Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kaip buvo kuriama pirmoji Lietuvos Respublika

Mykolas KRUPAVIČIUS

Paleistas nėjau į savo seniai nematytą butą, bet patraukiau anapus Žaliojo tilto į nuutėlėjimo įstaigą, kuri savo darbą atliko sąžiningai ir tuo tarpu laimingai. Su sveikais, bet jau neutėlėtais drabužiais grįžau į savo seniai paliktas patalpas.

Gyvenau Odų skersgatvyje. Namo numerio neatsimenu. Savininkai – senbernis Mykolas ir dvi senmergės seserys. Tik atvykęs į Vilnių ir paleistas iš vadinamo karantino, pas juos apsigyvenau. Butas Vilniaus masto – šeši dideli kambariai. Baldelio jokio, bet ir nuomos jokios. „Gyvenk, kad kiti blogesni buto neužimtų“. – Tokiais žodžiais mane priėmė tie sulenkėję lietuviai. Ir gyvenau. Nuomos, kad ir būtų norėję, nebūčiau mokėjęs, nes neturėjau kuo mokėti. Atsimokėdavau bent dalinai kuo kitu: dažnai važinėdamas po Lietuvą, atgabendavau jiems tai duonos kepalėlį, tai lašinių gabalą, tai keletą kiaušinių, o tas anais laikais buvo labai brangi dovana. Vilniuje buvo tikras badas. Žmonės ieškojo duonos su krepšiukais net toli Lietuvos gilumoje – Ukmergės, Utenos ir kitų kraštų apylinkėse. Žandarai juos gaudydavo kaip kontrabandininkus. Žmonės ne tik tino iš bado, bet ir mirdavo gatvėse.

Valgydavau kažkokioj lietuviškoj valgyklėlėj. Visas valgio pagrindas buvo žolės. Sumanioji šeimininkė iš žolių sugebėdavo net kotletų padaryti. Bet žolės – žmogui ne didelė parama. Po kelių mėnesių tokio maisto vėjas mane kaip smilgą siūbavo. Parsivežtų iš kelionių po Lietuvą dovanų padalindavau ir bendrabučio kaimynams, kurių turėjau jau pilnus šešis kambarius. Gyveno čia ir Lazdynų Pelėda. Tos dovanos būdavo šventė. Bent trumpam užsimiršdavome, kad gyvename badmetyje. Vieną kartą iš Tverų parvežiau savo simpatiškam šeimininkui Mykolui garsaus Tverų milelio drabužiui. Nudžiugo, lyg būtų kitus namus gavęs. Buvo nuplyšęs tiek, kad gėdinosi ir į gatvę išeiti. Įduodamas dovaną paklausiau, ar jis panorės lietuvišku milu dengti savo lenkišką kūną. Jis sušuko: „Kunige, taigi aš pats esu lietuvis, tik lietuviškai nekalbu“. Žemaitiškus milus atvežiau į lietuvišką kelią, nors, kaip teko patirti, tas milinis krikštas tesėjo neilgam. Mano Mykolas, geresnėse sąlygose atsigavęs, neprisiminė man pasakytų žodžių, kad jis esąs lietuvis.

Tuo tarpu iš visų Rusijos kampų plaukė tremtiniai atgal į tėvynę. Iš visos Lietuvos inteligentai traukė į Vilnių: tai žinių gauti, tai darbo ieškoti, tai pasiūlydami savo jėgas Lietuvos atstatymo ir gynimo darbui.

Buvau lyg dvarininkas: šeši didžiuliai kambariai – ne juokai. Sutikęs kokį „bežemį“ Vilniaus gatvėse, kviečiau pas save, tačiau su viena sąlyga, – kad atneštų šiaudų, nes ir aš „dvarininkas“, taip pat gulėjau ant šiaudų, neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės. Tokie „bežemiai“ greitai pasijuto lyg savo namuose ir dažnai, net manęs nesiklausydami, parsivesdavo savo senų pažįstamų. Susidarė savotiškas „kolchozas“. Didžiulis butas, gyventojų daugiau negu reikia. Visokių jų būta, tik stebėkis – ir karininkas, ir pagyvenęs intelektualas akademikas, ir Rusijos universiteto studentas, ir Voronežo gimnazijos mano mokinys, ir kunigas, jų tarpe ir kunigas Tumas-Vaižgantas. Tikra Zaporožė. Niekas mums aslos nešlavė, niekas lovų neklojo, nes pašluoti nebuvo ir įmanoma: visi kambariai buvo virtę šalinėmis – visur pilna šiaudų, o naktį juose pilna žmonių. Nuo ryto iki vakaro visi būdavo išsivaikščioję savais reikalais. Butas tada ilsėdavosi. Vakare butas ūžė kaip avily bitės: dalinimasis įspūdžiais, pasakojimai, juokai, diskusijos, ginčai – tikras gyvenimas! Mano gyventojų tarpe buvo visokių politinių pažiūrų žmonių. Kai šie klausimai kildavo, įnamiai net savo šeimininko negerbdavo: kirtomės kaip lygūs su lygiais. Ypatingai karšti ginčai būdavo su Vaižgantu. Vaižgantas buvo kunigas, ir geras kunigas, bet teologija ir kanoniškoji teisė jo buvo senokai pamiršta. Jis susikūrė savo teologiją. Svarstant čia Lietuvos sutvarkymo planus, Vaižgantas pasisakydavo už civilinę santuoką, už nusavinimą ne tik bažnytinių žemių, bet ir visų trobesių, net ir pačių bažnyčių. Su tokia teologija, aišku, nesutikau ne tik aš, bet ir tie mano gyventojai, kurie ne tik iš metrikų buvo katalikai. Jų tarpe atsimenu P. V. Raulinaitį – vėliau advokatą ir profesorių.

Jau tuo metu mano kolchozas pradėjo po truputį ir lobti. Aš jau buvau įsigijęs lovą. Įsigijo lovas ir keli mano gyventojai. Susidėję nusipirkom kažkur surastą virdulį. Dabar pusryčius ir vakarienę jau turėjome savo. Netrukus gavome ir šeimininkę. Tai buvo Marytė Ambraziejūtė, vienintelė moteris įnamė, kurią jau esu minėjęs anksčiau. Ji buvo mano redaguojamo laikraščio „Laisvoji Lietuva“ redaktorė – pavaduotoja. Ją apgyvendinome atskiram, su atskiru įėjimu kambarėlyje, o už tai ji turėjo atidirbti visam kolchozui. Darbas buvo nedidelis: rytą ir vakarą pagirdyti visus gyventojus arbata. Bet ji, kaip moteris, susirado daugiau darbo. Ji pradėjo tvarkyti ir mūsų lovas: vis vien, ar ji būtų šiaudų pavidalo, ar tikra lova. Atsiradus šeimininkei, ir kambariai neteko tikros šalinių išvaizdos. Prie vakarinės arbatos ir kildavo anksčiau minėtos įvairiais klausimais diskusijos. Jos dažnai užsitęsdavo ligi vėlyvos nakties. Karščiausiai ginčijosi ir gynė savo pozicijas Vaižgantas, bet jis pirmutinis ir kapituliuodavo: „Vyrai, nuo tų ginčų jau slogą gavau. Užteks. Daugiau nebesiginčysiu. Gal jūs ir geresni už mane teologai, bet aš vis tiek pasilieku prie savo nuomonės“. Bet kitą vakarą, susėdus prie šnypščiančio virdulio, ne kas kitas, bet tas pats Vaižgantas, kuris vakar dieną buvo pasižadėjęs daugiau nebesiginčyti, vėl tą ar kitą vakarykščių ginčų dalyvį užkalbindavo, ir vėl prasidėdavo nauji ginčai – tokie pat karšti, tokie pat ilgi, kaip ir kitomis dienomis. Juos baigdavo vėl Tumas pareikšdamas, kad jau gavęs slogą ir daugiau nebesiginčysiąs. Kas gi? Jaunystė! Nors visi išvargę ir užsidegę.

Mano kolchozas buvo kalvė. Joje kalėme būsimą Lietuvos tvarką. Pirmasis metė mūsų kolchozą Tumas Vaižgantas: kažkur gavo atskirą kambarį. Pradėjo po truputį skirstytis ir kiti gyventojai, bet jų dar ilgai pasiliko pakankamai. Du kambarius ištuštinom, nes juos reikėjo panaudoti susirinkimams ir posėdžiams. Mano patalpos tiems uždaviniams tiko geriau negu kitur, nes buvo erdvesnės, o antra, nesišvaistė pašaliniai žmonės. Galima buvo slaptai klausimai svarstyti.

Tokie susirinkimai ir posėdžiai buvo kasdieninė duona. Čia buvo sprendžiami dažniausiai bendro valstybinio pobūdžio klausimai ir reikalai. Krikščionių demokratų reikalus aptardavo „Tėvynės Sargo“ patalpose, kuriose buvo galima sušaukti ir didesni susirinkimai.

Mano buto „salės“ tarnavo nemokamai visokios rūšies ir visokių žmonių susirinkimams, jei tik jie lietė Lietuvos reikalus. Ir kas jose neposėdžiavo! Šiandien man pačiam būtų įdomu pasisakyti apie tų susirinkimų dalyvius, jų tikslus ir sprendimus. Vokiečių okupacijos metu Vilniaus miesto policijoje tarnavo Liudas Gira. Mums, lietuviams, tai turėjo nemaža reikšmės ir naudos. Mums palankesnių vokiečių dėka Gira buvo pakeltas į kažkokios rūšies policijos viršininkus. Užėmęs tokią vietą ir turėdamas daug pažinčių vokiečių tarpe, ne tik policijoje, bet ir už policijos ribų, jis sužinodavo tokių faktų, kurie skaudžiai paliesdavo Lietuvos interesus. Kaip pavyzdį priminsiu civilfervaltungo (Zivilverwaltung) planavimą Lietuvą apsodinti vokiečiais kolonistais. Gira šį faktą sužinojo iš Lietuvos nepriklausomybės pradžioje visiems žinomo mažlietuvio Jurgio Aukštuolaičio, iš kurio vėliau pradėjau gauti visą eilę labai svarbių ir įdomių, Lietuvos ateitį liečiančių vokiečių dokumentų, kuriuos jis išvogdavo iš jo tarnybos vietos civilfervaltungo.

Tarp kitko, buvo gautas ir vokiečių Lietuvos kolonizavimo planas. Beveik 15–20 ha ūkiai popieriuje buvo išparceliuoti vokiečiams. Išparceliavimas buvo vardinis, pav., Jono ūkis iš X kaimo ir apskrities buvo numatytas išdalinti tam tikram skaičiui vokiečių, kurių vardai ir pavardės, šeimos narių skaičius ir kilmės vieta buvo jau plane nurodyta. Įvykdžius tą planą, Lietuva jau būtų nustojusi būti Lietuva, o tapusi „Litauen“, kaip Deutschlando neatskiriama dalis. Jurgis Aukštuolaitis nemaža yra tuo būdu pasitarnavęs žengiančiai į savarankišką gyvenimą Lietuvai. Gaila, kad vėliau jis nuėjo šunkeliais, padėdamas Lietuvos priešams griauti Lietuvos užsimojimus – eiti į nepriklausomą gyvenimą. Šitie visi klausimai buvo gvildenami mano „salėje“ vykusiuose įvairiaspalvių žmonių susirinkimuose. Čia buvo aptariami būdai, kaip gintis nuo vokiečių parengto mirtino smūgio Lietuvai.

Kalbamuoju metu labai aktuali tema buvo Lietuvių kariuomenės klausimas: kurti ją, ar nekurti? Voldemaras dar prieš pirmos vyriausybės sudarymą ir tą vyriausybę sudaręs buvo Lietuvos kariuomenės kūrimo priešininkas. Jo išmanymu, pakaks paskelbti Lietuvą neutralia valstybe, ir ji bus išgelbėta nuo visokių pavojų iš kaimynų pusės. Neutralitetas, Voldemaro teigimu, turėsiąs atstoti Lietuvos kariuomenę. Prie Lietuvos gynimo nuo priešų šalia neutraliteto, girdi, prisidės dar tos spygliuotų vielų tvoros, kurios iš visų pusių supo Vilnių. Voldemaro teorijos nesugriovė ir tas faktas, kada pirmasis Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas tas vielų tvoras pardavė kažkuriam Vilniaus pirkliui, ir tą pinigų sumą, kuri buvo gauta už parduotas vielas, užregistravo Valstybės ižde kaip pirmas lietuviško iždo pajamas. Voldemaro teigimu, pakako turėti tik kariuomenės vadovybę. Atsiradus reikalui, kareivius nesunku mobilizuoti į reikiamą frontą. Tapęs pirmuoju ministru pirmininku, Lietuvos kariuomenės organizavimą pavedė rusui generolui Kondratavičiui. Minimas Kondratavičius tą vadovybę suorganizavo. Buvo numatytas vyriausias kariuomenės štabas su artilerijos, kavalerijos, pėstininkų ir net aviacijos skyriais. Turėjom pilnos sudėties numatytą su skyriais ir poskyriais intendantūrą ir visa, kas buvo reikalinga neturimai kariuomenei vadovauti.

Šita Lietuvos kariuomenės vadovybė buvo tokia pat rusiška, kaip ir pats Kondratavičius. Ja niekas nepasitikėjo. Visi galvojo, kad tai caro laikų Petrapilio štabo skyrius, nes visose vietose sėdėjo suirusios Rusijos minėto štabo rusai. Tas faktas kėlė daug nerimo ir baimės.

Žmonės iš Rusijos tremties buvo bebaigią grįžti. Kiek galėdami, bėgo iš rusų kariuomenės lietuviai karininkai. Visi jie pirmiausia traukdavo į Vilnių, norėdami savo jėgas skirti Lietuvos gynybai, nes kiekvienas matė, kad Lietuvai savo nepriklausomybę teks sunkiai ginti su ginklu rankose.

Kartais į Vilnių tokių karininkų susirinkdavo gana didelis skaičius. Reikėjo matyti tą nusivylimą ir pyktį, kai tas idealiai lietuviškas karininkų kadras minėtame štabe buvo iš aukšto traktuojamas to paties ruso, kuris lietuvį niekino caro laikais ir kuris nė vienu lietuvišku žodžiu atvykusio dabar savo tėvynės ginti lietuvio neprakalbindavo. Nemaža jų tada glaudės prie lenkų legionų, organizuojamų Dovbor Mosnickio. Kiti grįždavo sugelta širdimi ir neramūs į savo tėviškes kito darbo ieškoti.

Vokiečiai buvo baigiami bolševikų stumti iš Gudijos. Bolševikai jau Vilnijos teritorijoje. Stumiamiems vokiečiams rusai – bolševikai mina beveik ant kulnų. Vilniuje ir jo apylinkėse organizuojasi lenkų partizanai, kurie niekieno nekliudomi vaikšto ir Vilniaus gatvėse, pašiepdami Valstybės Tarybą ir užkabinėdami Lietuvos piliečius, o lietuvio kareivio vis nėra. Ir pats Voldemaras tuo metu, reikia manyti, pirštu prikišamai įsitikino, kad nei Vilniaus, nei Lietuvos neapgins nei Yčo parduotoji vielų užtvara, nei neutralitetas, nei kariuomenės štabas be kareivių.

Ir šiuo momentu dar vienas smūgis: iš Lietuvos pasitraukia jos vyriausybė. Pirmiausia pasitraukė Smetona su Voldemaru (valstybės galvos), paskui finansų ministras Martynas Yčas, o paskui juos ir Švietimo ministras Jonas Yčas. Pasiliko tik finansų viceministras Liudas Noreika, kuris likvidavo patį valstybės iždą. Palikom vėl be jokios organizacijos ir vadovybės, kuri ypač buvo reikalinga Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Visi šie liūdni faktai buvo tada nuodugniai svarstomi įvairių pažiūrų lietuvių mano „salėje“. Buvo svarstomi ir reagavimo žygiai. Vieni jų pasiekdavo savo tikslą, buvo vaisingi, kiti nieko nepasiekdavo. Nuo vokiečių mirtino smūgio išgelbėjo pats gyvenimas. Vokiečiai karą pralaimėjo, ir gyvenimo ateitį surašė kiti veiksniai. Aukštuolaičio man perduoti civilfervaltungo dokumentai, mano buvo perduoti Valstybės tarybai. Dabar nežinau, kieno rankose jie atsidūrė. Gaila, kad jie nepakliuvo į mūsų istorijos lapus. Voldemaro Kondratavičiaus štabas minimų susirinkimų darytų žygių dėka buvo likviduotas. Kur dingo Kondratavičius, nežinau, bet ir neįdomu žinoti. Jis ne Lietuvos naudai buvo pasiėmęs tą svarbią vietą atkurtoje Lietuvoje. Buvo smarkiai reaguota į vyriausybės nusistatymą didžiausiame pavojuje palikti Lietuvą. Buvo daug kalbėta, ginčytasi ir bartasi ir su Smetona, ir su Voldemaru, ir su Yču, bet nieko nelaimėta. Jie išvyko, palikę Lietuvą neaiškaus likimo rankose. Mano salės sienoms vėl teko klausytis nenustojusių vilties ir nekritusių nusiminiman lietuvių pokalbių ir pasitarimų apie naujos vyriausybės sudarymo reikalą.

Tai keletas pavyzdžių. Jie tik parodo „salėje“ vykusių susirinkimų kryptį, charakterį ir svarbą, o jų buvo daug. Ir visi jie mūsų istorijai turėjo didesnės ar mažesnės reikšmės. Ta salė tikrai yra nusipelniusi paminklinės lentos.

„Atsiminimai“ (Psl. 345–351),
1972 m. Lietuviškos knygos klubas

Šiemet, gruodžio pradžioje, prie šio istorinių įvykių perpildyto namo, esančio Vilniuje, dabartinėje Odminių g. Nr. 10, kuriame gyveno ir Mykolas Krupavičius, ir Mečislovas Reinys, ir kiti didieji mūsų Tautos ir Bažnyčios vyrai, pagaliau įrengta memorialinė lentea. Ji įrengta po didelių mons. Alfonso Svarinsko rūpesčių, kai reikėjo varstyti kelių ministerijų ir sostinės savivaldybės duris, teikti projektus, ginčytis, įrodinėti.

© 2011 „XXI amžius“