Kultūros zona

2011 metai

Atmintis

Be kompromisų su sąžine

Vidas Abraitis

Laisvės šauklys Kęstutis Genys

Taip vienu trumpu sakiniu galima būtų apibūdinti aktoriaus, poeto, Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio gyvenimą.

Gruodžio 15-ąją sukanka penkiolika metų, kai Kęstutis Genys išėjo amžinybėn. Tai buvo sekmadienis, truputį po vidurdienio, Kauno klinikose, visai netoli jo namų. Tuo metu prie jo budėjo artima šeimos bičiulė, kuri padėjo žmonai Lolitai slaugant Kęstutį. Jis pasisuko į ją ir ištarė: „Žinai, Marija, aš pavargau. Sudie. Aš išeinu...“, atsiduso ir ...išėjo. Šiame paskutiniame jo atsisveikinimo epizode labai simboliškai atsispindi jo giliai sąmoningi ir labai valingi pasirinkimai, kurių nestigo jo gyvenime.

Jo kartai teko ypač sunkūs istoriniai išbandymai, kuriuos garbingai atlaikyti pavyko nedaugeliui. Kodėl? Atsakymų į tai galėtų būti labai įvairių, bet kodėl K. Geniui pavyko, galime bent iš dalies suprasti, nes jo sąžinės pamatiniai, kertiniai akmenys buvo tikėjimas, tėvynė, šeima ir laisvė. Tai esminiai atskaitos taškai visiems apsisprendimams. Kam teko jį iš arčiau pažinti jo teatrinėje veikloje ar jaunystėje, besimokant ar kitose gyvenimo situacijose, visi liudija tai, kad jis niekada nedarė kompromisų su savo sąžine, nepakentė išdavystės, melo ir jokio prisitaikymo vardan savo saugumo ar didesnių karjeros galimybių, nors tarp to meto intelektualų tai buvo tapę kone normaliu, priimtinu reiškiniu. Tokia jo laikysena daug kam buvo tarsi spyglys į sąžinę ir erzino, nes trikdė tariamą ramybę. Dėl to susilaukdavo priekaištų ne tik iš ideologijos sargų, bet ir iš kolegų aktorių ar kitų veikėjų.

„Ne todėl, kad noriu, o todėl, kad reikia, o todėl, kad negaliu kitaip...“ – šiais K. Genio žodžiais noriu pasiteisinti „XXI amžiaus“ skaitytojams, kad, nebūdamas rašto žmogus, ryžausi pasidalinti kai kuriais savo asmeniniais vertinimais ir prisiminimais. Per dešimties metų mūsų bičiulystės patirtį buvo ypatingų akimirkų, kurios Kęstutį leido matyti jo paties sielos gelmėse. Pasidalindamas šiais patyrimais tikiuosi papildyti jo paveikslą jį pažinojusių žmonių atmintyje.

Mes susipažinome tarsi atsitiktinai. Mūsų namai yra Neries pašlaitėje, netoli Kauno klinikų. Esame apsupti gražios gamtos, tad ši vieta vis susilaukia žmonių, mėgstančių gamtos artumą. Kęstutis taip pat labai mylėjo gamtą. Kaip vėliau paaiškėjo, čia jis repetuodavo savo vaidmenis ir kurdavo eiles.

Vieno pasivaikščiojimo pievoje metu mūsų vyriausioji dukra (jai tada buvo šešeri) įteikė jam lauko gėlių puokštę. Tai jį labai sujaudino. Taip nuo to laiko tarp mūsų užsimezgė nuoširdi bendrystė.

Vėliau susitikimai vis dažnėjo, nes daugėjo bendrų tuo laiku aptariamų temų ir kitokių reikalų. Kartą teko tvarkyti jo magnetofoną. Bandymui paėmiau pirmą pasitaikiusią kasetę ir išgirdau skaitant patį K. Genį visai negirdėtas eiles. Jos skambėjo su gilia įtaiga. Paklausiau: „Kieno?“ O jis šelmiškai šypsodamasis klausia: „O ką, patinka?“ Atsakymas buvo aiškus, bet pasitikslinau: „Tai jūsų?“ Jis palingavo galvą. Tuomet neatlyžau ir stengiausi sužinoti, kiek daug tokios jo poezijos yra parašyta. Buvo įrašęs po keletą eilėraščių maždaug dešimtyje kasečių, kad pradėdamas naują įrašų seansą, neieškotų paskutiniojo pabaigos, vis imdavo naują kasetę. Tuo metu Kęstutis Genys buvo stebimas KGB, tad tuoj nusmelkė mintis, kad visas šis unikalus jo kūrybinis darbas gali būti bet kada sunaikintas, tad paklausiau, ar jis nenorėtų padaryti daugiau kopijų, kurias galėtume saugoti skirtingose vietose. Jis ir pats dėl to nerimavo, tik nežinojo, kaip geriau tai padaryti, nes pasitikėti galėjo ne kiekvienu (vieni bijojo, kiti bendradarbiavo su KGB, o kiti buvo tiesiog abejingi). Jis tą darbą man patikėjo.

Kai kartą Eucharistijos bičiulių rekolekcijose per pertrauką tarp konferencijų leidau susirinkusiems paklausyti Kęstučio eilių, abejingų nebuvo, o Liudas Simutis, argumentuodamas Šventojo Rašto žodžiais, kad žiburio niekas po gaubtu nevožia, įtikino, kad būtina šias eiles spausdinti. Jis apsiėmė pasirūpinti spausdinimu, o man teko rūpestis įtikinti patį K. Genį. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmoji jo poezijos knygelė „Ugnies kryžius“ buvo spausdinama Vytauto Andziulio pogrindžio spaustuvėje „ab“. Vėliau ir daugiau ten buvo išspausdinta jo poezijos. Didžiausia poezijos rinktinė „Po svarstyklių ženklu“ išleista netrukus jau po jo mirties. Prieš mirdamas Kęstutis labai norėjo pamatyti bent knygos viršelį, bet sulaukti to momento jėgų neužteko.

Mano gyvenime K. Genys, neabejoju, atsirado Dievo valia. Jis savyje per visą sovietmetį buvo išsaugojęs laisvės dvasią, kurią atsinešė dar iš pirmosios nepriklausomybės. Jo gyvenimui pamatą dėjo darni šeima, kurioje jis gimė, ir mokytojai, kurie nestokojo idealizmo. Mūsų pokarinė karta jau buvo labiau sužalota sovietinės ideologijos ir prisitaikėliško gyvenimo būdo, nes tikinčių Lietuvos laisve buvo likę labai nedaug. Ir tik tas tikėjimas, kurį gavome iš savo tėvų ir tokių idealistų, kaip K. Genys, kurstė mumyse laisvės viltį ir ryžtą patiems jos siekti. Savo tvirta laikysena labiau už bet kokius pamokymus jis skatino nustoti bijoti, laisvai galvoti, garsiai išsakyti, ką galvoji ir apginti tai, kuo tiki. Dėkoju Dievui už tas didingas pamokas, kurias gavau iš šio žmogaus. Tikiu jį esant laimingą Dievo artumoje.

© 2011 „XXI amžius“