2011 m. gruodžio 28 d.
Nr. 94
(1974)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


ARCHYVAS

2011 metai


XXI Amžius

Skaitykla

„Kaime po liepom...“ – gimtosios žemės ilgesys

Prof. Ona Voverienė

Albinas Slavickas
Zenono ŠIAUČIULIO nuotrauka

Jau dvidešimt vienerius metus Lietuva eina nelengvu keliu, kur laisvė sumišusi su nelaisve, teisingumas su neteisybe, stulbinanti prabanga ir turčių cinizmas su skurdu ir varguolių neviltimi. Lietuva – tarsi serganti motina, suniekšėjusių vaikų varoma iš savo pačios namų, iš savo žemės. Ji parceliuojama, jos gimtoji kalba žalojama, istorija klastojama. Lietuvis jau gėdijasi savo kilmės, iš asmens dokumentų išbraukta tautybė, o šią niekšybę įteisinęs liberalas ministras R. Palaitis didžiuojasi visus lietuvius pavertęs žmonėmis be tautybės ir be Tėvynės.

Neseniai Kaune, politinių kalinių ir tremtinių būstinėje buvo pristatyta poeto Albino Slavicko knyga „Kaime, po liepom... Dainos pagal Albino Slavicko eiles“ (2010). Ši poeto rinktinė – tarsi protestas prieš valdančiųjų žingsnius Lietuvos nutautinimo link, o jos pristatymas – tarsi disidentinis renginys, kuriuo stengiamasi pasibelsti į dar nesuniekšėjusių ir nenutautėjusių lietuvių širdis. Meilę tėvynei, gimtajam kraštui bei jos istorijai poetas bando pažadinti ir ankstesniuose savo poezijos, istorinių esė ir apysakų rinkiniuose: „Einu per žemę“ (1990), „Viešpatie, sugąžink Tėvynę...“ (1991), „Palikę kančią“ (1992), „Ženklai tyloje“ (1994), „Klevui žydėjimo viltį“ (1997), „Laiko supynės“ (2004), „Laisvės dvasia gyva“(2006), „Kapai be kryžių, kryžiai be kapų“ (2007).

Albinas Slavickas gimė Kauniškių kaime, Marijampolės apskrityje. Deja, šis kaimas politinių kataklizmų ir kolchozų buvo sunaikintas, tačiau poetas, kartu su žmona ir bendražyge, gimtinės atminimą išsaugojo ne tik širdyje, bet ir pastatė paminklą kaimui bei jo žmonėms atminti. Dabar kiekvienais metais jis sukviečia po Lietuvą ir kitas šalis išsisklaidžiusius šio kaimo žmones į Kauniškių kaimo sueigą, gaivina atmintį.

A. Slavicką puikiai charakterizuoja jo eilėraščiai:

Gimiau prie Šešupės,

Mažam dainų kaimely,

Kur knygnešių dvasia gyva.

Jėgų, stiprybės, dvasiai peno

Sakau, man davė

Tėvų Lietuva.

 Pagal šio poeto eiles sukurta daugiau nei 60 dainų, kurioms melodijas parašė kompozitoriai V. Budrevičius, V. Mikalauskas, V. Naraškevičius, R. Racevičius, A. Bražinskas, V. Juozapaitis, B. Gorbulskis, J. Baltramiejūnaitė ir kiti.

 Kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė aukštai įvertino Albino Slavicko kūrybą: „Rašydama dainas pagal poeto Albino Slavicko eiles, atkreipiau dėmesį į poezijos ritmiką, turtingo žodyno artumą liaudies dainoms, kartais nostalgiškus motyvus, poetinius įvaizdžius bei formą. Dainoje „Joju aš per girią“, nekartodama liaudies melodijų, iš jos artimų elementų sukūriau savo liaudies dainos versiją, o dainai „Šalele rūtų“ pritaikiau liaudies dainos „Ko verkė motulė sena“ motyvą. Muzikoje siekiau stilistinio atitikmens ir visumos“.

J. Baltramiejūnaitei antrina ir šios knygos pratarmės autorius: „Poeto posmai – tarsi liaudies dainų variantai, nedaug nuo pastarųjų nutolę: tas pats gimtinės gamtos žavesys, grožėjimasis žiedlapiais nusėta tėvų žeme, šilais ir ežerais, melsvais keliais upelių, varsomis ir aušromis, žėrinčia rasa ir tyla, dažnai tie patys personažai (motulė, mergelė, bernelis), simboliai, vaizdingi palyginimai ir gausūs deminutyvai. Juose – visa Lietuva: jos gamta, žmonės, miestai ir miesteliai, herojiškoji ir visai nesena istorija, kaimo žmonių buitis, darbai ir šventės“.

Ką berašytų: eilėraštį, esė ar apsakymą – visa A. Slavicko kūryba persmelkta meile žemei. Poetui „žemė“– daugiareikšmis žodis. Ji ne tik Lietuvos gamtos pamatas ir jos teikiamų gėrybių versmė, bet ir gimtoji sodyba, ir gimtinė, ir tėviškė, ir tėvynė, ir Lietuvos valstybė. Ji – ne tik kiekvieno lietuvio egzistencinė erdvė, bet ir dorinė, moralinė, dvasinė vertybė. Lietuviui žemė per amžius buvo ir motina maitintoja, ir dvasinė atrama. Netekęs savo žemės, savo garbingų protėvių šaknų, žmogus ne tik nutautėja, bet ir praranda žmogiškumą. Dainoje „Einu per žemę“ (muzika Algimanto Bražinsko) poetas rašo:

Einu per žemę, žiedlapiais nusėtą,

Širdy nešuosi nerimą dienų.

Einu tavęs į saulę pakylėti,

Dainos sudėt, tau, žeme, ateinu.

Lietuva – man duona kasdieninė,

Didingų skrydžių ir darbų prasmė.

Senelės pasakų prisiminimai,

Jaunystės aidas, vasaros giesmė.

Daina ir giesmė – Tautos dvasios sparnai, kuriuose ir gluosnių šlamesys „prie gimtų arimų“, obelų ir vyšnių „baltos pūgos“ pavasariais, „ir mėlis ežerų“, ir „ryto skliautas pilnas vyturių“, ir „margiausi drobių raštai“, „linų kalneliai ir bangų mūša“. Poeto žodžiais tariant, Lietuva – „linksmų artojų, dainorėlių kraštas / Ir motinos akių miela šviesa“. Kaip galima to nematyti, negirdėti ir nejausti? Kaip neprisiminti Lietuvos partizanų, miegančių „po Tėvynės alyvom baltom“, į kuriuos poetas ne kartą kreipėsi savo jautriomis eilėmis:

Pakilkite, broliai iš girių, pelkynų,

Iš turgaus aikščių ir žvyro duobių.

Drąsiausi gynėjai brangiosios tėvynės,

Lietuvos kankiniai – jūs iš metų kraupių...

Kompozitorė Aldona Jakštaitė šias eiles pavertė daina, kuri belsis į dar nesurambėjusias lietuvių širdis, žadins jų atmintį ir vaizduotę, primins švenčiausią kiekvieno lietuvio pareigą – pareigą Tėvynei, negailint nieko, netgi gyvybės. O kiek daug save jau paaukojusių didvyrių „dar vis laukia, žyla mamos/ Ir sulaukia – tik sapne.../ Miega sūnūs, miega ramūs/ Po naujų aušrų žeme“(Muzika Jurgio Strazdo). Poeto eilės, dainuojamos Tėvynės garbei, tarsi malda, įkvepia tautai optimizmo:

Palaimink, Dieve, žemę –

Tėvynės Lietuvos.

Jos aukurą dvasia kūrenam,

Kilniausios mintys ir darbai dėl jos.

(Muzika Vytauto Naraškevičiaus)

Su A. Slavicko dainomis gimsta viltis ir tikėjimas, kad „kol muzika gyva –/ Gyva bus Lietuva“ (Muzika Juliaus Siurbio).

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija