|
Netekome s. Valerijos Bungardaitės
Birželio 4-osios vidurdienį, eidama į Vilniaus Arkikatedrą Baziliką atsisveikinti su vyskupu Juozu Tunaičiu ir dalyvauti šv. Mišiose, aukojamose už jo vėlę, gatvėje suklupo s. Valerija Bungardaitė, o po kelių valandų mirė Santariškių ligoninėje.
V. Bungardaitė gimė 1926 metais Kudirkos Naumiestyje, augo kartu seserimi Danute. Lietuvą okupavus bolševikams, šeima persikėlė į Alytų. Čia Valerija baigė gimnaziją, paskui Vilniaus pedagoginiame institute studijavo germanistiką. Baigusi studijas, dirbo M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, pusę dėstytojos etato turėjo Pedagoginiame institute, rengėsi stoti į aspirantūrą Vilniaus universitete. Atrodė, jog darbščiai, gabiai, kruopščiai merginai toks kelias buvo pats priimtiniausias, tačiau sovietiniai ideologai sušniukštinėjo, jog Valerija lanko bažnyčią. Nebuvo leista toliau dirbti mėgiamo pedagoginio darbo, stoti į aspirantūrą. Per trisdešimt metų Valerija dirbo Lietuvos mokslų akademijos Užsienio kalbų katedroje, kurį laiką vokiečių kalbą dėstė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje.
Pasakoja tie, kurie Valeriją gerai pažinojo: Ji darbą atlikdavo kruopščiai ir sąžiningai, kiekvienam stengėsi patarnauti su jai vienai būdinga nuoširdžia šypsena. Sovietmečiu rasdavo patikimus butus slaptiems susitikimams, katechizavo vaikus; energingai veikė, vykdydama Didįjį meilės įsakymą. Buvo nuoširdi, rūpestinga, vaišinga, gyvenanti gilų dvasinį gyvenimą. Nemėgo skųstis savo vargais, nestipria sveikata. Jos skardus juokas priminė varpelį, norėdavosi juoktis kartu. Valerija turėjo subtilų humoro jausmą, nevengė autoironijos.
Visada žavimės žmonėmis, besilaikančiais moralės normų. Valerija gerokai peržengė šią kartelę. Į ją kreipdavosi žmonės, ištikti tikrų ar tariamų nelaimių. Kartą išgelbėjo šeimą nuo benamystės už skolas antstoliai grasino išvaryti į gatvę. Atidaviau tai šeimai laidotuvėms sutaupytus pinigus, sakė artimai bičiulei. Žmonės neretai piktnaudžiavo jos gerumu. Užuot grąžinę senas skolas, jie dar kartą ateidavo prašyti pinigų. Ant tokių žmonių ji nepykdavo. Nors buvo įsitikinusi, kad sveikas žmogus pats turi užsidirbti savo ir savo vaikų pragyvenimui, tačiau besikreipiančiųjų tuščiomis neišleisdavo. Be galo sielojosi dėl našlaičių ir našlių vargo. Sužinojusi apie skaudžias netektis, net visai nepažįstamiems žmonėms perduodavo auką ir už juos daug melsdavosi, tačiau nepamiršdavo pridėti: Tebūna Tavo valia, Viešpatie.
Valerija labai vertino spausdintą žodį rėmė rimtų, katalikiškos krypties knygų leidybą, visą laiką prenumeravo XXI amžių.
Ji turėjo įgimtą ir puoselėjamą grožio pajautimą: mėgo skoningai, kukliai rengtis, džiaugėsi kiekvienu prasiskleidusiu gėlės žiedu, žavėjosi kvepiančiomis rūtelėmis. Ji buvo apsiskaičiusi, iki pat mirties gyvai domėjosi Lietuvos ir pasaulio įvykiais.
V. Bungardaitė palaidota birželio 6 dieną Vilniaus Kalvarijų kapinėse prie savo motinos. Gedulingas šv. Mišias Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje aukojo ir laidotuvių patarnavimus atliko mons. Alfonsas Svarinskas.
Dr. Aldona Kačerauskienė
© 2012 XXI amžius
|