Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tėvynę mylėjęs labiau negu pats save

Knygnešio, varpininkų judėjimo dalyvio, teisininko Motiejaus Čepo 145-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Motiejus Čepas

Tėvynės meilė – žodžiais nenusakomas ir niekuo nepamatuojamas jausmas. Ji XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje turėjo ypač didelę reikšmę tiems, kurie sunkios carinės priespaudos sąlygomis pavergtai tėvynei nešė viltį ir draudžiamą lietuvišką žodį, neprarado vilties matyti savo tėvynę atgimusią ir savarankišką, tokią, kurioje būtų gera gyventi visiems. Kalbant apie tėvynės mylėtojus, reikėtų prisiminti knygnešį, varpininkų judėjimo dalyvį, teisininką Motiejų Čepą, nuo kurio gimimo jau prabėgo 145 metai.

M. Čepas gimė 1866 m. spalio 26 dieną Šiaulių apskrities Žeimelio valsčiuje, Diržių kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje. Abu M. Čepo tėvai, nors gimnazijos lygio mokslų ir nebuvo išėję, tačiau buvo pakankamai apsišvietę. Tad nestebina, kad jie norėjo išleisti į mokslus ir savo vaikus. Apie tai, kaip ir kur teko semtis pradžios mokslo, M. Čepas savo atsiminimuose rašė:

„Mano mokslai prasidėjo gana anksti. Daraktoriaus ir mamos padedamas, 1874–1875 m. žiemą įveikiau Juškevičiaus elementorių. Būdavo, pamatau dešimtininką ir slepiu elementorių stalčiuje. Sykį pastebėjau uriadniką, tuoj pakišau knygą po stalu į specialią lentynėlę, o pats puoliau balanas kapoti. „Geriau vežkit į Žeimelį mokyti rusiškai“, – patarė uriadnikas tėvams.

Nuo tada mano mokslai ėmė kaitaliotis: Diržiuose – lietuviškai, 1875/1876 m. m. Žeimelyje – rusiškai, nuo 1876 m. rudens iki 1877 m. Kalėdų Bauskėje – vokiškai…“

Baigęs pradžios mokslą, Čepų Motiejus norėjo toliau mokslo siekti gimnazijoje. To siekė ir jo tėvai. Tad nuo 1878 metų, gerai išlaikęs egzaminus, M. Čepas pradėjo lankyti Šiaulių berniukų gimnaziją.

Kaip ir daugelis tėvų, taip ir Čepai, svajojo savo sūnų pamatyti kunigu prie bažnyčios altoriaus. Ypač to norėjo motina. Tad keturias gimnazijos klases baigusį Motiejų planavo leisti mokytis kunigų seminarijon. Galop viską nulėmė tėvo žodžiai: „Vaikas dar jaunas. Dėl nepilnų metų, baigęs gimnaziją, jis dar nebūtų įšventintas kuniguosna. Gi kai išeis visas 8 gimnazijos klases, pats susipras. Tuomet galėsiąs jis net vyskupu tapti“, – pasakė jis.

Anuo metu mūsų krašte vyravo nuomonė, jog lietuvių kalba yra mužikų kalba. Šią kalbą iš viešojo gyvenimo stūmė ne tik carinė priespauda, draudžianti ją vartoti. Užtat visiškai kitaip buvo žiūrima į lenkų – ponų – kalbą. Ją nemaža dalis lietuvių laikė privilegijuota kalba. Taigi ir M. Čepo tėvai siekė, kad jų sūnus mokytųsi „ponų“ kalbos. Tai savo atsiminimuose yra paminėjęs M. Čepas:

„Tėvai, norėdami išmokyti mane lenkų kalbos, per atostogas išveždavo į dėdės kunigo Ignato, pasirašinėjusio Czapowicz, Šilų kleboniją, ir mane, antroką, apgyvendino bajoraičių bendrabuty, kur kalbėta tik lenkiškai, o vyresnysis aštuntokas Aleksandras Dambrauskas (vėliau garsusis Jakštas) duodavo slaptai skaityti lenkiškų knygų“.

Pravartu paminėti tai, jog nors ir rusinimo įstaigoje – gimnazijoje – lietuvių vaikams anuomet buvo brukte brukama lenkomanija, tačiau M. Čepas, suartėjo su tokiais pat lietuvių vaikais, kurie nesigėdijo save vadinti lietuviais. Pirmąsias lietuviškas knygeles – P. Vileišio „Jonukas ir Onytė“, „Jurgis Stefensonas“, „Pas mus ir kitur“ – M. Čepas gavo iš šių knygelių autoriaus brolio A. Vileišio, jas parsivežęs namo, skaitė ir davė skaityti artimesniems kaimynams.

Besimokydamas gimnazijos vyresniosiose klasėse, M. Čepas mėgo lankytis lietuvybei simpatizuojančio šiauliečio grafo N. Zubovo šeimoje. Čia jis iš gimnazistų ateidavo ne vienas. Iš grafo asmeninės bibliotekos M. Čepas gaudavo paskaityti lenkiškos literatūros, kurioje buvo vaizduojamas Lietuvos praeities gyvenimas. „Čia aš susipažinau su A. Mickevičiaus, J. I. Kraševskio ir kitų veikalais. Ką išvertęs, per atostogas Diržiuose paskaitydavau“, – rašė savo atsiminimuose M. Čepas.

Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje M. Čepas buvo ir čia veikusios slaptos mokinių bibliotekėlės bibliotekininkas, iš kurio kiti mokiniai gaudavo pasiskaityti lietuviškų, carinės valdžios draustų knygų, o nuo 1885 metų jis prenumeravo, skaitė ir platino Prūsų Lietuvoje leidžiamą „Aušrą“. Apie tai atsiminimuose rašė:

„Prenumeratos būdą jau „Aušra“ nustatė maždaug tokį. Pas mane, gimnazistą, ateina žinomas ūkininkas ir sako, kad štai, girdi, yra toks laikraštis ir jį turi užsirašyti. Taip aš tapau „Aušros“ prenumeratoriumi. Vėliau aš pats vieną dieną per atostogas sukviečiau į mišką apylinkės kaimų ūkininkaičius ir pasakiau, kad mes turime užsisakyti tokį ir tokį laikraštį už tokią sumą.“

Besimokant gimnazijoje, M. Čepo būta darbštaus, taupaus ir ištvermingo. Jau nuo penktos klasės, drovėdamasis mokslui ir pragyvenimui iš tėvų prašyti pinigų, Motiejus užsidirbdavo juos pats, dirbdamas korepetitoriumi. Jis buvo iš tų, kurie, nepaisydami įvairiausių nepriteklių, atkakliai veržėsi į mokslą, norėdami kuo daugiau ateityje padėti savo tėvynei. Tad 1886 metais, baigęs Šiaulių gimnaziją bei norėdamas užsidirbti lėšų studijoms, kurį laiką gyveno Šiauliuose pas advokatą Noreiką ir mokė jo vaikus. Čia M. Čepas susidomėjo teisės mokslais. Dažnai pasitaikydavo atvejų, kai jam tekdavo lankytis ir teisme, pasiklausyti, kaip nagrinėjamos bylos. Čia suprato ir gydytojo-eksperto profesijos reikšmę. Visa tai vėlesniais metais padėjo pasirinkti specialybę.

Iš pradžių M. Čepui kilo mintis, kurią gi pasirinkti profesiją? – „Turėjau spręsti aš, sodžiaus bernelis. Ganyt galvijų man neteko, bet arklius naktigonėn jodinėjau, dirvas akėjau, šieną grėbiau, verčiau, per mėšlavežį vežimu iš diendaržio į lauką varinėjau… Maniau, tapsiu agronomu, bent girininku“.

Nei agronomu, nei girininku M. Čepui nebuvo lemta tapti. Jis 1887 metais įstojo į Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Pirmieji mokslo metai buvo itin sunkūs, nes teko sunkiai verstis. „Kurį laiką gyvenau su Kaziu Griniumi ir Stasiu Matulaičiu. Kartu maitinomės ir per Kalėdas pusryčiams teturėjome tik arbatą su duona“, – pažymi savo atsiminimuose M. Čepas.

M. Čepas Maskvos universiteto medicinos fakultete testudijavo tik du kursus. „Tiek bodėdamasis prorektoriumi, tiek save vargindamas iki įgrisimo bendrų dalykų „kalimu“ ir pirmąkart po dviejų metų grįžau tėviškėn atostogų. Sunkiai susirgo mama ir laukė iš manęs medicinos pagalbos, o aš nieko negalėjau. Jauno gydančio gydytojo Sketerio pavedimus vykdydamas supratau, kad negaliu būti mediku“, – rašė savo atsiminimuose jis.

Nelengvu keliu, siekdamas įgyti profesiją, M. Čepas grįžo į Maskvos universitetą, tik šį kartą jau į teisės fakultetą.

Tuo metu ten veikė slapta Lietuvių studentų draugija, kurios veikloje dalyvavo ir M. Čepas. Apie tai jis rašė:

„Buvau pakviestas į slapto Maskvos lietuvių studentų ratelio susirinkimą, kuriam pirmininkavo Petras Leonas. A. Kriščiukaitis skaitė „Bričką“. Dalyvavo virš 20 žmonių, daugiausia užnemuniečių, ir tik mudu su A. Vileišiu buvome studentai kauniečiai. Dar buvo keli farmacininkai, kurių vienas kaunietis B. Čepulis ėjo ratelio kasininko pareigas. Po kelių susirinkimų, kurie vykdavo kas antrą šeštadienį, jis paprašė mane išrinkti jo pavaduotoju. Netrukus B. Čepulis perdavė man ratelio kasininko pareigas, kurias kelerius metus vykdžiau. Ratelis rūpinosi savišalpa, nariai kas mėnesį pagal pajamas mokėdavo mokesčius. Rašytų sąskaitų neturėjome, pinigus nešiodavaus kišenėje. Kai iš antros kišenės žmonių spūstyje pavogė man laikrodį, išsigandau ir tų pareigų atsisakiau“.

Pravartu paminėti tai, jog Maskvos Lietuvių studentų draugijoje vyravo tokia tvarka: kiekvienas šios draugijos narys per metus privalėdavo parašyti ir susirinkime perskaityti bent po vieną referatą, kurie vėlesniais metais būdavo spausdinami „Varpe“ ir „Ūkininke“.

Prūsų Lietuvoje varpininkams pradėjus leisti „Varpą“ ir „Ūkininką“, M. Čepas įsitraukė į varpininkų judėjimą, tapo aktyviu jo spaudos platintoju ir bendradarbiu. Jis 1889 m. vasarą per atostogas savo gimtosiuose Diržiuose įsteigė slaptą bibliotekėlę, kuri veikė iki pat lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Čia skaitytojai kas mėnesį mokėdavo po 10 kapeikų „Varpui“ ir „Ūkininkui“, o vėliau ir kitiems lietuviškiems leidiniams įsigyti. Spaudą pristatydavo garsusis knygnešys J. Bielinis ir kiti. Ne kartą ir pačiam M. Čepui teko spaudą parsigabenti į Diržius. Kartą, 1889 m. vasarą, Vilkaviškyje gavęs iš veterinarijos gydytojo J. Bulotos, iš Prūsų Lietuvos atgabentos draudžiamos spaudos ryšulį, iki Radviliškio traukiniu, o toliau, saugumo sumetimais, visa tai M. Čepas nešėsi pėsčiomis į Diržius. Lietuvišką spaudą M. Čepui taip pat teko platinti. Ji pasklisdavo ir nuolatos būdavo laukiama Žeimelio apylinkėse.

Baigęs studijas universitete, M. Čepas gavo paskyrimą vykti į Mintaują, kur jo laukė trejiems metams paskirtos teismo kandidato pareigos. Mintaujoje M. Čepas gyveno J. Jablonskio bute, kuriame anuo metu lankydavosi lietuvių inteligentija, ypač dažnai susirinkdavo varpininkai. Apie tai savo atsiminimuose M. Čepas rašė:

„Gyvenau Jablonskių bute su išlaikymu skolon iki geresnių laikų, nes algos negavau. Netrukus Jablonskis parūpino man ir uždarbį – už 15 rb per mėnesį dėstyti aritmetiką privačioje mokykloje. Atsidūriau Mintaujos lietuvybės centre. Dažnai Jablonskių namuose lankydavosi Lozoraičiai, A. Kriščiukaitis-Aišbė, Davainis-Silvestraitis, atvažiuodavo iš Rygos Mašiotai; dukart iš Užnemunės buvo atvažiavęs V. Kudirka, jau pasiligojęs, kuris ragino J. Jablonskį greičiau rašyti gramatiką, mintaujiškius stipriau organizuotis ir daugiau duoti rašinių „Varpui“.

Gyvendamas Mintaujoje, M. Čepas buvo dažnas svečias ir gimtuosiuose Diržiuose. Besilankydamas tėviškėje, jis kartu su R. Šliūpu jo tėviškėje Rakandžiuose 1890 m. vasarą sukvietė Kauno gubernijoje gyvenusių varpininkų suvažiavimą, skirtą lietuvių spaudai remti. Suvažiavimo vadovais buvo išrinkti A. Sketeris, L. Didžiulienė ir G. Landsbergis-Žemkalnis. Kitą vasarą panašus varpininkų susirinkimas įvyko ir Diržiuose.

M. Čepui anuomet teko pakeliauti ir toliau. Jis buvo laukiamas Didžiulių namuose Griežionėlėse, vykdavo į Lietuvos gilumą… Apie vieną tokių kelionių savo atsiminimuose rašė ir Pr. Mašiotas:

„Susipažinęs su Motiejumi Čepu ir apsilankęs jo tėviškėje tarp Linkuvos ir Žeimelio, nutariau naują bičiulį supažindinti su savo gimtuoju kraštu – Suvalkija. Atvažiavę traukiniu į Vilkaviškį, apsistojome viešbutyje. Viešbučio savininkas tuojau pakišo knygą – įsiregistruokite.

Aš įsirašiau atvykęs iš Rygos ir prie pavardės pridėjau raides „t. s.“, o M. Čepą įrašiau kaip savo sekretorių. Kad nebūtų kokių nemalonumų, nusprendėme kitą dieną apsilankyti pas apskrities viršininką ir gauti leidimą apsistoti. Nuėjome į apskrities viršininko įstaigą sužinoti, kada viršininkas priima. Tarnautojai atsakė, jog viršininkas išvykęs ir nežino, ar šiandien, ar rytoj grįšiąs. Policijos viršininkas buvo be galo mandagus ir atrodė susirūpinęs – lyg apgailestavo, lyg teisino viršininką, kad šis išvažiavęs su reikalais. M. Čepas negalėjo atsistebėti, kokie mandagūs Suvalkijos policininkai. Užuot klausęs, kas mudu tokie, iš kur, policijos viršininkas pasitempęs atidavinėjo pagarbą!

Grįžę į viešbutį mudu sužinojome, jog policija jau tikrinusi svečių registracijos knygą ir labai susidomėjusi raidėmis „t. s.“. Tos raidės galėjo reikšti „tainyj sovetnik“ – slaptas patarėjas. Policininkai nė negalvojo, jog tai „tituliarnyj sovetnik“, nes tokio rango tarnautojai negali turėti sekretorių. Atseit, atvykęs koks stambus valdininkas, ne menkesnis už gubernatorių…

Tada mudu supratome, dėl ko policija buvo tokia mandagi. Bet vis tiek paskubėjome išvažiuoti, kad nepaaiškėtų, ką iš tikrųjų reiškia „t. s.“. Grįždami turėjome skanaus juoko“.

Sunku anuomet M. Čepui buvo Mintaujoje bei aplinkinėse vietovėse susirasti nuolatinį ir apmokamą profesinį darbą, nes būnant teismo kandidatu, nebuvo įmanoma pragyventi. Kas kita buvo teisėjo vieta, apie kurią M. Čepui buvo tik pasvajoti. Tačiau netrukus visa tai virto realybe. Apie tai M. Čepas savo atsiminimuose rašė:

„Po Trijų Karalių 1897 metais mane komandiravo į Jakobštadtą tardytoją pavaduoti. Čia ir gavau Teisingumo ministerijos telegramą: „Ar sutinki tarnauti taikos teisėju Sibire?“ – „O ko galiu aš susilaukti čia? Jau treji metai kandidatuoju be algos. Gerai, kad buvau skiriamas eiti teismo sekretoriaus padėjėjo pareigas, vadinasi, kanceliarijos darbą dirbti. Tardytojo ar teisėjo vietą gauti čia neturiu vilties. Mano draugai lietuviai paskirti ir išvyko – Kriščiukaitis į Pskovo guberniją taikos teisėju, Leonas ir Mačys – į Turkestaną teismo tardytojais…“

Pravartu paminėti tai, jog lietuviai, gavę paskyrimus dirbti į tolimus carinės imperijos kampelius, stengdavosi sukurti šeimas. Taip pasielgė P. Leonas ir S. Matulaitis. Tad M. Čepo tėvas, bijodamas, kad jo sūnus svetimuose kraštuose „neprapultų“, perspėjo jį: „Nuvažiuosi Sibiran vienas, imsi, neduok Dieve, gerti, kortuoti, mergauti – ir pražūsi!“

M. Čepas savo atsiminimuose rašė:

„Šie tėvo žodžiai įsmigo man į sielą. Pagalvojau pagalvojau ir pasižadėjau: Sibire nei degtinės gerti, nei kortomis iš pinigų lošti. O dėl merginų, tai manau, keliausiu ne vienas“.

Tad, gavęs paskyrimą į Sibirą, Čitos apygardos teismo 20-osios apygardos teisėju M. Čepas išvyko į naująją vietą. Ir iš tiesų į Sibirą M. Čepas anuomet išvyko ne vienas – jis kartu išsivežė ir J. Jablonskio seserį Mariją, kurią brolis buvo pasiėmęs globoti ir leido į mokslus. Nors J. Jablonskis prieš M. Čepą ir nieko neturėjo pikto, jį vertindamas kaip dorą lietuvį, bet labai išgyveno, kad jo globotoji sesuo išvyko į Sibirą, į tą kraštą, kuris nelaisvės namais tapo visiems kovotojams dėl savo tautos laisvės. M. Čepas su savo išrinktąja vos atvykęs į Čitą, 1898 metais per Atvelykį susituokė su Marija vietos katalikų bažnytėlėje.

„Tai buvo mūsų su Maryte bendro gyvenimo laimingiausia diena“, – rašė M. Čepas. Tačiau M. Jablonskytė juk į Sibirą išvyko savo noru, neištremta. Vėlesniais metais paaiškėjo, jog visa tai įvyko su J. Jablonskio žmonos žinia. Užtat J. Jablonskis ant savo žmonos buvo taip supykęs, kad su ja ilgai nekalbėjęs, kam nuo jo viską slėpė.

Gyvenant tolimame Sibire, M. Čepui teko susidurti su carinėmis represijomis, tačiau tas susidūrimas baigėsi palyginti laimingai. Mat, 1900 metais Lietuvoje prasidėjus garsiai nuskambėjusiai L. Vaineikio ir kitų lietuvių tautinio judėjimo dalyvių bylai, dėl lietuviškos spaudos platinimo ir susirašinėjimo paaiškėjus L. Vaineikio santykiams su kitais lietuvių tautinio judėjimo dalyviais, žandarų rotmistro Vonsiackio įsakymu, 1900 m. rugsėjo 20 dieną M. Čepas Čitoje buvo suimtas ir pargabentas į tėvynę tardyti. Kodėl ir kaip tai įvyko? M. Čepas savo atsiminimuose rašė:

„Kratydami L. Vaineikį, jo bute rado sąrašą žmonių, kuriems jis siųsdavo spaudą, o per kratą pas Landsbergį Maskvoje pačiupo mano 100 rublių perlaidą su pastaba perduoti Driskiui (L. Vaineikio slapyvardis). Liepojoj mane nubaudė dvejus metus gyventi policijos priežiūroje, be tarnybos, be uždarbio. Tuos dvejus metus pragyvenau su šeima Rygiškiuose arba Diržiuose, kol vėl atstatė į darbą…

Per 1900–1902 metus Lietuvoj kelis kartus buvau tardomas dėl slapyvardžio Greitakojis „Varpe“ ir „Ūkininke“, buvau įtariamas dėl Griškabūdžio ir Diržių apylinkėse lipdytų proklamacijų. Per tuos metus daug kur lankiausi. Net Vilniuje svečiuodamasis pas Vileišius, 1902 metų pavasarį kartu su Antano šeima dalyvavau Valakampiuose lietuvių gegužinėje…“

Būtina paminėti, jog L.Vaineikio byloje įtariamam M. Čepui pritrūkus įrodymų, byla buvo nutraukta. Tuomet jis vėl grįžo į Sibirą ir dirbo Čitos apygardos teisme.

Kiek sarkastiškai anuomet nuskambėjo ši istorija, privertusi ne vieną lietuvių tautinio judėjimo dalyvį pajuokauti: carinė valdžia lietuvių tautinio judėjimo dalyvius trėmė į Sibirą, o M. Čepą iš Sibiro ištrėmė į tėvynę.

Visur, kur tik M. Čepui teko gyventi ir dirbti, jis aktyviai darbavosi lietuvybės labui. Lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu jis, gyvendamas Čitoje, gaudavo „Varpą“, siunčiamą jam iš Maskvos užlakuotuose vokuose. O dirbdamas Čitos apygardos teismo teisėju, Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Čitoje atsirado daug lietuvių karo pabėgėlių, M. Čepas savo pastangomis įsteigė Čitos lietuvių labdarybės draugiją karo pabėgėliams šelpti. Tuokart jis „Užbaikalio žiniose“ paskelbė kvietimą, raginantį lietuvius karo pabėgėlius atvykti į minėtos draugijos steigiamąjį susirinkimą. Susirinko 40 žmonių, išrinko draugijos valdybą, o pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas M. Čepas.

Apie susitikimą Čitoje su M. Čepu Pirmojo pasaulinio karo metais savo atsiminimuose yra minėjęs buvęs nepriklausomos Lietuvos finansų ministras M. Yčas. Kartą M. Čepui telegrama buvo pranešta, jog per Čitos miestą traukiniu važiuos lietuvių Centro Komiteto skyriaus delegatai, tad traukiniui sustojus Čitos geležinkelio stotyje, pastarieji buvo maloniai nustebinti. „Pamatėme didelį būrį žmonių, vyrų ir jaunų panelių, laikančių rankose gėlių puokštes ir pasipuošusių tautiniais kostiumais“, – savo atsiminimuose rašė M. Yčas.

Delegatams prisiartinus, pasigirdo Čitos lietuvių choro atliekama V. Kudirkos „Tautinė giesmė“, tapusi Lietuvos himnu. Gėlių puokštes M. Yčui ir kartu atvykusiam lietuviui kunigui įteikė tautiniais rūbais vilkinčios M. Čepo dukros.

Su pirmaisiais 1917 metų vasario revoliucijos Rusijoje aidais, kai žlugo daugelį dešimtmečių besitęsusi carinė priespauda, kaip visų carinėje imperijoje gyvenusių tautų žmonėms, taip ir lietuviams atsirado realus šansas atkurti savo nepriklausomybę. Lietuviai pradėjo aktyviau veikti Rusijoje. M. Čepas, kaip Sibiro lietuvių išrinktas atstovas, 1917 metais dalyvavo Petrogrado lietuvių suvažiavime, skirtame Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Jis tąkart Čitos lietuvių į šį suvažiavimą buvo iškilmingai išlydėtas, geležinkelio stotyje šaukiant: „Parvežk nepriklausomybę!“ Ir taip pat sutiktas grįžęs.

1918 m. vasario 16 dieną paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, M. Čepas netrukus buvo paskirtas Tolimųjų Rytų lietuvių reikalų atstovu. Taip pat jis ėjo ir Lietuvių Užbaikalio komiteto tremtiniams tėvynėn grįžti pirmininko pareigas. Viena M. Čepo pareigų – grįžtantiems lietuviams išduoti pasus. O prie namo, kuriame gyveno Čepų šeima, buvo pakabinta lietuviška vėliava, kuri anuomet šiek tiek saugojo šiuos namus ir jų šeimininkus nuo įvairių to meto įsibrovėlių, kurių, dažnai besikeičiant valdžioms, Rusijos gilumoje netrūko.

1920–1921 metais M. Čepas ėjo Tolimųjų Rytų demokratinės respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus Čitoje pareigas. Taip pat pusę metų ten išbuvo Lietuvos Respublikos paskirtu įgaliotiniu. O valdžią užgrobus bolševikams, jis su šeima, po 20 metų praleistų svetur, 1923-iaisiais grįžo į tėvynę.

Pravartu paminėti tai, jog turėdamas daug patirties ir būdamas labai teisingas žmogus, M. Čepas tėvynėje nesutiko būti skiriamas į prokuroro ar tardytojo pareigas, mieliau pasirinko teisėjo darbą. Jis tikėjosi, jog būdamas teisėju galėsiąs būti arčiau tiesos. Tad gal ir dėl to 1923 metais  buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, 1929-aisiais – pirmininko padėjėju, o nuo 1933 metų, po bendražygio ir kolegos A. Kriščiukaičio mirties, – Vyriausiojo tribunolo civilinio skyriaus pirmininku.

Visą savo gyvenimą M. Čepas pasižymėjo nepaprastu tvarkingumu ir tiesumu. Niekada nepriklausė jokiai partijai ir kitus įtikinėjo, kad teisininkas, norintis išlikti nešališku, turi būti nepartinis. Labiausiai nemėgo tinginių ir kitaip apsileidusių žmonių. Pats, Ąžuolyne įsigijęs kuklų, nedidelį, vienaukštį kaimiško stiliaus namelį, laisvalaikiu augino daržoves, gyveno kukliai ir didesnę uždarbio dalį išleisdavo įvairioms pašalpoms bei besimokantiems giminaičiams materialiai remti.

1939 metais M. Čepas išėjo į pensiją, bet be darbo nesėdėjo. Lietuvos Mokslų Akademijos pasiūlymu pradėjo ir iki gyvenimo pabaigos rašė atsiminimus. Jie yra labai vertingi lietuvių tautos kultūros istorijai.

Kas gali pasakyti, kiek dar M. Čepas senatvės metais būtų pasidarbavęs lietuvybės labui, jeigu ne viena kitą jo gyvenimo saulėlydžio metais sekusios nelaimės: 1940 metais mirė žmona, kurios jis nepaprastai gedėjo. O kur sovietinių ir hitlerinės okupacijos padariniai mūsų tėvynei. M. Čepas skaudžiai išgyveno tas nelaimes su savo žiaurumais ir netiesomis, kurios lietuvių tautai nešė vien tik netektis, skausmą, skurdą ir kitokias negandas. Ypač skaudžiai jis pokario metais išgyveno dukros areštą. Tuo neramiu laikotarpiu jam teko ne vienerius metus praleisti provincijos miesteliuose, kol 1962 m. vasario 20 dieną, prislėgtas senatvės naštos ir skausmo dėl tėvynę ištikusių nelaimių, M. Čepas mirė. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Taip mus paliko knygnešys, varpininkas, teisininkas, savo tėvynę (nors gyvenęs nemažai metų svetur) labiau negu save mylėjęs lietuvių tautos žadintojas, kurio vardas ir darbai tebėra gyvi tėvynę mylinčių žmonių širdyse. Jie neišblės tol, kol tėvynėje gyvens bent vienas ją mylintis lietuvis.

© 2011 „XXI amžius“