Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kalėdinė paguoda kaliniams

Popiežiaus XVI vizitas į Rebibbia kalėjimą

Mindaugas BUIKA

Šventąjį Tėvą džiugiai suitinka kalėjimo įnamiai

Popiežių Benediktą XVI lydi Italijos teisingumo ministrė Paola Severino

Tarp Benediktą XVI sutikusių kalinių buvo bausmę atliekantis Italijos senatorius Salvatorė Kufaras

Popiežiui kaliniai įteikia dovaną

Tarp dovanų Šventajam Tėvui – šventinis pyragas

Nuoširdžiame bendravime kalėjimo įnamiai Popiežiui rodė artimųjų nuotraukas

Susitikimas vyko Romos kalėjimo teritorijoje, esančioje bažnyčioje, dedikuotoje „Tėve mūsų“ maldai

Savo kalboje Benediktas XVI pabrėžė kalinimo įstaigų reabilitacinę reikšmę

Šventojo Tėvo prieškalėdinio apsilankymo Romos didžiausiame kalėjime akimirkos

Dievo meilė skirta visiems

Rodydamas labdaringos veiklos, gailestingumo darbų kenčiančiam artimui pavyzdį, popiežius Benediktas XVI prieš didžiąsias tikėjimo šventes, tokias, kaip Kalėdos, ar netrukus po jų, paprastai aplanko ligonines, vargšų valgyklas, benamių prieglaudas. Šį kartą prieškalėdiniam pastoraciniam vizitui jis pasirinko didžiausią Romos Rebibbia kalėjimą, į kurį, lydimas Italijos teisingumo ministrės Paulos Severino, buvo nuvykęs gruodžio 18 dieną, paskutinį sekmadienį prieš Jėzaus Gimimo iškilmingą šventimą. Gana emocingame susitikime su keliais šimtais kalinių, vykusiame kalėjimo teritorijoje esančioje bažnyčioje, dedikuotoje „Tėve mūsų“ maldai, Šventasis Tėvas išklausė jų liudijimų, atsakinėjo į klausimus, pats pasakė kalbą. Renginyje taip pat dalyvavo kalėjimo kapelionai kunigai Pieras Sandras Sprianas ir Robertas Guarnieris, apsaugos tarnybos darbuotojai savanoriai, administracijos vadovai ir Popiežiaus vikaras Romai kardinolas Agostinas Valinis.

Visus juos pasveikinęs, ypač kalinius, kuriems pabrėžė savo ypatingą artumą, popiežius Benediktas XVI kalbą pradėjo citata iš šv. Mato evangelijos: „Buvau kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 36), kurioje Jėzus, su nuoroda į Paskutiniojo Teismo vertinimus, pats save identifikuoja kaip esantį kalėjimo nelaisvėje, tai yra kenčiantį asmenį. „Ten, kur yra badaujančių, svetimšalių, ligonių, kalinių, ten yra pats Kristus, kuris laukia mūsų apsilankymo ir mūsų paramos“, – sakė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad Bažnyčia visuomet kalinių globą priskiria gailestingumo darbams. „Aš atvykau, kad tiesiog patvirtinčiau, jog Dievas jus myli begaline meile, kad jūs visada esate tie patys Dievo vaikai, – aiškino Popiežius. – Juk vienatinis Dievo Sūnus, Viešpats Jėzus, irgi patyrė kalinimą, Jis buvo teisiamas ir iškentėjo žiauriausią mirties bausmę“.

Nurodydamas vizito Benine metu paskelbtą Apaštalinį paraginimą bei kitus Vatikano dokumentus, Benediktas XVI patvirtino, kad Bažnyčia visada rodo didelį dėmesį teisingumo raiškai valstybėse, pabrėždama juridinių sistemų nepriklausomybę, privalomą ir objektyvų įstatymų laikymąsi. Todėl įvairūs piktnaudžiavimai ir aplaidumo atvejai prasilenkiant su įstatymu, kalinimas be teismo ar paties teismo atidėliojimas turi būti suvokti kaip žmogaus teisių pažeidimas. Kaliniai yra žmonės ir, nepaisant padaryto nusikaltimo, už kurį teisėtai baudžiama, jie nusipelno savo žmogiškojo orumo apgynimo. Neturi būti taip, kaip, deja, neretai atsitinka: kalinys tampa atstumtuoju. „Dievas skelbia teisingumą su pilna jėga, bet tuo pat metu Jis gydo visas žaizdas savo gailestingumo balzamu“, – priminė Šventasis Tėvas.

Jo kalboje buvo pabrėžta, kad žmogiškasis ir Dievo teisingumas labai skiriasi, tačiau žmogus turi matyti dieviškąjį ir stengtis, kad jo šviesa apšviestų žmogiškąjį teisingumą ir gailestingumą. Kaip pavyzdį šiuo atžvilgiu popiežius Benediktas XVI nurodė šv. Mato evangelijoje atpasakotą (Mt 20, 1–6) samdymą darbui vynuogyne. Šeimininkas visiems tą dieną dirbusiems nepriklausomai nuo jų darbo laiko trukmės – vieni buvo pasamdyti iš pačio ryto, o kiti jau po pietų – sumokėjo vienodai. Tai sukėlė kai kurių samdinių nepasitenkinimą, bet Šeimininkas patvirtino savo teisingą dosnumą, nes suderėtas buvo visiems vienodas atlyginimas. „Žmogiškuoju požiūriu toks sprendimas yra autentiškas neteisingumas, bet Dievo požiūriu tai yra gerumo aktas, kadangi dieviškasis teisingumas duoda kiekvienam, kas priklauso, kartu įskaitant gailestingumą ir atleidimą“, – sakė Popiežius.

Teisingumo ir gailestingumo ryšys

Jis taip pat priminė, kad Bažnyčios socialinės doktrinos pagrindinės vertybinės atramos – teisingumas ir gailestingumas, teisingumas ir meilė – žmonėms atrodo labai skirtingos. Teisingumas, mums yra tai, kas priklauso kitam, o gailestingumas tai, kas duodama iš gerumo, ir tarsi atrodo, kad tos sampratos viena kitą atmeta. „Bet ne Dievui, nes Jame teisingumas ir gailestingoji meilė sutampa: nėra teisingos veiklos, kuri taip pat nebūtų gailestinga ir atlaidi, – aiškino Benediktas XVI. – Taip pat negali būti gailestingumo, kuris nebūtų tobulai teisingas. Žinoma, ši Dievo logika labai skiriasi nuo žmogiškosios, tačiau Viešpats, anot Šventojo Tėvo, kviečia suprasti ir laikytis tikros įstatymo dvasios per meilę kenčiantiems“. Priminęs apaštalo šv. Pauliaus pastabą, kad „meilė yra įstatymo įvykdymas“ (Rom 13, 10), jis patvirtino, jog kuo didesnę įtaką teisingumui daro meilė Dievui ir artimui, tuo jis yra tobulesnis.

Paliesdamas praktines kalėjimų sistemos problemas, Popiežius pabrėžė jų dvigubą tikslą: apsaugoti visuomenę nuo nusikaltimų grėsmės ir reabilituoti nusikaltėlius jiems tinkamai atliekant paskirtą bausmę. Svarbu, kad pastarajame procese nebūtų žalojamas kalinio žmogiškasis orumas, nebūtų jo visiško išstūmimo iš visuomeninio gyvenimo ir kad gyvenimo kalėjime realybė nesiskirtų nuo to, kaip apie jį kalba įstatymas. Benediktas XVI palietė Italijai ir kitoms šalims labai opią kalėjimų perpildymo problemą: Italijos kalėjimuose yra vietos 44 tūkstančiams kalinių, tačiau dabar juose kalinama net 68 tūkstančiai nuteistųjų. Taip pat ir Rebibbia kalėjime yra vietos 1240 kalinių, bet jame dabar laikoma beveik 1800! Pripažinęs, kad buvimas tokiame perpildytame kalėjime dėl nepatogumų ir degradavimo sąlygų yra kaip „dviguba bausmė“, Šventasis Tėvas ragino valstybines institucijas ieškoti resursų tokios padėties ištaisymui, bei vystyti bausmės atlikimo kitomis formomis galimybes.

Baigdamas kalbą kalėdiniais palinkėjimais gaivinti viltį ir meilę savo širdyje, popiežius Benediktas XVI akcentavo, kad Viešpaties Jėzaus gimimo šventimas „primena mums, kad Jo misija – nešti išganymą visiems žmonėms be jokių išimčių“, taigi ir kaliniams. Šis išganymas nėra primestas, bet ateina per mūsų laisvai pasirinktą meilės, gailestingumo ir atleidimo darbų įgyvendinimą. Betliejaus Kūdikio, kuris būtų laimingas, jeigu visi grįžtų prie Dievo atnaujinta širdimi, reikia melsti išvadavimo iš tuščiagarbiškumo ir puikybės nuodėmės kalėjimo“, kad taptume tikrai laisvi nuo blogio, nuo baimės ir mirties. „Ir tik ėdžiose gulintis Kūdikis gali suteikti tokią laisvę“.

Žmogiškojo orumo gynimas

Kaip minėta, Šventojo Tėvo susitikimas su kaliniais buvo labai emonocialus: Rebibbia įnamiai su juo noriai sveikinosi, daugelis siekė pabučiuoti ranką, kai kuriems netgi pavyko jį broliškai apkabinti, parodyti savo artimųjų fotografijas. Popiežiui buvo įteiktos dovanos – pačių kalinių meniškai atlikti dirbiniai. Netgi iškeptas šventinis pyragas, kuriuo čia pat pasivaišinta. Benediktas XVI atsakė į šešis kalinių klausimus, kurie taip pat buvo pateikti emocionaliai su gana ilgomis įžangomis, todėl žiniasklaidoje pristatant juos teko nemažai paredaguoti. Šventasis Tėvas atsakydamas, kaip visuomet, kalbėjo konkrečiai ir dalykiškai, akcentuodamas tai, kas aktualu.

Štai vienas kalinys paklausė popiežiaus Benedikto XVI nuomonės, ar jo tokį gestą – apsilankymą Rebibbia kalėjime – tinkamai supras ir priims politikai, kaip paraginimą rūpintis žmogiškuoju orumu bei neatimti vilties tiems, kurie sėdi už grotų. Atsakydamas Šventasis Tėvas pirmiausia pabrėžė, kad jo vizitas buvo pastoracinio pobūdžio, siekta parodyti ganytojišką ir asmeninį artumą „bendrystėje su Kristumi, kuris visus myli“. Kita vertus, šis apsilankymas turi būti rimtas signalas „ir priminimas mūsų piliečiams, vyriausybei, kokios rimtos yra kalėjimų problemos“. Juk kalėjimai egzistuoja dėl teisingumo, bet pirmasis teisingumo faktorius yra žmogiškasis orumas, kuriuo reikia rūpintis ir kalinimo įstaigose.

Kitas kalinys prisipažino, kad jis iš tikrųjų dabar jaučiasi kaip „naujas žmogus“, prieš kurį laiką vedė ir jau turi dviejų mėnesių dukrelę (kurios fotografiją parodė Popiežiui). Todėl atlikęs bausmę nori kuo greičiau grįžti namo ir jaučiasi už padarytą nusikaltimą savo buvimu nelaisvėje „grąžinęs skolą visuomenei“. Atsakydamas Benediktas XVI pasveikino kalinį su jo atsinaujinimu bei noru sugrįžti į namus. „Pagal Bažnyčios mokymą, šeima turi fundamentalią vertę ir svarbu, kad tėvas galėtų laikyti dukrelę savo rankose. Todėl aš meldžiuosi ir turiu viltį, kad tu netrukus galėsi apkabinti savo kūdikį ir su savo žmona statyti puikų šeimos gyvenimą kartu dirbdamas dėl tėvynės Italijos ateities“, – sakė Šventasis Tėvas.

Vieno iš kalinių kreipimasis į Popiežių buvo žymiai liūdnesnis: jis prisipažino turintis ŽIV infekciją ir sergantis AIDS, todėl daugelis jo atžvilgiu elgiasi agresyviai, tarsi norėtų eliminuoti iš visuomenės, dėl to jis jaučiasi kaip nepilnavertis žmogus. Atsakydamas Benediktas XVI apgailestaudamas pripažino, jog yra žmonių, „kurie apie mus kalba agresyviai. Kai kurie taip pat ir apie Popiežių kalba „agresyviai“, ir tai reikia iškęsti“. Todėl yra svarbu, kad kuo daugiau žmonių rodytų pozityvumą kenčiančiųjų atžvilgiu, taip pat ir turinčių ŽIV infekciją, ir padėtų jiems pakilti. Reikia mąstyti ne piktai, bet žmogiškai, „suprantant, jog kiekvienas gali paslysti, bet Dievas nori visus pasiekti. Mes turime bendradarbiauti toje broliškumo dvasioje, pripažindami savo pačių trapumą, kad visi žmonės „galėtų oriai tęsti savo gyvenimo kelionę“, – sakė Šventasis Tėvas.

Teologiniai ir politiniai klausimai

Tarp popiežiui Benediktui XVI kalinių užduotų klausimų buvo ir „teologinis“ pasiteiravimas, kodėl kunigams deleguotas nuodėmių atleidimas. „Jūsų Šventenybe, aš buvau mokomas, kad Viešpats gali matyti ir skaityti kiekvieno iš mūsų vidų. Todėl jeigu aš vienas, parpuolęs ant kelių, prašysiu Viešpaties atleidimo, ar Jis to nepadarys?“, – klausė vienas iš kalinių. Atsakydamas Popiežius patvirtino, kad meldimas ant kelių Viešpaties atleidimo su autentiška meile Dievui iš tikrųjų yra veiksmingas. „Tačiau nuodėmė – ne tik „asmeninis“ reikalas, individuali ataskaita Dievui, bet turi ir socialinį aspektą, – aiškino Benediktas XVI. – Ir ši visuomeninė nuodėmės dimensija reikalauja atleidimo žmonių bendruomenės, Bažnyčios bendruomenės lygiu… Tai reikalauja Sakramento. Kaip tik sakramentinė absoliucija yra būtina, kad būtume išvaduoti iš blogio saito ir reabilituoti Dievo valioje… Tai suteikia tikrumą, kad Dievas mums atleidžia ir priima į savo vaikų bendruomenę“.

Pagaliau Šventajam Tėvui buvo užduotas ir politinio pobūdžio klausimas – vienas kalinys priminė jo neseniai vykusį vizitą į Afrikos šalį Beniną, kuri yra viena vargingiausių pasaulyje. Afrikiečiai sudeda savo viltis ir tikėjimą į Dievą, tačiau gyvena skurdo ir smurto sąlygomis. „Kodėl Dievas jų neišklauso? Gal Dievas girdi tik turtinguosius ir galinguosius, nors jie neturi tikėjimo?“ Atsakydamas popiežius Benediktas XVI nurodė, kad „Dievo kriterijai yra kitokie nei mūsų. Dievas suteikia tiems vargšams žmonėms džiaugsmą savo buvimu ir artumo pojūčiu jų kentėjimuose ir sunkumuose. Ir, žinoma, Jis kviečia mus visus padaryti viską, ką galima, kad jie galėtų pakilti iš savo nelaimių ir skurdo“. Todėl reikia visiems melsti Dievą teisingumo, kad kiekvienas galėtų gyventi Jo vaikų būties džiaugsme.

Baigdamas susitikimą Šventasis Tėvas su kaliniais giedojo Kalėdų giesmes, sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, suteikė jiems savo apaštalinį palaiminimą. Išvykdamas iš Rebibbia kalėjimo popiežius Benediktas XVI taip pat palaimino medelį, kuris pasodintas jo vizituo atminimui. Tai buvo jau antrasis dabartinio Šventojo Tėvo apsilankymas kalėjime: pirmą kartą į Juvenile kalėjimą Kazal del Marmo vietovėje jis vyko prieš ketverius metus. Jo pirmtakas popiežius Jonas Paulius II per savo ilgą pontifikatą kalinius taip pat aplankė du kartus: 1983-aisiais atvykęs į Rebibbia kalėjimą jis susitiko su ten kalėjusiu savo pasikėsintoju turkų teroristu Aliu Agdža, o 2000-aisiais atliko pastoracinį vizitą į Regina Coeli kalėjimą. Pastarosios kalinimo įstaigos įnamius yra aplankę ir ankstesni popiežiai – Jonas XXIII į Regina Coeli per Kalėdas buvo nuvykęs 1958-aisiais, o Paulius VI ten pabuvojo 1964 metais.

AP ir Reuters nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“