Kultūros zona

2011 metai

Retro

„Aš visą laiką kelyje...“

Pranas Domšaitis

Marija Macijauskienė

Pranas Domšaitis 1960 metais

Pranas Domšaitis. Ėjimas į Egiptą, 1963

Pranas Domšaitis. Nukryžiuotasis, 1959

Jei tik nori ir veržiesi mokytis, gyvenimas visada tau pasirengęs atverti visas duris. Iki 1970-ųjų vasaros, kai nuvykau pas savo tetą į Santą Moniką, apie tapytoją Praną Domšaitį nieko nebuvau girdėjusi. Dailė, architektūra mane visada traukė, tarsi paslapties ir atradimų pasaulis, taigi, jei kur nuvykdavau, pirmiausia lankydavau muziejus, bažnyčias ir kapines, nes čia galima pamatyti daug dailės šedevrų.

Gyvendama Lietuvoje, apsikrovus kasdieniniais rūpesčiais, nežinojau, kad išeivijos lietuviai, ypač meno žmonės, domisi tuo, ką rašau. Pasirodo, išeivijos leidiniai persispausdindavo, nusikopijuodavo mano straipsnius.

Tikriausiai, turėdami omenyje, kad esu užsispyrusio charakterio, todėl galiu „perkelti“ ir sugrąžinti vieną ar kitą nežinomą, o gal pamirštą mūsų kultūros asmenybę Lietuvai,  žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktorius Bernardas Brazdžionis ir administratorius, žinomas prieškario kartografas Juozas Andrius vieną popietę paruošė siurprizą. Grįždamas iš Bilefelde surengtos tapytojo Pr. Domšaičio parodos, jos kuratorius Kazys Žvironas užsukęs į redakciją, ir štai jiedu pravėrė Onos (mano tetos, pas kurią viešėjau) ir Juozo Andrių kuklaus namelio Santa Monikoje duris. Jiedu susimokę dėjosi, esą tik pasižmonėti K. Žvironas norėjęs, mat gyvendamas Keiptaune, Pietų Afrikoje, neturėjęs su kuo lietuviškai pasikalbėti. Pasakojo apie parodą, apie savo mokytoją Pr. Domšaitį. Kalba pakrypo ir apie dailininko vardo, o gal ir darbų sugrąžinimą Lietuvai. Nusifotografavome. Deja, nuotrauka neišliko.

Žinoma, grįžusi paskelbiau straipsnį „Švyturio“ žurnale. Prasidėjo mano susirašinėjimas su K. Žvironu. Į diskusijas apie Pr. Domšaičio pagarsinimą Lietuvoje įsitraukė ir dailininko žmona, tada jau našlė, dainininkė ir vokalo pedagogė Adelheidė Armhold.

 Taigi, tarsi pamažu atsiskleidžianti kortų kaladė laiko rankose, atsiskleidžia Pr. Domšaičio biografijos fakai. Jis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynose, Prūsijos pamario ūkininko šeimoje. Pranas buvo pirmasis ūkininko sūnus, todėl į jį buvo dedamos visos viltys, kad perims tėvo ūkį. Tėvas nuo mažens imdavo su savimi, spaudė prie darbų. Vaikui tai buvo sunki našta. Motina – lietuvė Teresė Putinaitė, jį geriausiai suprato, nes Pranas nuo mažens buvo svajoklis, jautrus. Iš pradžių ėmė lipdyti iš molio, vartydamas knygas su paveikslėliais ir stebėdamas supančią gamtą, pradėjo piešti ir tapyti visa, ką matė: dirbančius žmones, gyvulius ir gražiausius gamtos kampelius. Tėvui tas pomėgis labai nepatiko.

Motina sūnų vesdavosi kartu į bažnyčią. Ji buvo giliai tikinti, pagirdavo už gerus poelgius. Tiesa, sūnaus metrikuose įrašyta vokiška vardo ir pavardės forma – Franz Carl Wilhelm Domscheit, nes tėvas pasirašinėjo tik Carl Domscheit, – jis, esą, vokietis. Kropynų kaimas, kuriame dalininkas gimė, buvo Labguvos apskrityje, Karaliaučiaus apygardoje.

Bėgo laikas. Tėvas buvo labai praktiškas, sūnų lenkė prie ūkio, o jaunuolis veržėsi ten, kur prigimtis šaukė – studijuoti meną.

Sakoma, nėra lemtingų atsitiktinumų. Netoli gyvenantis dvarininkas pamatė jaunuolio tapytus darbus ir vieną gana brangiai nusipirko. Tėvas sukluso: vadinasi, tas amatas yra šio to vertas. Į tuos kraštus vasaromis atklįsdavo tapyti ir dailininkai iš Vokietijos. Taip tapytojas Maksas Libermannas pastebėjo jaunuolį ir suprato, kad būtina jį ištraukti iš kasdienybės rutinos, būtina duoti Kelią. Jis parašė Pr. Domšaičio tėvui laišką, pagyręs jo sūnaus darbus, patarė leisti mokytis dailės, o Karaliaučiaus Meno akademijos direktoriui įteikė rekomendaciją. Taigi 1907 metais Pranas buvo priimtas, paskiriant stipendiją. Iki 1910 metų studijavo tapybą ir architektūrą (studijuodamas lankė „Tėviškės“ muziejų, istorijos ir etnografijos muziejų „Prūsija“, kur susipažino su Mažosios Lietuvos apskričių bažnyčių darbais). Baigęs mokslus, 1910–1912 metais toje pačioje akademijoje dėstė tapybą ir architektūrą. Kartais nuvykdavo į Berlyną pasitobulinti pas kraštietį, žinomą tapytoją ekspresionistą Lovis Corinth’ą.

Pr. Domšaičio darbus buvo galima pamatyti ne tik Berlyne vykusiose parodose tarp įžymiausių ano meto dailininkų Emilio Nolde, Kathe Kollwitz, Ernst Ludwig Kirchner darbų. 1919 metais Berlyne, Ferdinando Mollerio galerijoje, jis surengė pirmąją personalinę parodą. Greitai buvo meno kritikų pastebėtas ne tik Vokietijoje. 1912 metais, pakviestas buvusio Irkutsko generalgubernatoriaus Boldarevo nutapyti jį ir jo šeimą, išvyko į Rusiją. Čia jis ne tik tapė užsakovo pageidavimu, bet ir paniro į naujas, dar nepažinto meno – senųjų rusų ikonų, – studijas. Šešis mėnesius praleido Peterburge.

 Pr. Domšaitis visada troško kuo daugiau patirti, pamatyti, sužinoti, todėl prasidėjo jo klajokliškas gyvenimas. Studijavo muziejų meno kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Londone, Amsterdame. 1914 metais trumpam buvo nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munch‘ą, vieną iš ekspresionizmo pradininkų dailėje. Intensyvi diena, praleista norvego dirbtuvėje, paveikė taip, kad ėmė rimčiau žiūrėti į savo pašaukimą, ir suprato, kad svarbiausia ne fiksuoti, o atspindėti tapomo objekto vidinį pasaulį.

Pr. Domšaitis aistringai pasinėrė į kūrybos pasaulį. Buvo kviečiamas rengti personalines parodas ar dalyvauti parodose su kitais autoriais. Jo kūrinius pirko kolekcininkai, įsigijo Berlyno nacionalinė galerija, Karaliaučiaus, Liubeko, Štetino muziejai. Tada dailės kritikas Karlas Scheffleris taip įvertino jo kūrybą: „Jis yra žmogus, gyvenantis simbolių pasaulyje. Iš daugybės kitų šiandien dirbančių dailininkų išsiskiria gebėjimu kurti poeziją grynosios tapybos priemonėmis.“ Iš tiesų Pr. Domšaičiui nebuvo svetima nei rašytinė poezija, nei liaudies daina, nei klasikinė muzika. Ir nesiliovė keliavęs. Pavyzdžiui, būdamas Altotingo vienuolyne, susidomėjo išdrožtomis kalėdinių prakartėlių figūrėlėmis. Pradėjo tokias prakartėles rinkti. Išsaugojo jas iki mirties kaip ir vaikystėje siuvinėtus rankdarbius (kartais, ypač senatvėje, ir pats paimdavo į rankas siuvinį).

Pr. Domšaitį traukė rytų ir egzotiškos šalys – tipažai, gamtos nuotaikos, tenykštė architektūra, tų kraštų liaudies kūryba. Tai buvo jo audringai sėkmingas kūrybinis laikotarpis.

1924 metais į jo gyvenimą pasibeldė susižavėjimas jauna moterimi, olandų kilmės kylančia solinio dainavimo žvaigžde Adelheide Armhold. Pamažu įsismelkia meilė, meilė visam gyvenimui. 1929-aisiais jiedu sukūrė šeimą. Dailininkas savo išrinktąją lydėdavo gastrolėse, ne tik žavėjosi koncertais ar pastatymais, bet ir įsiliejo į naujas erdves. Lankė muziejus, parodas galerijas, buvo kviečiamas ir dalyvavo parodose ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje. Jį traukė Vengrijos, Balkanų kraštų, Fryzų salų netikėti gamtos stebuklai ir, žinoma, tų kraštų žmonės. Eskizavo pastele ir vėliau vieną kitą iš jų perkeldavo aliejumi drobėn.

Beje, Adelheidę taip pat traukė tapyba. Ji dvejojo, kurį iš menų pasirinkti. Pr. Domšaitis patarė likti dainininke. Galbūt todėl, kad, būdamas racionalus, kokie būna ūkio žmonės (juk turėjo tėvo ūkininko kraujo), nusprendė, kad du dailininkai „nesutilptų“, tačiau greičiausiai jį pavergė žmonos tobulo skaidrumo balsas. Kartu keliaudamas, jautė stiprios ir kartu dėmesingos žmonos dvasinę paramą. Juolab, kad ji suprato, vertino ir ne kartą padrąsindavo, ypač, kai nacionalsocialistai paėmė Vokietijoje valdžią ir prasidėjo „dekadentų dailininkų“ persekiojimas, jų darbų naikinimas (tai man priminė  pirmuosius tarybinius metus).

Domšaičiai pasitraukė į Austriją, apsigyveno mažame Sulz-Roethis miestelyje. Dailininkas vėl paniro į tapybą, tarsi iš savo vaizduotėje regimos tikrovės ir nuotaikos taip ir nebūtų ištrūkęs. Jis gyveno tame pasaulyje siela ir kūnu, tad, kai K. Žvironas, netoliese apsigyvenęs, išgirdo apie Pr. Domšaitį ir pravėrė jo kuklios dirbtuvės su mažu langeliu duris, grindys buvo klote nuklotos naujais darbais ir eskizais taip, kad buvo sunku žengti žingsnį. Greičiausia, jis skubėjo, nes į profesionalo kelią buvo įsukęs jau 25-erių, jo mintyse ir vaizduotėje kirbėjo ir beldėsi vienos temos keli variantai iš karto.

1949 metais Pr. Domšaitis su žmona persikėlė į Pietų Afriką, kur jau gyveno karo ir baisių represijų bei kitų sukrėtimų baimės atvaryti europiečiai. Adelheidė Armhold buvo pakviesta dirbti dainavimo dėstytoja Keiptauno universiteto Muzikos koledže. Pr. Domšaitis nepaleido iš rankų teptuko. Jį vedė vizijos ir nuojauta, vizijos ir idėjos, tačiau vis dar daug keliavo. 1949-ųjų pabaigoje Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje Keiptaune surengė pirmąją savo personalinę parodą, kurioje eksponavo dar Europoje tapytus darbus.

Pr. Domšaičio širdis nerimavo, siela ieškojo to kažko nepatirto, neatrasto, siekiamo. Troško įsiskverbti į laiko ir vietos dvasią, todėl, peržvelgęs Keiptauną ir jo apylinkes, leidosi į Transvalį, Transkėjų, Oranžiją. Ypač jo sielon įstrigo atšiauri ir niūri Karoo plynaukštė, tarsi perspėjimas. Ir vėl  įdomių gamtos kampelių eskizai, kosų kaimų (kroalų) trobesių vaizdai plyname lauke, atskirų tipažų figūros. Tarsi užuominos, priminimai ar prisiminimai.

Pr. Domšaitis ne tik daug tapė, gyvendamas Pietų Afrikoje, bet ir beveik kasmet rengė personalines parodas ten, kur gyveno, dalyvavo grupinėse parodose Rodezijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje.

Mirė 1965 m. lapkričio 14 d. savo namuose, Keiptauno priemiestyje Rondebosch’as. Ilsisi Plumstead kapinėse, Keiptaune.

Bet grįžkime vėl į Santą Moniką, kur pirmą kartą išgirdau apie Pr. Domšaitį iš K. Žvirono lūpų. Tai buvo pradžia, išeities taškas ir svarstymai (rašė man ir K. Žvironas, ir Adelheidė, po vyro mirties ištekėjusi už Pr. Domšaičio mokinio). Jau M. K. Čiurlionio dailės muziejaus koordinates buvau davusi, bet Adelheidė paprašė Vilniaus dailės muziejaus koordinačių, nes norinti ten dovanų išsiųsti ką tik Keiptaune išėjusią monografiją apie Pr. Domšaitį (1976 m. Teksto autorė Elza Verloren Van Themaat).

1977 metais A. Domšaitienė-Žvironienė ir K. Žvironas persikėlė į Havajus, išsiveždami dailininko palikimą. Netrukus Havajų universiteto Meno departamento ir dailininko našlės pastangomis Honolulu mieste buvo surengta Pr. Domšaičio tapybos ir piešinių paroda. Žinia sudomino JAV, Kanados ir Europos kolekcininkus. Pr. Domšaičio paveldo likimu susirūpinę Čikagoje gyvenantys dailininkai Bronė Jameikienė ir Adolfas Valeška atkreipė  išeivijos lietuvių bendruomenės dėmesį į jo darbų išlikimo problemą. Tada ir prasidėjo Lietuvių fondo ir jo sudarytos meno puoselėtojų komisijos skubūs darbai. Palikimo saugotojai jau buvo garbaus amžiaus, o pragyvenimas brangus… Taip 1980 m. spalio 27 d., Valeškai fondo vardu pasirašius sutartį su paveikslų savininke, Lietuvių fondas įsigijo Pr. Domšaičio darbų kolekciją. Greičiausiai sukruto vilniečiai – Lietuvos dailės muziejus. Ši brangi Pr. Domšaičio kolekcija yra saugoma Klaipėdoje, Pr. Domšaičio galerijoje.

Įvairių šalių muziejų ir galerijų, kuriuose saugomi ir eksponuojami dailininko darbai, nevardinsiu. Trumpai papasakosiu istoriją apie Pr. Domšaičio darbų kelionę į Kauną, M. K. Čiurlionio nacionalinį dailės muziejų.

Prieš karą jo darbai čia nepateko, nors dailininkas lankėsi Kaune 1920 metais, gavo lietuvišką pasą, 1939-aisiais – Lietuvos evangelikų liuteronų bibliotekoje, archyve, galerijoje, tačiau, matyt, nei su dailininkais, nei su muziejais jam nepavyko užmegzti ryšių.

Mudviejų su K. Žvironu susirašinėjimas tęsėsi. 1988 metais gavau laišką–prašymą. Važiuojąs į Kauną, norįs artimuosius aplankyti, bet svarbiausia – vežąs M. K. Čiurlionio dailės muziejui du Pr. Domšaičio darbus ir bijo, kad jų nekonfiskuotų muitinėje. Jau sunkiai sirgau, nieko iš įtakingų žmonių nepažinojau, tik šiek tiek J. V. Paleckį, kuris tada dirbo CK kultūros skyriuje. J. V. Paleckio rūpesčiu darbai laimingai pasiekė Kauną. Taip 1988 m. spalio 24 d. į M. K. Čiurlionio nacionalinio dailės muziejaus fondus pateko: „Motinos portretas“ (1914) ir „Aš visą laiką kelyje“ (1963–1965).

Mirus Adelheidei, Havajuose K. Žvironą iš pradžių globojo vitražistė Bronė Jameikienė. Tačiau, sunkiai pasiligojus, K. Žvirono globą ir gyvenimą šeimoje perdavė dailininkei Jolantai Marijai Strazdas. Tai ji 1997 metais atvežė K. Žvirono dovanas (pamenu, tada M. Žilinsko galerijoje ji rodė skaidres ir pasakojo): „Karoo auštant“, 1960, (drobė, aliejus), „Trys figūros“, 1956, (drobė, aliejus), „Jojimas į Jeruzalę“, 1928, (akvarelė), „Namas tarp medžių“, 1938, (pastelė), „Lietuvos kaimas karo metu“ 1918, (drobė, aliejus) ir „Moy hillhouse“ monotipija.

Trys M. Žilinsko dovanoti darbai saugomi jo vardo galerijoje: „Bulviakasis“, tapytas apie 1911–1916 metus, „Domšaitienė iš Vėluvos“, apie 1928 metai (drobė, aliejus) ir natiurmortas „Gėlės mėlynoje vazoje“, apie 1935–1936.

Kalbant apie Pr. Domšaitį, būtina daugiau papasakoti apie jo ir K. Žvirono ryšį, bendravimą, taigi cituoju K. Žvironą:

„Apie Praną Domšaitį reikėtų kalbėti eiliuotai, nes Pranas Domšaitis man yra poezija, poezija paslaptinga“. O čia jau kaip jis susirado dailininką mažam Sulz-Roethis miestely: „Suradau, prilipau ir sulipau. Prasidėjo pažintis, kuri tebesitęsia iki šiolei, nors Pranas yra jau persikėlęs gyventi į kitas dimensijas, o mano nuostabai ir pažinties tęstinumui nėra galo.“ Pirmas įspūdis atsiradus dirbtuvėje: „Ten buvo tikra meno šventovė, priglaudusi šimtus jo darbų ir jį patį ilgom kasdieninėm valandom.“

„Prisimenu gerai jo apvaliame veide giliai sėdinčias akis, gyvas, ramias bei veriančias. Jis pats dvelkė švelniu paprastumu, nė kiek nedekoruotu. Nenešiojo monoklių, nesistengė rodytis dideliu, o dėjosi toks, koks iš tikrųjų yra. Suartėjimas su Pranu pastūmė ir mane prie tapybos studijavimo. Jis ateidavo pas mane, o po darbo jį lydėdavau atgal namo 1945 metų žiemą. Tai buvo trumpos valandos, reikšmingos ir neužmirštamos. Jos buvo pertrauktos, išvykus man Vokietijon.

Maždaug po poros dešimčių metų susitikau vėl su Pranu Pietų Afrikoje, Keiptaune. Tiksliau, su jo kūriniais. Jis pats jau buvo iškeliavęs į dausas. Jo studija atrodė jau kitoniškai. Jo darbai našlės pastangomis tvarkingai sudėstyti lentynose. Jose prisiglaudė drobės, pargabentos iš Vokietijos, ir darbai, sukurti Pietų Afrikoje,  kur Prano Domšaičio talentas vėl atgimė ir išsiveržė gaivalingu manifestu neužmirštamuose kūriniuose.“

Peržiūriu surinktą medžiagą, Pr. Domšaičio tapybos darbų, anglimi pieštų portretų reprodukcijas, kelias mus pasiekusias jo nuotraukas. Man rodos, kad Pr. Domšaitis jau gimdamas pasinėrė į savo regėjimų, nuojautų, prisiminimų ir priminimų pasaulį. Buvo labai atidus, įžvalgus, itin dėmesingas detalėms. Atidžiai studijavo natūrą, įsiskverbdavo, kaip poetas sakytų, ten, kur neparašyta, bet nepaaiškinamai juntama. Tapydamas, tarsi siela susiliedavo su tapomu objektu, jo vidiniu pasauliu, ar tai būtų peizažas, portretas, ar siužetinė kompozicija. Prie ko prisiliestų, į ką atsigręžtų jo, kūrėjo, vidinis žvilgsnis, tarsi aidas atsispindi gimtojo krašto ilgesys. Pr. Domšaitį, kaip gimusį kūdikį virkštelė, riša su tuo, kas patirta, ypač per motiną ir jo krašto paprastus kaimo žmones.

Taigi nė kiek nesistebiu, kad iki gyvenimo pabaigos laikas nuo laiko jis imdavo į rankas siuvinėjimo įrankius, kad pagarbiai gulėjo jo motinos rankdarbiai, liaudies grafikos lakštai, senųjų lietuvių dievdirbių figūrėlės. Ir, matyt, tai paveikė, vis labiau ir labiau. Jo paveiksluose, ypač Pietų Afrikos laikotarpiu, ar tai būtų Karoo peizažų variacijos, ar religinės tematikos paveikslai: „Apsireiškimas“, „Piemenėlių pagarbinimas“, „Nukryžiuotasis“, „Ėjimas į Egiptą...“ dvelkia ilgesiu gimtinės ir to niekad nepasiekiamos ir ranka nepaglostomos gimtosios žemės alsavimu. Pasakoja, kad Pr. Domšaitis svajojo įsigyti tolimame Lietuvos kaime ramią sodybėlę ir ten mirdamas susilieti su Žeme, iš kurios ir pakilo. Ir dar. Pietų Afrikos peizažuose ypač juntama  nelaimės nuojauta, lyg kažką nepataisomo ir pikto atslenkant... Per gyvenimą Pr. Domšaičiui juk teko tiek patirti (ypač nacizmo siautėjimas!). Sudėtingas laikmetis atspindi Karoo ieškotojo poziciją. Kiekvienas spindulėlis, mažas ar didelis šviesos ruožas (dažniausiai ir numanomas ar vos vos juntamas) jam padėjo nepalūžti, kabintis į gyvenimo prasmę tapant, kad išliktų tai, ką būtina dovanoti gimtajai žemei ir žmogui.

Jo kūryboje erdvė – tarsi Dievo apraiška, tarsi palaiminimas. Jo kompozicijos, portretai, peizažai – neapsakomai sudvasinta erdvė minčiai, sielos atsivėrimui, tarsi išpažinčiai pačiam sau, šventų švenčiausiai meditacijai.

Mėgo tapyti čigonus, Afrikos tautų, vengrų, rumunų, turkų portretus ir kompozicijas. Tapė žavėdamasis, vaikiškai džiaugdamasis, kai pavykdavo užčiuopti vidinį, naujos, dar nepažintos kultūros pasaulį. Taip, jo nuomone, atsirado ir įvairių kraštų prakartėlių ar liaudies meistrų miniatiūrinių figūrų rinkiniai. Jis mokėjo džiaugtis  ir kitų poelgiais bei darbais. Sako, Pr. Domšaitis nevertinęs grafikos, nemėgęs linijos, todėl nelaikė grafikos menu, o tik sugebėjimu bei technika. Tačiau, gavus dovanų knygą su Telesforo Valiaus darbais, „išsprūdo“: „Čia ne grafikas, bet menininkas.“

Mėgdavęs lankytis išpardavimuose, aukcionuose. Atidžia menininko akimi įvertinęs, išsirinkdavo vertingus, nors kartais ir labai sužalotus kilimus, paveikslus ir kitus meno dirbinius. Pigiai nupirkęs pats juos su išmanymu ir meile restauruodavęs ir parduodavęs jau dešimteriopai brangiau, o labai patikusį ir pasilikdavęs. Turėjo jis didelę, vertingą lėlių kolekciją, lėlės buvo net iš XVI–XVII amžių.

 Pr. Domšaičio noras kuo daugiau dvasinių dalykų aprėpti per kultūrą buvo begalinis. Kažin ar išliko jo Konstantinopolyje pastele tapytų diplomatų įsigytieji darbai (juos buvo išstatęs parodoje) arba kažkada Štetine vieno kolekcininko net 30 pirktų Pr. Domšaičio paveikslų...

Man Pr. Domšaitis artimas savo pasaulėjauta, prieraišumu Motinai, gimtinei ir aistra keliauti, atrasti ir atpažinti naujus tautos ir tautų dvasinius klodus. Visa tai buvo jo esybės dalis.

O dabar vienas kitas specialisto, menotyrininko ar dailininko pastebėjimas.

Antanas Montvydas:

Domšaitis labai aukštai vertino Lietuvos liaudies meną – senovišką raižybą, audinius, skrynių dekoracijas ir t.t. Gyrė Lietuvos audėjas, sakydamas, jog niekad neužtikęs neskoningo spalvų suderinimo jų audiniuose.

Domšaitis ne kartą sakė, kad dailininkai, kurie kuria liaudies meno pagrindu ir paveikslams temas ima iš savo liaudies gyvenimo, yra pasirinkę teisingą kelią; jie visuomet būsią originalūs ir išsiskirsią iš masės dailininkų savo veidu bei stiliumi. Gi tie, kurie porą metų pasimokę Paryžiuje, pradeda prancūzais sekti, niekad prancūzais netaps, o praras tai, ką turi ar galėjo turėti savo.

Viktoras Vizgirda:

Pr. Domšaitis priklauso M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Žmuidzinavičiaus, A. Varno, J. Zikaro kartai, tačiau taip ir liko nuošalus išeivis.

Pr. Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje. Jo bendramintis Adomas Galdikas, kai 1921–1923 metais studijavo Berlyne, irgi buvo paveiktas ekspresionizmo. Neabejotina, kad abu menininkai kartu su simbolistu M. K. Čiurlioniu įsijungia  į ideologinių dailės sąvokų sistemą jau tarptautinėje plotmėje.

Domšaičio kūrybą ženklina rimtis ir nuotaika, kuri dvelkia jo žemaitiškoje prigimtyje, giliai paslėpta jo sielos gelmėse, neatsižvelgiant į tai, kad jo gyvenvietė buvo kitame pasvietyje. Tai yra gilios praeities paveldėjimo privilegija. ...Niekad neišbluko menininko lietuviška prigimtis.

Eberhard Freitag:

Domšaitis gilių religinių įsitikinimų skleidėjas, kalba tyliau, santūriau, jo figūros supaprastintos iki archetipų, užsisklendusios, kaip iš belaikio fantazijos pasaulio. Šių paveikslų su niekuo neįmanoma palyginti, tai modernios ikonos, kviečiančos meditacijai.

Harold Haydon:

Domšaitis gana teisėtai lyginamas su Munch‘u, jam didelės įtakos padariusiu, taip pat su Chagall‘u, Nolde, Čiurlioniu, Barlach‘u ir Kollwitz. Tai vis dailininkai, kurie, paprasto gyvenimo ir paprastų žmonių vaizdavimą pripildydami didelės emocinės jėgos, gebėjo kasdienybę kilstelti dvasinio reikšmingumo plotmėn. Stebėjęs ir patsai pergyvenęs XX amžiaus Europos sukrėtimų iššauktą pabėgėlių ir tremtinių egzodą, Domšaitis išvietintojo ir klajoklio jauseną apibendrino daugelyje savo „Bėgimo į Egiptą“ versijų. Juk tai buvo jo paties jausena.

Turbūt supažindinimą su Pr. Domšaičiu ir jo kūryba derėtų baigti menotyrininkės Laimos Bialopetravičienės pastebėjimu:

„Aš visada kelyje ...“ – tie mirties patale vokiškai ištarti Prano Domšaičio žodžiai, kaip geriausiai nusakantys dailininko būties ir kūrybos esmę, nuolat kartojami daugumos autorių, rašančių, rašančių apie šį Mažosios Lietuvos sūnų. Iš tikrųjų egzistuoja tiesioginis ryšys tarp kūrybos raidos ir klajokliškos, nuolat kilojantis iš vienos vietos į kitą, egzistencijos, niekur giliau neįsišaknijus ir nesukūrus stabilaus gyvenimo pagrindo. Paskutiniais dailininko žodžiais galime apibūdinti jo kūrybos kelią, paženklintą intensyviais tobulos raiškos ieškojimais, vienintelį kelią, davusį apčiuopiamų rezultatų – dvasinį ir materialųjį palikimą, liudijantį šio žmogaus buvimą žemėje.

* * *

Lankantis 1920, 1939 ir 1944 metais Lietuvoje, Pr. Domšaičiui nepasisekė užmegzti ryšių su vietos dailininkais (bent nėra išlikę liudijimų), o nuolatinėse klajonėse jam teko susitikti ir artimiau pabendrauti tik su D. Eidukevičiumi. Tačiau pokariu, gyvendamas Austrijos papėdėje, susitiko su karo pabėgėliais dailininkais T. Valiumi, P. Augiumi ir kitais, stengdamasis atgaivinti  ir primirštos lietuvių kalbos žodyną. Simpatija buvo abipusė.

Sunku pasakyti, ar daugiau Pr. Domšaičio darbų saugoma privačiose kolekcijose, ar įvairių Europos, Amerikos (Šiaurės ir Pietų), Kanados ir Afrikos muziejuose ir galerijose. Apie jo kūrybos vertę ryškiausiai liudija 1981-aisiais pasirodęs iliustruotas biografinis žodynas (autorė Esmė Berman) „Art and Artists of South Africa“ („Pietų Afrikos menas ir menininkai“). Čia kalbama apie tapytojus ir grafikus, kurie gyveno ir dirbo Pietų Afrikoje nuo 1875 metų iki žodyno pasirodymo. Leidinys didelio formato, 368 puslapių. Knygoje išskirtinis dėmesys skirtas Pr. Domšaičiui. Pasakojama apie per šimtmetį šioje šalyje gyvenusius 700 dailininkų. Pr. Domšaitį ir jo kūrybą aptariančius tekstus sudaro 1,5 leidinio  puslapio. Knygoje pateikta 600 iliustracijų – darbų nuotraukų. Iš jų – 50 spalvotų. Pr. Domšaičiui atstovauja keturių jo darbų nespalvotos nuotraukos ir viena spalvota – jo tapybos. Kituose puslapiuose, kalbant apie istorinę meno raidą Pietų Afrikoje, aptariant kryptis ir nurodant įvairių parodų šaltinius, Pr. Domšaičio pavardė minima dar 14 kartų.

Taigi reikia, kad Pr. Domšaitis ateitų į mūsų namus ir širdis, savo darbais nešdamas Gerąją naujieną. Beje, viename jo „Nukryžiuotasis“ variante Kristus iškėlęs rankas į dangų, tarsi kildamas prie savo Tėvo sosto sakytų: „Aš Jūsų laukiu danguje ir žemėje kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką.“

Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

© 2011 „XXI amžius“