Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai  

Iš gimtojo kaimo, liaudies dainųir papročių, rūpintojėlių semiamas įkvėpimas

Antanas Kmieliauskas prie vienos iš savo skulptūrų

Autoportretas

Dailininko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato prof. Antano Kmieliausko 80-mečiui paminėti Seimo parodų galerijoje veikė jubiliejinė jo kūrybos paroda. Žymusis dailininkas, ryškius pėdsakus palikęs ir tapyboje, ir dailėje, ir sieninėje tapyboje, gimė 1932 m. kovo 8 d. Olendernės k., Butrimonių valsčiuje, Alytaus apskrityje, mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, studijavo Dailės institute, dirbo Vilniaus vaikų dailės mokyklos, Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino karininko kryžiumi. Su A. Kmieliausku kalbėjomės apie jo kūrybą ir pagrindines gyvenimo vertybes.

Prisiminkite savo tėvų namus: kokias vertybes išsinešėte iš jų, kas buvo reikšmingiausia gyvenime?

Mano tėvai buvo labai darbštūs ir sąžiningi žmonės. Tėvas negirtuokliavo, nerūkė, dirbo labai įvairius darbus: turėjo kalvio ir staliaus įrankius, augino sodą, bites, žuvis. Jo įvairiapusiškumas ir mums, vaikams, darė daug įtakos. Kai man sako, kad dirbu įvairius darbus, pagalvoju: „Tai turbūt tėvo įtaka“.

Kaip pasirinkote menininko kelią? Tais laikais jis buvo mažiau įprastas negu dabar?

Nė negalvojau apie tokį. Keturiais metais vyresnis brolis Jeronimas įkalbėjo. Jo mokslai klostėsi keistai. Jis gavo lietuvių kalbos pataisą, nors įdomiai rašė, kartais praleisdavo žodžio raides viduryje ar gale. Mokytoja mamai pasakė, esą jos sūnus galėtų būti normalus mokinys, bet vis piešia ir piešia. Ir patarė uždrausti jam piešti. Brolis labai įsižeidė, pasakė daugiau neisiąs į mokyklą ir pataisos nelaikysiąs – juk mokyklą puošė, leido laikraštėlį, o pedagogai draudžia piešti. Taigi 1947 metais Jeronimas įstojo į Kauno vidurinę dailės mokyklą, grįžęs namo pasakodavo, kad ten labai įdomu mokytis, ir mane ragino, aiškino, kad dailininku galėsiu ir nebūti. Tad dvi baigiamąsias vidurinės mokyklos klases baigiau toje mokykloje.

Nuo pat pirmųjų studijų metų Dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) kuriate skulptūras, grafikos darbus ir tapote. Kaip manote, skirtingos dailės sritys reikalauja skirtingų kūrėjo įgūdžių, savybių?

Skulptūra, grafika ir tapyba yra skirtingos dailės sritys, bet visų jų pagrindas – geras piešinys. Vienu atveju jį kuri spalvomis, kitu – forma, grafikoje – štrichais. Labai svarbu gebėjimas teisingai matyti ir atvaizduoti gamtą. Kurdamas visus darbus labai daug dėmesio skyriau piešimui, tai man labai padėjo. Dabar menas yra labai įdomus, bet mes, vyresnės kartos dailininkai, kartais išgyvename, kad jaunimas iš karto nori kurti, o piešimą studijuoja mažai – yra pavojus, kad tai vėliau gali trukdyti kūrybai.

Jūsų studijų laikotarpis pokario metais sutapo su partizaniniu judėjimu ir kolektyvizacija. Kaip šie įvykiai palietė Jūsų savarankiškos kūrybos metus?

Tai ne kartą esu pasakojęs. Ir partizaninis judėjimas, ir kolektyvizacija, ir žmonių vežimas į Sibirą labai veikė mano sąmonę. Kol mokiausi Butrimonyse, turėjome kaimynų partizanų, jiems teko net iliustracijų daryti. Vėliau dešimtys partizanų kūnų gulėdavo turgaus aikštėje ant grindinio. Mano tėvai nebuvo išvežti į Sibirą, bet to bijojome. Turėjome 18 ha žemės. Kadangi tėvas buvo labai darbštus, kaimynai pavydėjo, laikė mus buožėmis. Kai pradėjau studijuoti dailę, visada lydėjo mintis, kad ir mane galėjo išvežti. Ten būčiau šalęs ir badavęs, o Dailės institute šilta ir patogu dirbti, tiesiog malonumas. Žinojau, kad norint būti geru dailininku, reikia daug piešti. Tam buvo visos sąlygos. Vis pagalvodavau: „Mano tėvas gerai dirbo žemę, augino bites, žuvis, o aš esu dailininkas, turiu kažką gero ir rimto nuveikti šioje srityje“. Tuo metu buvo daug neteisybės: vienus žmones prievarta suvarė į kolūkius, kitus ištrėmė į Sibirą, norėjosi būti toje pusėje, kuri kentėjo už teisybę. Atrodė, kad mano menas nors truputį Lietuvai gero padarys...

1959 metais sukūrėte Šv. Kristoforą – skulptūrą iš akmens Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme Vilniuje. Kokią įtaką ši skulptūra turėjo Jūsų kūrybai?

Skulptūros nesimokiau, bet dvi skulptūras iš medžio padariau, galima sakyti, būdamas dar paauglys, vos įstojęs mokytis į Kauno vidurinę dailės mokyklą. Buvo taip: Butrimonių bažnyčios kunigas Juozapas Andriukonis atvežė į tėvų namus du pusapvalius liepos gabalus, tėvas juos suklijavo ir man liepė daryti šventųjų skulptūrą, nors to nei mokiausi, nei mačiau, kaip tai daroma. Kai pradėjau, jis vis ragino labai stengtis, kartą net barėsi, kad per mažai pastangų dedu. Taip padariau šventąjį Juozapą. Pradžių pradžia buvo dar anksčiau. Kunigas J. Andriukonis vokiečių laikais dėstė tikybą Butrimonių progimnazijoje, kurioje mokiausi. Prieš Kalėdas jis paprašė mokinių nupiešti prakartėlę. Parėjęs namo pasiėmiau prenumeruotą religinį žurnalą „Lurdas“, nusikopijavau pieštuku prakartėlę, ją paryškinau ir atsinešiau į klasę. Niekas iš mokinių nebuvo nupiešę prakartėlių, paprašė ir jiems nupiešti. Klasė buvo didelė, beveik 40 mokinių, visiems nupiešiau. Kai po ketverių metų įstojau į Kauno dailės mokyklą, kunigui, matyt, abu tie faktai padarė tokį didelį įspūdį, kad jis iš karto patikėjo mano galimybėmis padaryti ir skulptūrą. Ir padariau.

Nuo to laiko iki Šv. Kristoforo praėjo daug metų. Tada buvau baigęs Dailės institute tapybą, idėją kurti Šv. Kristoforą pasiūlė skulptorius Vytautas Šerys. Ketino ją daryti pats, bet draugai įspėjo, kad tai labai sudėtinga, ir jis pasiūlė šį darbą man. Pagalvojau: „Akmuo jau atvežtas, darysiu, darysiu, gal padarysiu“. Ir padariau. Šv. Kristoforo skulptūra turėjo stovėti Rasų kapinėse kaip antkapinis paminklas Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonui, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininkui, Rytų Lietuvos lietuvių draugijų aktyvistui, kūrusiam lietuviškus chorus, vaidinimus kun. Kristupui Čibirui. Jis – Kristupas, šis vardas – Kristoforo trumpinys, Vilniaus herbe – Kristoforas, Kristupas, tai ir sukūriau Šv. Kristoforo skulptūrą, bet nepavyko gauti leidimo ją pastatyti Rasų kapinėse. Kunigo Česlovo Krivaičio iniciatyva ji buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme. Dėl to, kad padariau skulptūrą bažnyčiai, mane išmetė iš Dailininkų sąjungos. Tik vėliau supratau, kad galėjau teisintis, esą skulptūrą dariau ne bažnyčiai, o kapinėms, bet ši mintis atėjo per vėlai. Tada mano darbų pradėjo nebepriimti į parodas, tačiau kiti siūlė daryti skulptūras, ir iš to pragyvenau. Kunigas Jonas Lauriūnas pasiuntė padaryti jo tėvams Rūpintojėlio paminklą. Vėliau atsirado daugiau užsakymų.

Kokius etapus išskirtumėte savo kūrybos kelyje?

Vienas etapas buvo Dailės institutas. Dėstytojai man buvo labai geri, rašė gerus pažymius, suteikė tikrai neblogus dailės pagrindus, kurį laiką tapiau. Skulptūros buvo proga užsidirbti pinigų. Trečias sėkmingas etapas buvo ekslibrisai. Mano draugas, labai gabus dailininkas Vincas Kisarauskas buvo ekslibrisų kūrimo iniciatorius Lietuvoje, jis suagitavo šiam darbui ir mane, siuntėme ekslibrisus į užsienį. Kur jie susilaukė labai didelio susidomėjimo. Gavau daug premijų, kolekcionieriai mane pakvietė aplankyti Italiją ir kitas šalis. Tai mane išgelbėjo ir moraliai, ir materialiai. Praėjus maždaug 10 metų man vėl pasiūlė įstoti į Dailininkų sąjungą, dabar jau į Grafikos sekciją.

Tad Jums į Dailininkų sąjungą teko įstoti ne vieną kartą?

Mano narystė Dailininkų sąjungoje buvo labai savotiška. Kai baigiau Dailės institutą gerais pažymiais, automatiškai tapau kandidatu į Dailininkų sąjungos Tapybos sekcijos narius. Už ekslibrisus mane priėmė į Grafikos sekciją. Kai padariau freskas Vilniaus universitete, vėliau – ir Rainių koplyčioje, gavau Nacionalinę premiją, mane priėmė į Monumentalistų sekciją. Taigi buvau trijose sekcijose, bet visose esu truputį svetimas, nes eidamas iš vienos į kitą nesuspėjau su visais susigyventi, susidraugauti.

Kuo išsiskiria freskų kūrimas?

Dailės institute studijavau aliejinę tapybą, o freskos – jau sieninė tapyba, kitos technologijos, kurių nesimokiau. Mano brolis Jeronimas, geras draugas Adomas Matuliauskas studijavo freską, tad tą techniką kažkiek žinojau. Pirmiausia, 1962 metais, man pasiūlė padaryti freską Klaipėdos Marijos,Taikos Karalienės, bažnyčioje. Padariau didelę, daugiau nei 12 metrų aukščio ir antra tiek pločio. Pats vežiau smėlį ir kalkes iš Anykščių į Klaipėdą, tinkavau. Daug dirbau, sukūriau didelę freską. Vos ją baigiau, bažnyčią uždarė, joje padarė Filharmoniją, freskoje per Šv. Marijos veidą, krūtinę išvedė elektros laidus. Tik prasidėjus Sąjūdžiui bažnyčią atidavė tikintiesiems, aš nukapojau tinką ir antrą kartą iš naujo padariau tą freską. Prieš tai sukūriau freskas Vilniaus universiteto knygynui ir rektorato iškilmių salei. Vėliau pasiūlė padaryti freskas Rainių koplyčioje. Tada jau buvo Sąjūdis, mums, visiems keturiems Rainių koplyčios kūrėjams – architektui, skulptoriui, vitražistui ir man, – skyrė Nacionalinę premiją.

Kokius savo darbus vadinate reikšmingiausiais?

Freskas VU, Klaipėdos Marijos,Taikos Karalienės, bažnyčioje ir Rainių koplyčioje. Didžiausią pasisekimą turėjo ir man daugiausiai naudos davė ekslibrisai. Pats nustebau, kai jais susidomėjo lenkai, vengrai, jugoslavai, italai. Tarptautinėse parodose pelniau pirmąsias premijas. Italijoje gavau aukso medalį ir 3 premijas. Šie įvertinimai nugramzdino į užmarštį mano „nusikaltimą“ dėl Šv. Kristoforo skulptūros, sugrąžino į Dailininkų sąjungą. Tada gaudavau labai daug laiškų iš Italijos, Japonijos, Kinijos, Brazilijos, JAV, Olandijos ir daugybę užsakymų, nespėdavau visų atlikti. Dabar ekslibrisų jau nedarau. Reikia pasėdėti porą savaičių, kad padarytum vieną ekslibrisą, per tiek laiko nutapydavau ir didelę drobę. O aš sukūriau apie 500 ekslibrisų, tam paskyriau tikrai daug laiko. Ekslibrisas turi būti labai įdomus, sukūriau savitą jų techniką. Turbūt ji ir sudomindavo žmones. Gal neblogai juos padarydavau, nes studijavau tapybą, įvaldžiau spalvų dermes, kūriau skulptūras, tad skulptūriškai jutau reljefą, grafika leido darbus tiražuoti. Visa tai sujungta ekslibrise ir sudomindavo žmones. Dabar daugiausiai kuriu skulptūras, manau, jos taip pat labai reikšmingos.

Minėjote savo aštuoniasdešimtmetį, jo proga LR Seime atidaryta Jūsų jubiliejinė paroda. Atrodote labai stiprus ir energingas. Sportui, mitybai skyrėte daug dėmesio?

Tam, kad esu dar stiprus, galbūt daug padėjo ir skulptūra. Juk ji kartu yra ir sportas, ir kūryba. Galiu būti dėkingas ir tėvui – jis pats nerūkė ir neleido mums, vaikams, priprasti prie blogų įpročių, padarydavo visus darbus, kad man liktų laiko kūrybai.

O kas Jums yra jubiliejus? Ar tai Jums – reikšminga data?

Nesiruošiau, nenorėjau minėti jubiliejaus. Niekad nešvenčiau – kaime nebuvo mados minėti gimtadienių, tik vardo dienas. Sulaukiau 50 metų, nešvenčiau, tad ir šios datos nebūčiau minėjęs. Lyg gyvenime ir daug dirbau, daug padariau, tačiau Lietuvoje yra labai daug įdomių dailininkų, ne visiems mano darbai yra įdomūs. Jauni dabar labiau domisi moderniu menu, o mano tapyboje – nemažai tradicinio meno.

Nors ekslibrisai, už kuriuos pelniau daug apdovanojimų, yra šiuolaikinis menas, tad neteisinga būtų sakyti, kad aš – nešiuolaikinis. Žinau, kad man suruošti parodą – labai sudėtinga: daug darbų sukūriau didelio formato, kurie parodai nebūtų tinkami, juos ir suvežti būtų labai sudėtinga. Labai daug laiko skyriau skulptūroms, freskoms, jų taip pat niekaip neatveši, o nuotraukas padaryti labai kokybiškas brangiai kainuotų, jas žiūrėti vis tiek ne taip įdomu, kaip pamatyti pačią skulptūrą gamtoje ar freską sienoje. Galvojau, kad geros parodos surengti negaliu, o vien tapyba daugelis net nusiviltų. Bet keli žmonės ėmėsi iniciatyvos, paragino mane, todėl surengiau parodą. Taip kartu buvo paminėtas ir mano jubiliejus. Gal taip ir geriausia paminėti tokią datą?

Kas jus labiausiai džiugina ir jaudina šiandien?

Mane labiausiai džiugina, kad Lietuva yra nepriklausoma. Nežiūrint kai kurių bėdų, tai didžiulis džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad dukra Ramunė labai gražias akvareles lieja, jos sūnus Lotas mokosi Dailės akademijoje. Džiugu, kad dukra ir vaikaitis eina tuo pačiu keliu kaip ir aš: dailės pasaulis yra labai įdomus, jame yra ką veikti, tik reikia labai daug pastangų, ne visada sekasi taip, kaip norėtum. Bet kai daug dirbi, kažką ir padarai. Vieni darbai geriau pavyksta, kiti – prasčiau, kai kam jie įdomūs, kai kam – ne. Tai normalu. Jaudina daug kas, apie tai nė nenoriu kalbėti. Labai liūdna, kad mano žmona numirė, kad jos nebėra greta.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, kad žmogus pasakytų prasmingai nugyvenęs savo gyvenimą?

Man atrodo, kad žmogus turi kažkuo labai tikėti – arba Dievu, arba Tėvyne, arba artimus žmones labai mylėti, vardan jų kažką daryti – tai ir suteikia gyvenimui prasmę.

Kas yra svarbiausi Jūsų kūrybos įkvėpimo šaltiniai?

Prancūzai kartą paprašė parašyti, iš kur kyla mano menas. Rašiau, kad iš kaimo, tėvų namų, lietuvių liaudies dainų ir papročių, moterų audinių, vyrų darytų rūpintojėlių, M. K. Čiurlionio piešinių ir melodijų. Mano mama labai gražiai audė, įskiepijo meilę liaudies dainai. Dažnai kurdamas naudojau lietuvių liaudies skulptūros motyvus. Daugumoje ekslibrisų, už kuriuos gavau premijas, naudojau lietuvių liaudies skulptūrų motyvus. Buvo nuostabu, kai mano rūpintojėlį pamatęs japonas paprašė jo nuotraukos. Jis – visai kitos kultūros žmogus, jame pamatė nuoširdumą. Kai mano rūpintojėlis pateko į Kanadą, sulaukiau kanadiečio laiško, kad jam padarė tokį įspūdį mano darbas, kad kilo mintis parašyti poemą, klausė, ar aš sutinkąs. Sutikau, jis man atsiuntė ją anglų kalba. Manau, mums, lietuviams, reikėtų ne tiek mestis į modernizmą, kiek liaudies meno pagrindus vystyti iki profesionalumo.

Ką kuriate pastaruoju metu?

Paskutiniu metu nemažai užsakymų sukurti antkapinių skulptūrų, realistinių portretų. Neseniai nutapiau didelį arkivyskupo Jurgio Matulaičio portretą Žvėryno bažnyčiai, vyskupų Vincento Borisevičiaus, Antano Vaičiaus portretus Telšių Katedrai.

Kaip dera dailininko sumanymai ir užsakovų norai?

Padariau daug didelių darbų, bet tai ne mano nuopelnas. Užsakovai pasiūlydavo.  Sutikdavau. Nebūtų pasiūlę, nebūčiau daręs. Užsakovai manimi pasitikėjo, aš stengiausi pateisinti jų lūkesčius. Jeigu dabar ką nors pasiūlytų, kažką daryčiau. Dailininkas dažnai pildo užsakovų įnorius.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2012 „XXI amžius“