2011 m. gruodžio 16 d.
Nr. 91
(1971)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Atmintis

Šauksmas

Eglė Perednytė

Susimąstymo akimirką

Kęstutis Genys

Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“.
1972 m. Aktoriai: Barbora
Radvilaitė – Rūta Staliliūnaitė,
Žygimantas – Kęstutis Genys

Prieš 15 metų, 1996 ųjų gruodžio 15-ąją, netekome laisvės šauklio poeto Kęstučio GENIO. Gimęs Nepriklausomoje Lietuvoje, per pokarinę sovietų okupaciją vos neišėjęs pas partizanus ir ten žuvęs, K. Genys nuo okupantų valdžios persekiojimo slėpėsi Maskvoje, ten mokydamasis teatrinio meno. Grįžęs į Lietuvą, sukūrė daugybę vaidmenų teatre ir kine. Slapta rašė patriotinius eilėraščius, drąsiai pasisakydamas ir viešai, todėl buvo sekamas net teatre užverbuotų KGB agentų, labai išgyveno dėl išdavysčių. Spausdiname prieš dvi savaites poeto našlę Lolitą ir sūnų Gintautą aplankiusios poetės Eglės PEREDNYTĖS įspūdžius, taip pat K. Genį ir jo šeimą artimai pažinojusio Vido ABRAIČIO prisiminimus.

 

Jis šaukė.

Jis buvo Šauksmas.

Gaivalinga laisvės dvasia netilpo jame.

Ryškus talentas.

Nepaneigiamas pašaukimas.

Jėga, ryžtas, drąsa gyventi, liudyti tiesą.

Negalėjo kitaip – jis pakluso kvietimui, įrašytam jame.

Gimęs kurti ir vesti.

Jo nebėra, bet jis su mumis – negalėjo mūsų palikti – per daug mus mylėjo, per daug mylėjo Ją – Lietuvą.

Jo  širdies šauksmas į tylą, į naktį, į nežinią – Lietuva prisikels! Nors matė, kokia dar stipri žmoguje vergiškumo dvasia. Savo buvimu jis kvietė žmones į laisvę, stiprino jų pasitikėjimą savimi, ragino eiti pirmyn.

Kęstučio ir Lolitos namai – toks jaukumas!.. – ir žmonos budėjimas saugant jo palikimą.

Ugnis židiny.

Du džiaugsmingi šuneliai, priglundantys prie mano kojų.

Ugnis židiny. Jau blėsta. Kęstučio sūnus Gintautas atneša malkų.

Mane apkabinanti šiluma ir Kęstučio buvimas – vis dar gyvas šiuose žmonėse, namuose, kuriuose jis gyveno – taip, atrodo, trumpai – ir išėjo, nors ir kaip troško būti su tais, kuriuos myli.

„Neišmokau vaidint, neišmokau meluot, neišmokau aš, ne, kad laimingas nuduot,“ – skamba ir skamba manyje jo žodžiai. Nesumeluotas gyvenimas. „Mano eilės – kraujo skonio. Aš eiles krauju rašiau,“ – vėl gilus tavo balsas, Poete.

Man jis yra Dovana – netikėta dangaus dovana.

Nepažinojau Kęstučio, bet dabar pasivijo mane jo namų, jo eilių tikruma, ir aš jau nebenoriu išeiti iš šitos paslaptingos erdvės – jo erdvės – ji skirta mums visiems.

Jis paliko žmonėms savo širdį.

Jo eilėraščiai supurto, perskrodžia, atveria, priverčia atsimerkti.

Jis gyvas!

Gyvas ten, kur gyva Lietuva.

Iš kur šis Žmogus sėmėsi jėgų ir stiprybės?..

Gyventi!.. Gyventi, kai be galo skauda, kai šauki iš skausmo, nesutelpančio tavo krūtinėje. Eiti – vėl ir vėl – į žmones – kad dar kartą nušvistų viltis – Ji atgis – Lie-tu-va. Kad dar kartą nušvistų aušra, ir žmonių širdyse gimtų ryžtas pri-si-kel-ti.

„Kartą sutikęs nėščią moterį Kęstutis sušuko: „Viešpatie, nieko gražesnio nesu matęs! Leiskite man jus apkabinti“. Kitąkart pamatęs elgetą priėjo, apsikabino kitų žmonių akivaizdoje ir sako: „Broli, tau blogai? Einam, aš tau valgyt nupirksiu“. Jis nebijojo žmonių nuomonės,“ – „Marijos radijo“ laidoje pasakojo Kęstučio bičiulis Vidas Abraitis.

Man jis pirmiausia yra Poetas, kurio žodis – gyvas ir skaudus – lieka Lietuvos širdyje – kaip dovana tiems, kurie ateis ir taip pat išsiilgę tikrumo ieškos išeities, sieks gyvenimo prasmės ir šviesos.

Net jei žmonės nutoltų ir pamirštų tave, laiko dulkėms nusėdus ant gyvo tavo veido, yra Tas, kuris niekada nepamiršta, kuris viską išsaugo savo pervertoje širdyje. Tu – Žmogus, neišdavęs savęs. Savo meilės – mažytės, drąsios Lietuvos. Tavyje – galingas veikimas To, kuris tave sukūrė.

Tebūnie palaiminga Tau ilsėtis savo žemėje, kurią taip mylėjai, Lietuvos, jos žmonių, Amžinybės Poete. Nerami tavo siela tenurimsta amžinosios Šviesos glėbyje. Prieš penkiolika metų išėjęs sugrįžti, kad būtum kartu su mumis – kasdienybės klaidžiuos labirintuos taip reikia tavo balso.

Kai Lolita kalba apie savo vyrą, suprantu – jų ryšys vis dar gyvas. „Man jis liko jaunas ir gražus, tik Dievas jį pasišaukė,“ – sako ji. „Gyvenimas praėjo kaip akimirksnis. Prisimenu tik tai, kas buvo gera, kas leidžia gyventi toliau“.

„Vyras visuomet dovanodavo man gyvas gėles – net kaimynai sakydavo: „Vėl Kęstutis neša Lolitai gėlių!..“, o paskutinė jo dovanota puokštė buvo iš džiovintų augalų. Tada aš jam priekaištavau: „Galėjai atnešti gyvą žiedą“. O dabar esu tokia laiminga – puokštė išliko iki šiol!..“ „Kai Kęstutis buvo išvykęs į Rusiją, atsiuntė man laišką. Visas lapas buvo primargintas vieninteliu žodžiu „Myliu“. Aš taip juokiausi!..“ „Jis visą gyvenimą niekaip kitaip manęs nevadino – tik Mergaite...“ „Jau sunkiai sirgdamas man sakė: „Norėčiau dar pabūti su tavimi...“ Aš tikėjau, kad jis pasveiks“. „Tai buvo gražu. Tai buvo visam gyvenimui. Kitaip ir negalėjo būti“.

Ir jau negali abejoti, kad tai – Meilė. „Trys Kęstučio meilės – Dievas, Tėvynė ir šeima. Jo galia net priešus suparalyžuodavo. Kęstutis buvo stiprus, nes turėjo Lolitą“ (V. Abraitis).

Klausausi Poeto, skaitančio savo eiles – ar kas nors galėtų likti abejingas šitam balsui, šitam Žmogui?.. „Jei Tu man skyrei šitokią dalią, reiškia mylėjai, reiškia – iš meilės,“ – toks pasitikėjimas jo eilėraščio žodžiuose!..

Norėčiau sutikti Kęstutį – netoli Kauno Klinikų, skubantį namo, besisveikinantį su kiekvienu sutiktu vaiku – mažieji taip pasitikėdavo Kęstučiu, kad atvirai dalindavosi savo rūpesčiais, o per Šv. Kalėdas palikdavo po jo kieme augančia egle savo bičiuliui skirtas dovanėles. Norėčiau jį pažinti. Jaučiu – jis pasakytų: „Drąsos! Nebijok gyventi“.

„Už Lietuvą, už Lietuvą, už Lie-tu-vą...“ – vis tylesnis tavo balsas, Poete, – šauksmas, virstantis šnabždesiu. Aš girdžiu!.. Pabudink mus užmigusius, išveski iš to negyvenimo, kuriame užsibuvę pamirštame kas esame ir kodėl esame...

Tu pažadinai manyje Lietuvą. Tavo kūryba padėjo suprasti, kiek daug yra iškentėjusi lietuvių tauta – kiekvienas jos žmogus.Taip reikėjo tavęs, skausmo broli, kad į mano kasdienį buvimą ateitų laisvės dvasia. Aš jaučiu tavo stiprinančią ranką – per tavo eiles, tavo balsą, kuris mane lydi ir lydės – taip perduodamas gyvenimas.

Tu šaukei apie mūsų neviltį, baimę ir skausmą. Šaukei, kad vidinė nelaisvė – daug baisesnė už išorinę priespaudą. Tu šaukei į autentišką, tikrą buvimą.

 „Gyvenimas nenutrūko,“ – sako Lolita. Taip, gyvenimas tęsiasi. „Jeigu iškyla problema, klausiu savęs, kaip pasielgtų jis.“

„Yra mirčių, pavirtusių gyvenimu, yra gyvenimų, pavirtusių mirtim,“ – Tavo žodžiai, Poete. Ko tu ilgiesi Tenai, Amžinybėje, toje Laisvėje, kurios taip troško širdis – ko tu ilgies – duonos skonio, savo namų kvapo, daugybės žmonių, tapusių tavo broliais – ko tu ilgies? Lietuvos? Ką pasakytum Lietuvai šiandien, ką pasakytum mums?..

Dėkoju, dėkoju, dėkoju... už tavo gyvenimo žiburį, kuris neužges.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija