Kultūros zona

2011 metai

Naujienų vaivorykštė

Vilniaus širdyje glūdi auksas

Irena Tumavičiūtė

Renginio svečiai apžiūri iš nebūties prikeltus lobius

Vakaro svečiams koncertuoja menininkai

Jolanta Karpavičienė

Valdovų rūmų leidinys „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“

Prieš 350 metų Vilniaus pilys buvo išvaduotos iš šešerius metus trukusios Maskvos kariuomenės okupacijos. Šiai istorinei sukakčiai paminėti gruodžio 7 dieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejus pakvietė į parodos „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ pristatymo vakarą, kuris vyko Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Oficialioji dalis buvo skirta parodos ekspozicijos istorijai ir naujausio Valdovų rūmų leidinio „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“ pristatymui.

Jolanta Karpavičienė, šiltai palydinti visus Valdovų rūmų renginius į pasaulį, supažindino su menininkais, atvykusiais padovanoti šventinę programą: Jūratės Vičienės ir Virginijos Jašinskienės vadovaujamas ansamblis „Banchetto musicale“ atliko istorinių šokių programą, koncertavo dainininkė Renata Dubinskaitė, muzikantai Ieva Baublytė, Rima Švėgždaitė, Roma Jaraminaitė, Lydia Davis ir Jonas Tamusonis.

Menininkų atlikta programa buvo savotiška baroko epochos ir dabarties kūrinių jungtis.

J. Karpavičienė atskleidė šios parodos pavadinimo paslaptį – Valdovų rūmuose paskaitą skaitęs Drezdeno karališkųjų rūmų direktorius, susipažinęs su gausybe lietuvių archeologų aptiktų radinių, neslėpdamas susižavėjimo pasakė: „Vilniaus širdyje glūdi auksas“.

Dr. Albinas Kuncevičius (Vilniaus universitetas) kalbėjo apie tai, kaip skleidėsi Valdovų rūmų atkūrimo idėja, pabrėžė, jog Valdovų rūmų teritorijoje atlikti tyrimai iš esmės pakeitė supratimą apie Vilnių. Buvo paneigta daug metų vyravusi J. Kloso nuomonė, jog Vilniuje nieko neturime iš ikikrikščioniškojo laikotarpio – esą Gedimino sostinėje stovėjo paprastos žeminės, tik kunigaikščių rūmai buvę iš medžio.

Prieš atstatant Valdovų rūmus, architektai beveik 20 metų kasinėjo dviejų hektarų teritoriją, kurioje prasidėjo Vilnius, prisiliesdami prie aštuonių metrų Lietuvos istorijos. Istorikai atliko didžiulį atsakingą mokslinį darbą, stengdamiesi „perskaityti“ ir įvertinti 3000 radinių.

Kalbėtojas išreiškė įsitikinimą, kad ir kita visuomenės dalis, t. y. mes visi, suprasime, kokias vertybes Lietuvai padovanojo archeologai, restauratoriai, tyrinėtojai.

Dr. Jūratė Senvaitienė (Prano Gudyno restauravimo centras) pasveikino visus su gražia švente – galimybe susipažinti su visos Europos dailės kūriniais, kurie taps Valdovų rūmų ekspozicijos dalimi. Istorikė supažindino su restauratorių darbo uždaviniais iš artefaktų išgaunant, išryškinant informaciją. Archeologai, meno istorikai juos interpretuoja, atskleisdami vis kitą istorijos puslapį.

Reikia įdėti labai daug darbo, kol pavyksta prakalbinti kiekvieną radinį.

J. Karpavičienė kalbėjo apie kitą istorinio Vilniaus išvadavimo šventės aspektą – kaip įvairių gyventojų sluoksnių atstovai linksminosi išvijus priešą. Nors miestas buvo karo nualintas, bet vyko dešimtys puotų – šventė miestelėnai, cechų vyresnieji, elgetos, mokslininkai.

Dr. Arūnas Puškorius palietė labai aktualią temą – labai reikalingas mokslo populiarinimas yra viena iš sunkiausių sričių specialistams. Archeologas restauratorius paprasta kalba paaiškino, kokį kelią reikia nueiti daiktui, kol jis tampa eksponatu. Jis paminėjo, jog tobulo restauratoriaus nebūna, nes jis turi išmanyti fiziką, chemiją, biologiją, istorinį kontekstą, technologijos dalykus. Baigdamas jis taip apibūdino restauratorius, dirbusius su Valdovų rūmų radiniais: „Širdimi jauna grupė žmonių, kurie už nedidelį atlyginimą šiam darbui atidavė širdį ir padėjo išsaugoti ateities kartoms auksinius dirbinius, rastus Lietuvos širdyje“.

Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pasidžiaugė didžiuliu susidomėjimu paroda (lankytojai būriavosi net koridoriuje). Klausydamasis kalbėjusiųjų, jis prisipažino pasijutęs lyg konferencijoje. Direktorius pabrėžė, jog formuojant šią kolekciją dalyvavo labai daug žmonių. Rūmuose šie eksponatai sudarys konkrečią aurą. R. Budrys išreiškė apgailestavimą, kad paroda atidaroma ne Valdovų rūmuose.

J. Karpavičienė dėkojo patronui, kad užaugino Valdovų rūmų bendruomenę, ir palinkėjo, kad politikai nepakeistų sprendimo ir kad Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių valdovų rūmai galėtų priimti svečius, kai Lietuva pradės pirmininkauti Europos Sąjungos tarybai.

Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas dėkojo visiems žmonėms, kurių rankos ir protinis darbas padėjo šiems eksponatams atgyti.

Apibūdindamas atidaromą parodą, istorikas paaiškino, kodėl ji pavadinta lobynu – eksponuojamos įspūdingiausios vertybės. Jis atkreipė dėmesį į tai, jog ši paroda yra integruota restauratorių, eksponatai išdėstyti chronologiškai, pagal taikomosios dailės muziejaus principus.

Taip pat atsižvelgta į tam tikras Europos raidos sąsajas pagal stilistiką, tematiką, dinastinius ryšius. Restauruoti daiktai eksponuojami ne tik Vilniuje, jie keliauja po Lietuvą, rodomi Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje. Jis apgailestavo, kad Lietuvoje dvasinio paveldo restitucija ne visada palankiai sutinkama.

Direktorius paminėjo, jog kolekcijų vertė nebūtų tokia didelė, jeigu nebūtų rėmėjų, mecenatų. Tie iškilūs žmonės remia mūsų praeitį. Pasinaudodamas proga, jis padėkojo dar vienam rėmėjui – istorijos patriarchui profesoriui Mečislovui Jučui, kuris tūkstantį rečiausių mokslo knygų padovanojo Lietuvai.

Baigdamas dr. V. Dolinskas priminė pusketvirto šimto metų senumo įvykius, kai XVII amžiaus viduryje Vilnių siaubė švedų, maskvėnų kariuomenės, kai 1661 metų gruodžio pradžioje rusų įgula, pusantrų metų siaubusi ir niokojusi Vilniaus pilis, pagaliau pasidavė be kovos. Miestiečiai, džiaugdamiesi pilių išvadavimu, surinko net 63 tūkstančius auksinų (nusiaubtame Vilniuje tai bent rėmėjai! – I.T.).

Po kalbų ir koncerto susirinkusieji susipažino su ekspozicija. Čia mūsų laukė daugiau kaip tūkstantis archeologinių radinių ir istorinio interjero vertybių iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje klestėjimo laikų (XIII–XVII amžiai) – unikalūs iš šimtmečių užmaršties prikelti keramikos, akmens, medžio, odos, metalo, stiklo dirbiniai, namų apyvokos daiktai, Gotikos, Renesanso bei Baroko epochų Europos taikomosios ir vaizduojamosios dailės vertybės – baldai, gobelenai, žemėlapiai, grafikos kūriniai, Lietuvos valdovų ir didikų portretai, ginklai, šarvai, įvairios lituanistinės relikvijos.

Lankytojai galėjo įsigyti anksčiau minėtąjį katalogą. 127 puslapių prabangus leidinys susideda iš teksto (4–33 psl.) ir 131 reprodukuoto eksponato su išsamia metrika. Tekstų temos patraukia kiekvieno besidominčio istorija ir  muziejininkyste dėmesį: Archeologinių medinių radinių konservavimas maistiniu cukrumi, XVII amžiaus kubilo restauravimas, Archeologinių medinių konstrukcijų konservavimo galimybės ir kitos išsaugojimo alterantyvos, Dviejų odinių diržo krepšių konstravimas, restauravimas ir tyrimai, Restauruotos odinės avalynės kolekcija, Buitinės keramikos ir stiklo restauravimas, Šarvuotės detalių restauravimas, Radinių konservavimas – mokslinės informacijos šaltinis, Archeologinių radinių medienos rūšies tyrimai, Dendrochronologija: medienos rievėse užkoduota istorija. Tekstus puošia gausybė spalvotų iliustracijų, turinys atitinka dr. A. Puškoriaus minėtą svarbą mokslo populiarinimo kalba pasakoti apie labai reikšmingus dalykus. Tekstai labai informatyvūs, atskleidžia restauravimo etapus, supažindina su artefaktų ypatybėmis. Kataloge taip pat galima susipažinti su eksponatų archeologinių tyrimų ataskaitomis ir jų autoriais (p. 126).

Paroda veiks iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atidarymo.

© 2011 „XXI amžius“