2011 m. gruodžio 28 d.
Nr. 94
(1974)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Pokalbių niša

Pasaulį įsivaizduoja kaip nuolatinį virsmą

Poetas Jonas Kalinauskas
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

63 metų poetas Jonas Kalinauskas už dvyliktąją eilėraščių knygą „Plunksnų plėšytojos“ sulaukė svaraus įvertinimo – tapo 47-ojo „Poezijos pavasario“ laureatu. Jam įteiktas Kauno miesto savivaldybės prizas. Poetas padėkojo už įvertinimą ir sakė, kad Kaunas yra jo miestas, nors čia gyveno neilgai. Su J. Kalinausku kalbasi Vytenis ROŽUKAS.

 

Koks buvo laureato kelias į poezijos viršūnes?

Užsiėmiau verslu, spaudos, poligrafijos reikalais. Reikėjo sugalvoti schemą laikraščiui, padaryti maketą, įsivaizduoti, kaip jis turi atrodyti, sugalvoti pavadinimą ir surasti nišą. Bet dabar tų laikraščių net per daug, pagaliau jais nelabai gali tikėti. Ilgą laiką dirbau žurnalistinį darbą, daugiausia „Literatūroje ir mene“, pavadavau Joną Strielkūną, nes jis išėjo į kūrybinį kelią. Kai po šešerių metų aš išvažiavau į Maskvą, į literatūros kursus, jis vėl grįžo. J. Strielkūnas mirė tą pačią dieną kaip ir Gediminas Ilgūnas – mano kelrodė žvaigždė. J. Strielkūnas – vienas žymiausių Lietuvos poetų, tradicinės lyrikos šedevrų autorius, genialus silabotoninės poezijos meistras. Jis, kaip ir  ir Sigitas Geda, – poetas iš prigimties, aukščiausios prabos literatas.

Kokie menai traukė ir domino?

Per Periušo knygas susidomėjau impresionistais. Jie padarė man didelį įspūdį, labai mane paveikė. Mano poezija galų gale tapo mistinio siurrealizmo atšaka. Tokia kryptis kaip ir nėra oficialiai įteisinta, bet aš pats save vadinu mistiniu siurrealistu. Tai nauja kryptis. Mano kūryboje maišomi laikai, ateitis vyksta anksčiau negu praeitis. Aš įsivaizduoju pasaulį kaip nuolatinį virsmą, kaip piešinius ant vandens, kaip tai, kas atsitinka tik akimirką: niekas nepraeina, viskas lieka Didžiojoj atminty – Dieve. Pomirtinis pasaulis yra tiek pat realus, kiek ir tas, kurį mes gyvename.

Ar teko artimiau bendrauti su dvasininkais?

Man teko turėti reikalų su kunigais egzorcistais. Romos Katalikų Bažnyčia leido užsiimti egzorcizmu tiems kunigams, kurie turi ekstrasensinių gebėjimų ar yra geri psichologai, moka bendrauti su žmonėmis. Ir tai yra oficialiai įteisinta Katalikų Bažnyčioje. Tokių žmonių reikia, nors ne visi baigę kunigų seminarijas tam turi pašaukimą. Kas daugiau gelbės žmogų nuo dvasinės priespaudos, nuo dvasinių negalavimų, jei ne Bažnyčia? Poezija ne kiekvienam prieinama, o Bažnyčia gelbsti ir tuos žmones, kurie net knygos nėra perskaitę. Bažnyčios vaidmuo neįkainojamas, tai vienintelė instancija, kuri gali žmogui padėti, jeigu, žinoma, žmogus tiki. Tikėjimo išraiškų gali būti įvairių. Visiškai aišku, kad yra aukštesnės jėgos, nuo kurių mes priklausome visi. Ir mūsų likimai, mūsų baigtis yra žinomi. Žmogui neleista viso to suprasti. Koks būtų gyvenimas, jeigu aš žinočiau savo mirties valandą? Kalbėdamas su kunigais egzorcistais, kurie susiduria su velniu žmoguje, sužinojau: kai žmogų apsėda nelabasis, dvasiniai negalavimai, kai niekas negali padėti, jam gali padėti tik kunigas, kuris tam parengtas. Pas gerą kunigą sunku patekti. Pas vieną lankydamasis buvau liudininkas, kad jam skambina kas minutę su prašymais ir kunigui sunku patenkinti visus. Suprasti žmogaus dvasią – sunkus reikalas. Kodėl jis turi problemų ir koks blogis jame apsigyvena? Blogis glūdi viduje ir tą blogį galima išguiti. Tikinčiam žmogui kunigas gali padėti.

Ar kovą su velniu tęsi savo poezijoje?

Taip. Būtent apie tai yra mano paskutinė knyga. Tik, žinoma, viskas atsiskleidžia metaforomis, netiesiogiai, kitu atveju reikėtų rašyti traktatą, straipsnį, kelti šiuos klausimus katalikiškoje ar filosofinėje spaudoje.

Menininkas turi atsiriboti nuo konkrečių įvardijimų. Metafora leidžia per atspirties tašką matyti save ir pasaulį lyg ir iš šalies. Tai vienas iš pagrindinių poetinio amato bruožų – atsiribojimo taškas, kai tu gali be išankstinės nuostatos matyti gyvenimą.

Jeigu sakysi ir kalsi žmogui, kad jis blogas, tai jis ir bus blogas. Žodis labai veikia. Mes dar neturime psichoanalitikų kartos, pagaliau netgi ir tarp kunigų trūksta kvalifikuotų, „einančių į gylį“ dvasininkų. Dėl to aš remiu Bažnyčią ir jos vaidmenį, kuris yra milžiniškas. O pasaulio susiskirstymas į religijas, musulmonų susipriešinimas su krikščionimis man yra baisus. Kai kitoks tikėjimas primetamas krauju, žmonija eina į susinaikinimą, į ledynmetį, pasaulio pabaigą. Manau, žmogus gal dar turi galimybių išlikti, išsaugoti savo kultūrines ir dvasines vertybes. Bet visai tuo tikras nesu.

Kas yra Tavo idealas mene?

Kiekvienas poetas turi kažką stulbinančio. Gali žmogus parašyti vieną knygą ir numirti jaunas, o tu gali rasti dalykų, kurie tau prie širdies. Mane labai domina užmiršti poetai, anksti mirę ir su kuriais nutrūkęs šiapusinio gyvenimo ryšys. Ir mano bendravimas tęsis kitame matavime. Pavyzdžiui, Ramūnas Kasperavičius, kažkada išleidęs knygelę, buvo gal viena recenzija. Jis mane sukrėtė.

Oskaras Milašius, Česlovas Milošas ir Sigitas Geda. Štai mano korifėjai. Du rašė nelietuviškai. Sigitas Geda, mano supratimu, yra nepralenkiamas poetas. Sudėtingas, visą laiką besikeičiantis, be galo amorfiškas, labai įvairios formos stilistika, bet viskas labai gilu ir įeina į pagrindinius būties žymenis per dvasinį katarsį, į dvasinius klodus. Sigitą Gedą labai gerbiu, nes buvo sudėtinga asmenybė. Pastaruoju metu mus paliko daug menininkų – giltinės darbo metai – ir Juozas Aputis, ir Justinas Marcinkevičius.

O pačioj jaunystėj kas tave pastūmėjo rinktis poeto kelią? Kas darė didžiausią įtaką?

Aš pradėjau nuo silabotoninės poezijos – rimuotos, eiliuotos. Laisvo eiliavimo nepripažinau, man tai buvo atgrasu ir svetima. Labai mėgau S. Jeseniną, J. Vaičiūnaitės nepripažinau, S. Nėris buvo labai artima. O paskui galbūt buvo Vytautas Bložė. Trečioji jo knyga „Iš tylinčios žemės“ buvo modernios, šių laikų poezijos pavyzdys. Jis buvo įvaldęs stilingą manierą. Man tai yra atskaitos taškas visoje lietuvių poezijoje. Norėčiau dar paminėti Marcelijų Martinaitį, lenkų poetą Jaroslavą Ivaškevičių.

Kas dar be poezijos buvo tavo dėmesio centre?

Paskutiniais metais mane traukia magiškasis realizmas. G. G. Markeso „Patriarcho ruduo“ paliko neišdildomą įspūdį. Per Valdo Petrausko vertimus jo proza tokia, kad galima mokytis lietuvių kalbos. Pats Valdas Petrauskas – fenomenalus atvejis mūsų mene. Beje, ir jis kaunietis, iš Šančių. Markesas per jį atėjo pas mus, kaip ir kiti ispaniškai rašantys atėjo per jį. Borchesas, kurį pradėjau skaityti rusiškai (tokia mažytė knygelė, kurią gavau tik Maskvoje iš draugų), taip pat mane sukrėtė. Taip pat Viljamas Folkneris. Didžiulę įtaką jie man padarė – pasaulio suvokimu, vaizdavimo maniera, dvasia globaliam jausmui pažinti...

Kokie dar menai buvo Tavo gyvenime?

Patiko klasikinė muzika, J. Haidnas, L. Bethovenas. Pradėjau domėtis klasikine muzika gal aštuntoje klasėje, nuo Grygo, kurį klausydamas verkdavau, ir nuo Čaikovskio, kurio aplinką pažinau gyvendamas Maskvoje, aukštuosiuose literatūros kursuose prie Literatūros instituto. Dvejus metus gyvenau ten. Labai įdomus laikotarpis. Buvau brandaus amžiaus. Laisvi kursai – nori eini į paskaitas, nori praleidi, laisvas grafikas.

Visi buvo tik Rašytojų sąjungos nariai iš įvairių respublikų. Ir su gruzinais teko bendrauti, ir su osetinais. Apvažiavau aplink Maskvą 500 kilometrų spinduliu visą Aukso žiedą, savaitę gyvenau Rostove. Labai daug mačiau gero teatro Maskvoje. Tuo metu buvo Miltinis, aš vaikščiojau į Tagankos teatrą, galėjau bet kada įeiti pro tarnybinį įėjimą be bilieto. Mačiau iš arti Vladimirą Visockį, o Leningrade – Liubimovą. V. Visockis vaidino Hamletą. Važinėdamas aplink Maskvą lankiausi Čechovo, Jesenino, Tolstojaus gimtinėse. Patirtis buvo didelė. Iš vidaus pamačiau Rusiją. Dešimt dienų praleidau Leningrade – muziejai, „Astorijos“ viešbutis, kuriame nusišovė S. Jeseninas.

Ar mėgsti keliauti?

Taip. Išvažinėjau visą Europą, visas šalis, tik keliose nesu buvęs. Man dailė darė didelį įspūdį. Gal net ne mažesnį negu poezija. Pasinėriau į kiną (pažinojau Arsenijų Tarkovskį, Andriejaus Tarkovskio tėvą, poetą), į dailę, į muziką. Ispanijoje, Tolede, mačiau El Greką ir tik tada supratau, koks genijus jis buvo. Dukart lankiausi Italijoje. Čia įspūdingas bažnytinis menas. Senųjų meistrų drobės religine tematika pagal Bibliją, biblinius siužetus. Kiekvienas paveikslas kaip knyga. Tu žiūri į paveikslą, perskaitai pavadinimą ir, jeigu nesi susipažinęs su Biblija, nieko nesuprasi. El Pradas, Uficio, Luvras, d’Orsi, Drezdeno muziejai – juos pažinau.

Kas dar traukė tave kelionėse?

Kalnai. Alpės. Austrijos Alpės, Prancūzijos Monblanas. Mane užbūrė kalnai. Ir aš važiuodavau ne į didžiuosius miestus, o į Alpes. Alpės nėra aukštos – 5 kilometrų aukščio viršūnės. Mano pasiekimas – 4 kilometrai. Be specialios įrangos, atsiskyręs nuo grupės kopdavau į kalnus – be „kačių“, be lynų, viso to aš neturėjau.

Dar svarbesnės buvo kraštotyrinės kelionės po Lietuvą dviračiu ir pėsčiomis. Keliauju nuo 1980 metų. Įsimintiniausia kelionė buvo iš Krokuvos, Vavelio rūmų, padėjus ranką ant Žygimanto Augusto kapo požemiuose – dviračiais tuo pačiu keliu, kuriuo prieš 500 metų Žygimantas Augustas lydėjo savo žmonos Barboros Radvilaitės palaikus į Vilniaus Arkikatedrą. Įspūdinga kelionė: aplankėme daug vienuolynų, daug bažnyčių, vienoje radau Žygimanto Augusto portretą, kuris nėra karališkas, – fatališku žvilgsniu, nepaprastos vidinės galios, labai prieštaringas žmogus. Lenkai domėjosi šia kelione, mus sutikdavo žurnalistai, klausinėdavo. Po to Mokslininkų rūmuose, Verkiuose, parodėme filmą apie tai. Lenkai labiau domisi savo istorija negu lietuviai. Apie Barborą Radvilaitę jie prirašę gerokai daugiau romanų, pjesių. Mūsuose mažai kas žinoma. Sunkia liga pasibaigė jos gyvenimas. Ji gyva pradėjo pūti – (galbūt odos vėžys ar pan.), skleidė nemalonų kvapą tuose Vavelio rūmuose, o Žygimantas Augustas prie jos buvo visą laiką – iki pat mirties. Meilė buvo fatališka. Ją galima lyginti su Tristano ir Izoldos ar Romeo ir Džiuljetos dramomis.

Kokie žmonės paliko didesnius pėdsakus Tavo gyvenime?

Jurijaus Gagarino nepažinojau – pažinojau tik jo dukterį, kuri atvažiavo į šokių konkursą Kaune ir laimėjo pirmąją vietą. Peridelkine, ten buvo rašytojų vilos, lankiausi pas Arsenijų Tarkovskį. Jo sūnus režisierius Andriejus jau buvo miręs. Be galo puikiai skaitė savo eilėraščius. Jo žmona stovėjo už nugaros ir, kaip pianistai verčia natas, taip ji vertė eilėraščių puslapius. Teko bendrauti ir su Bulatu Okudžava, Ala Pugačiova. Labai artimas jiems nebuvau. Atsipalaidavimo vieta Maskvos elitui – Literatų namai.

Kokios buvo kelionės Lietuvoje ir su kuo?

Svarbiausia kelionė su Gediminu Ilgūnu, Kovo 11-osios signataru. Mažai kas iš signatarų draugų žinojo, kad jis organizuodavo keliones dviračiais ir pėsčiomis po visą Lietuvą – iki pat Karaliaučiaus. Ir tos kelionės buvo teminės. Pavyzdžiui, tema – 1863 metų sukilimas. Ir mes ieškom pėdsakų, vietų, kur rinkdavosi sukilėliai, kai vykdavo mūšiai. Biržų giriose 1863 metais buvo susirinkę apie 3 000 sukilėlių, vienas dvasininkas juos globojo. Yra pastatytas akmuo, ten gamino ginklus, jie galėjo pulti Daugpilį, kuris buvo prastai saugomas. Toje vietoje, miške mačiau lapuočius medžius, kurie nebūdingi miškams – tai buvo parko medžiai, nes tas dvaras po sukilimo sutriuškinimo buvo sunaikintas.

Keliavome ir knygnešių keliais. Teko net užtikti slaptavietes, kuriose buvo saugomos lietuviškos knygos. Žymiausias knygnešys Jurgis Bielinis buvo tremiamas į Sibirą. Gediminas Ilgūnas – žmogus, kuris savyje talpino keturių žmonių gyvenimus – padarė man ir mano draugams didelę įtaką. Jis buvo nuteistas 25 metams, bet grįžo anksčiau. Net kelis kartus buvo ištremtas į Sibirą. Mes visi būrėmės aplink jį. Jis buvo mūsų vadas, parinkdavo maršrutą, temą. Kraštotyros veikla vykdavo su dvasiniais išgyvenimais: randame apleistas kaimo kapines, per pusdienį jas išvalome, nuvalome antkapius. Taip radome XIX amžiaus mažai žinomo poeto Anusevičiaus kapą. Kaunietis, prieškario laikotarpio rašytojas Kazys Jankauskas, išleidęs šešis tomus raštų. Paskui dirbo leidykloje, atsidūrė Sibire. Su sibiriečiais aš turėjau daug reikalų, daug jų pažinojau. Daug esu bendravęs su skulptoriaus Vinco Grybo našle ir J. Lukoševičiaus seserimi. Jis dalyvavo pasikėsinime prieš carą Aleksandrą, kartu su Lenino broliu, visam gyvenimui nuteistas, kalėjo Peterburgo tvirtovėje. Savo krauju piešdavo žemėlapius. Sąlygoms pasikeitus tapo pirmuoju Peterburgo geologijos instituto rektoriumi. Fantastiška – nuo nuteisto iki gyvos galvos iki instituto rektoriaus.

Tu esi kilęs nuo Jiesios, nuo Kauno. Ten gyveno mano literatūros mokytoja Gineitienė, „mėlyno kraujo“ literatė, kuriai literatūrą dėstė S. Nėris. Atsimeni?

Labai gerai atsimenu. Ji stovi man akyse. Mano kaimynė, turėjo nuostabią dukrą, graži šeima, visada pasisveikindavome, kartais svečiuodavosi pas mus. Ji mirė, liko vyras, kuris dar ilgai gyveno ir su mano tėčiu draugavo. Tie žmonės, kurie lėmė mano gyvenimą, formavo mano charakterį ar bruožus, jau seniai mirę. Aš daugiau draugų turiu tarp mirusiųjų negu tarp gyvųjų.

Ar nesi per senas laureato vardui?

Tikra tiesa. Laureatas turi būti jaunas, iki 40 metų. Aš jau seniai peržengiau tą ribą. Bet būna išimčių – kai žmogus suranda savo stilistiką ir metaforiką, kurios jis ieškojo visą gyvenimą, būdamas brandaus amžiaus, tada atrodo, kad tai atsiranda iš niekur. Poezija man nebuvo vienintelis amatas. Vaikščioti, savyje išnešioti – tai mano darbas, o rašyti aš nemėgstu. Nemėgstu kompiuterio. Kompiuteris kultūros srityje – branduolinė bomba, juo galima sukelti branduolinį karą, jis stumia žmones nuo intymaus šilto bendravimo, kenčia kalba, ji tampa abstrakti, be niuansų, sausa, internetinė.

Prisiminkime Lietuvos aukso amžiaus kultūrą XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Kokie buvo rašytojai, poetai, visi kartu – Povilas Višinskis, Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Vaižgantas, Maironis, Valančius – daug kunigų prie to prisidėjo. Jie padarė be galo daug Lietuvai ir jos kultūrai.

Dėkoju už „XXI amžiui“ išsakytas mintis.

Jonas KALINAUSKAS
Tos mažos, žalios mūsų kalvos…
I
Tos mažos, žalios mūsų kalvos, nuo kurių
gali įžvelgti Bartininkus, Trilaukį ar Būdviečius –
vis padūmavusius rugpjūčio tolumoj,
įjuodusioj nuo vasarovidžio kaitros.

…O kaimuose vis žmonės: kaimynai, giminės,
kurie per atlaidus, per šventą Oną, ilgom
vežimų vilkstinėm atdulka į miestelį.
Būriais jie vaikšto gatvele,
Girdamiesi prieš vienas kitą vaikais, rūbu, o seniai
Po liepų snauduliu, alaus pagyvinti
Vis žiūri į jaunuosius, žvilgčioja į dangų.
Ir vėl atgyja karmetis – ir viens, ir kits,
Seniai prabėgusią jaunystę minint…

Paskui, į kupetas margąsias susimetę,
tiesiog ant kapinių žolės, kur guli
seniai išblukus giminė, languotas
tiesia staltieses, dėlioja konservus,
pirktinę duoną, ištraukia iš vežimų paslėptus šiene
juodgalvius butelius…

… Paskui dar vieškeliu ilgai netils
girtų šauksmai, ratų bildėjimas ir klegesys vaikų.
O niekas neskubės tą vakarą namo,
ilgai tingioj Jevonio brastoj girdys arklius…
Tą pokarį menu…

II
…Jau kaimuose uždaro nakčiai tvartus,
saulėlydis, ištiškęs virš trobų, Kybartų pusėj plečias.
Ir tvarto prietemoj
kažkas švelniai, jaukiai atsidūsta,
grandinė subilda į išdilusias ėdžias.

Dabar tenai, tikriausiai, šilto pieno kvapas
kieme pasklidęs,
vaikai ir katės vaikšto paskui moteris,
driekias jų ilgi šešėliai pieva…
Tuščios per dieną
trobos vidus įšyla pamažu…
O šuo, nukūprinęs, kur žolė vešlesnė,
laiškelį kramto: bus lietaus.

Saulėgrąžoms darže išblukus,
vėsūs iš pievų pradeda kilt rūkai,
ir iš toli po gluosniais spraga
lauko židiny alksninė malka.
Paskui, po kibirų skambėjimo, ateina valgymas:
garuoja karštos bulvės, raugintas pienas krūpsi,
šviečia duona.
Kaip malda – lėtas tylus valgymas…

O vakaro vėsos pilni gluosniai,
ir pradeda viršūnės jų šlamėt raminamai,
ir vėjas pakilęs šiaušia balzganas šakas,
į širdį vėl įgindamas tą nenusakomą
vakarį liūdesį vaikystėj…

III
Ant tų kalvų lietingą rudenį,
atsimenu, kažkokie žmonės kapčius supylė
(ant kurių vėliau mes degėme Joninių laužus),
keistų pristatė kryžių, kažką matavo, braižė,
vis žiūrėdami pro savo prietaisus…
Paskui, užėjus lietui,
tie žmonės sunešė į mūsų trobą savo mantą,
išdulkėjo Vilkaviškin.
Ir senelis drebančiom iš susijaudinimo rankom,
trobą užrakinęs, ant stalo brėžinius,
žemėlapius išdėstė.
Ir, krutindamas lūpas, skaitė
vingiuotą, keistą kaimo žemių likimą…

…Ir niekas nežinojo, kad po dvidešimties metų
tų kryžių kryptimi nuties laidus,
ir pirmą kartą elektra ateis į trobas,
kad ežeras Pupkynės vietoj sublizgės,
nauji balti namai pavieškelę užtvindys.
To niekas nežinojo…
Iš „Pajevonio fragmentų“
 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija