai. Įsidarbino Viduklių tarybiniame ūkyje laukininkystės brigadoje. Užkampis. Aplinka rusiška. Nei laikraščio, nei radijo. Ilgėdamasis protinio darbo Simonas ėmė vartyti savo išlikusius bei vėliau iš buvusių mokslo draugų gautus vadovėlius. Atmintis buvo labai imli, noras mokytis didelis, pasakojo S. Norbutas, ėmęs svajoti apie brandos egzaminus. Atėjus į mokyklą tartis dėl egzaminų, direktorius Pranas Samulionis maloniai sutiko, tačiau nežadėjo nieko gero: septyniolika egzaminų. Pavyko. Išlaikė. Gavęs brandos atestatą Simonas sugrįžo į Latviją ir vėl tęsė darbą laukininkystės brigadoje. Rudeniop įsidarbino gretimame kolūkyje buhalterio padėjėju. Mokykla jo nepamiršo Visi pritarė, kad S. Norbutui reikia mokytis. 1955 metų rudenį Joniškio pirmojoje vidurinėje mokykloje atsirado laisva buhalterio vieta. Pasiūlė jam. Po mėnesio visų mokyklų buhalterijas panaikino, sukurdami centralizuotą buhalteriją prie Švietimo skyriaus. Vyriausiuoju buhalteriu tada paskyrė Simoną. Norint įgyti teisę siekti aukštojo mokslo, reikėjo gauti leidimą turėti bent pora pamokų. Į sąmokslą dėl tų dviejų pamokų įsijungė tuomet dar Švietimo skyriaus vedėja dirbusi Liucija Bašytė ir mokyklos direktorius P. Samulionis. Tačiau pagrindinį vaidmenį, S. Norbuto nuomone, suvaidino antrasis partijos sekretorius Sazonovas. Kai pirmasis sekretorius Kateiva išėjo atostogų, jis skubiai išsikvietė S. Norbutą į partijos rajono biuro posėdį, apibūdino jį kaip klasių kovos auką ir visiems pasiūlė leisti turėti jam tas pamokas. Sekretoriaus Sazonovo siūlymui buvo pritarta. 1955 m. rugsėjo 1-ąją S. Norbutas vėl stovėjo prie klasės suolo, tik jau iš kitos pusės. Į Šiaulių Pedagoginį institutą įstojo 1956 metais. Po metų direktorius P. Samulionis pasiūlė fizikos ir chemijos laboranto etatą ir dar nepilną pamokų krūvį. Agentūrinė byla 1956-ieji Vengrijos įvykių metai. Dvasinė sumaištis ir atgijusios viltys. Suprantama, kad kalbų ir vertinimų tada netrūko. S. Norbutą sekti buvo pasiųstas naujai įsidarbinęs mokytojas, turėjęs tikslą taip suartėti, kad galėtų bendrauti šeimomis. Taigi S. Norbutui buvo užvesta agentūrinė byla, nes agentas pranešimus į KGB rašė vieną po kito. Apibendrindamas visą iš jo gautą medžiagą KGB nustatė, kad S. Norbuto ir jo kolegų pokalbiai labiausiai reiškiasi nepasitenkinimu tarybų valdžia, partijos ir tarybinės vyriausybės vykdomų priemonių išjuokimu ir buržuazinės santvarkos bei kapitalistinio gyvenimo būdo liaupsinimu. S. Norbutas buvo pripažintas neteisėtai prasibrovusiu į mokytojo darbą. Apie pavojų KGB informavo partijos komitetą, o partijos komitetas nurodė Švietimo skyriui jį atleisti, nes minėto mokytojo buvimas rajono mokyklose yra negalimas dėl jo buvusios antitarybinės veiklos rajono ribose, esamos dabartiniu metu nepageidaujamos įtakos mokytojams ir mokiniams. S. Norbuto žmona Julija Norbutienė-Vaitkevičiūtė, mokykloje dėsčiusi istoriją, taip pat buvo įrašyta į nepatikimųjų sąrašą, nes savo artimoje aplinkoje šmeižė tarybinės vyriausybės vykdomą politiką. Sklaidant archyvuose išlikusius raštus šiandien viskas atrodo paprasta ir aišku, tačiau kas tada galėjo pagalvoti, kad tariamas šeimos draugas agentas galėtų būti toks stropus ir negailestingas. Raštas, reikalaujantis S. Norbutą atleisti iš darbo, buvo išsiųstas į LTSR Švietimo ministeriją, tačiau tokiam siūlymui nebuvo pritarta. Partijos rajono komitetas pasijuto labai užgautas ir kreipėsi į Centro Komitetą. Iš ten gavo atsakymą: tegul dirba iki pirmo nusižengimo. Mokyklos direktorius P. Samulionis ir mokymo dalies vedėja Ona Kutinaitė-Šimkuvienė mokytojui S. Norbutui priekaištų neturėjo. Dar daugiau juo tikėjo. Tais pačiais metais davė jam pilną pamokų krūvį ir pavedė vadovauti matematikų būreliui. Būrelis rengė viktorinas, ruošė matematikų vakarus, minėjimus. Jo leidžiamas sienlaikraštis Matematinis kaleidoskopas tarp mokyklos sienlaikraščių laimėjo geriausiojo vardą. S. Norbutas ėmė garsėti kaip puikus pedagogas, geras savo dėstomo dalyko žinovas. Tačiau į rajono KGB skyrių ir toliau plaukė nepalankios žinios. Buvo sekamas kiekvienas žingsnis. Diplomo su pagyrimu jam neduokite 1961 metais S. Norbutas baigė Šiaulių Pedagoginio Instituto matematikos fakultetą. Egzaminus išlaikė labai gerai. Buvo realus pretendentas gauti diplomą su pagyrimu. Tačiau, kaip vėliau jis pats sužinojo, po pirmojo egzamino iš Joniškio rajono KGB į Institutą atvykęs leitenantas Lepioškinas reikalavo diplomo jam neišduoti. Sulaukęs neigiamo atsakymo, su tuo susitaikė, bet savo įstaigos vardu gražiai paprašė negirti ir diplomo su pagyrimu jokiu būdu neįteikti. Baigęs studijas jaunasis specialistas aktyviai ėmėsi kūrybinio darbo: spaudai paruošė knygutę apie Matematikų būrelio darbą, pastoviai bendradarbiavo pedagoginėje spaudoje, skaitė pranešimus mokslinėse konferencijose, dalyvavo Lietuvos matematikų suvažiavimuose, buvo išrinktas Mokyklų mokslinio tyrimo instituto (MMTI) moksliniu korespondentu. Norėdamas pažymėti 1863 metų sukilimo metines, S. Norbutas inscenizavo ir pastatė Jono Biliūno Liūdną pasaką. Juozapotą vaidino žavi ir gabi aktorė, dabar žinoma operos dainininkė Sofija Jonaitytė. Pirmoje eilėje tarp svečių sėdėjo partijos sekretorius Jurevičius. Išgirdęs vaidinimo metu ištartus žodžius Žemės ir laisvės, po spektaklio garsiai piktinosi: Kokios dar laisvės jam reikia? Su Joniškio gimnazija teko skirtis Pedagoginis darbas Simonui sekėsi gerai. Mokykla buvo tolerantiška, direktorė I. Šimkuvienė palanki. Bet tuo pačiu dvelkė kažkoks šaltas vėjas, neleidęs jaustis pilnateisiu asmeniu. Vis dažniau kildavo mintis, kad mokytojo darbas ne jam. Švietimo ministerijoje gavo leidimą mokytis nepedagoginės specialybės. Įstojo į KPI Radioelektronikos fakulteto radiotechnikos skyrių. 1970 metais įsidarbino Šiaulių statybos treste, vėliau Joniškio Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje. Visą laiką negalėjo suprasti kodėl, net tiek metų praėjus, jam neduodama ramiai gyventi, todėl kreipėsi į Vilniaus advokatus dėl bylos peržiūrėjimo. Kartą nutarė apsilankyti Mokytojų tobulinimosi institute ir užėjo pas Lietuvos matematikų tėvu vadinamą Vulfą Klebanskį Matematikos kabineto vedėją. Jis ėmė agituoti S. Norbutą palikti Joniškį ir keltis į Vilnių ateiti į jo skyrių dirbti metodininku, tačiau susipažinusi su Simono autobiografija ir sužinojusi, kad jis teistas, direktorė į darbą priimti atsisakė. Su Juozu Macevičium pažintį buvome atnaujinę prieš keliolika
metų. Buvęs jaunystės draugas, dabar žinomas poetas, Pergalės
žurnalo redaktorius, Litfondo valdytojas. Atvykęs į Vilnių, susirasdavau
jį Pergalės redakcijoje, pasakojo Simonas Norbutas. Juozas,
žinodamas Simono bėdas ir blaškymąsi, ryžosi padėti. Kas beatlygins padarytą žalą, kas atsakys ar bent atsiprašys? Su S. Norbutu susipažinau prieš gerą dešimtmetį, kai jis dar buvo pilnas jėgų. Mane ypač domino jo sukurta poezija, proza, ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai Joniškio apylinkėse tyrinėjimai. Jo parengta, 1999 metais Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus išleista knygelė Partizano Tautvydo tėvūnija tarsi sugrąžino į vaikystę, į tuos kraupius laikus, kai Antrojo pasaulinio karo kanonadai nutolus, prasidėjo prievartinis jaunuolių ėmimas karo tarnybon, beveik beginklių ir neapmokytų siuntimas į frontą, besislapstančiųjų ir nepanorusiųjų svetur barstyti kaulus už naują vergovę gaudymas. Iš pradžių stichiškas, vėliau organizuotas gaudomųjų priešinimasis, pirmosios Lietuvos laisvės gynėjų žūtys, artimųjų, bendraklasių, kaimynų areštai, teismai, tremtys. Šie ir kiti vaikystėje patirti įspūdžiai, matyti vaizdai, išgyvenimai veržėsi į viešumą, reikalavo būti aptarti ir, kartu su to laikmečio liudytojais, aprašyti. Taip atsirado S. Norbuto prisiminimai, kuriuos aš užrašiau. Tai ne tik jo, bet ir visos tuometinės kartos likimas. Sulaužyti gyvenimai, sutrypta jaunystė, tautos būsimieji donelaičiai ir einšteinai paversti vergais, baudžiauninkais. Kas beatlygins padarytą žalą, kas atsakys arba bent atsiprašys už tada įvykdytą mūsų tautos genocidą? Niekas. Belieka pasikliauti tik mūsų pačių savivoka ir supratimu. Atsisveikinti su velioniu gausiai susirinko jo buvę bendradarbiai, bendražygiai, mokiniai visa 1964 metų abiturientų laida. Laidotuvių dieną, šv. Mišių metu, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje Vilniuje, skambėjo S. Jonaitytės giedama A. Stradellos Pieta signore. Prie kapo duobės apie velionio nuopelnus ir indėlį į lietuvių kultūrą kalbėjo Politinių kalinių sąjungos atstovas Petras Girdzijauskas. Tik Joniškio Aušros gimnazijos atstovų šį kartą visi pasigedo. Tarsi ten vis dar klaidžiotų agento dvasia ir iš šalies tebedvelktų kažkoks šaltas vėjas darbštuoliui, talentingam matematikos mokytojui S. Norbutui neleidęs pasijusti pilnateisiu asmeniu. Šio šviesios atminties, talentingo, darbštaus, kilnaus žmogaus trumpą gyvenimo ir veiklos apžvalgą norisi baigti operos solistės S. Jonaitytės žodžiais: Esu laiminga, kad Joniškio pirmojoje vidurinėje mokykloje turėjau tikrus mokytojus ir vienas jų buvo Simonas Norbutas. Jis negailėdamas savo laiko ir jėgų stengėsi išmokyti matematikos, fizikos, astronomijos pagrindų. Aš nežinojau jo tragiškos praeities. Būdamas reiklus ir griežtas tada jis man buvo ir visam laikui išliko šviesus žmogus. Buvo už mus daug aukščiau savo patirtimi, išmintimi ir tuo pačiu visai šalia, nepastebimai mus mokė žmogiškumo, jautrumo, išminties, sąžiningumo. Atrodė, kad kitaip ir negali būti. Neseniai mes su juo kalbėjomės ir aš visa tai jam sakiau. Mokytojas gyvas savo mokiniuose, net jei jo nebėra šalia.
Simonas Norbutas Klajūno sapnas
Naktis iš lėto tiesė sparną juodą. 1945 03 17
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |