Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Kūriniuose – skausmas ir viltis

Benjaminas ŽULYS

Bendruomenės „Lemtis“ vadovas Antanas Sadeckas parodos atidaryme

„Lemtis“ ir jos darbai

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje atidaryta nuotraukų paroda, skirta Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jos autorius – visuomeninės bendrijos „Lemtis“ pirmininkas Antanas Sadeckas. Jis papasakojo, kad bendrija gyvuoja jau 23 metus. Per tą laiką nuveikta daug reikšmingų darbų, kurių svarbiausieji – ekspedicijos į lietuvių tremties ir žūties vietas Komijos respublikoje, Permės, Sverdlovsko, Tiumenės, Tomsko, Irkutsko srityse, Krasnojarsko ir Altajaus kraštuose, Buriatijoje. Aplankyta kone 500 tremties ir buvusių lagerių vietovių, išaiškinta ir inventorizuota per 300 kapinių ir kapaviečių, apie 3500 kapų. Tų ekspedicijų surengta ne viena dešimtis. Tai atsispindi A. Sadecko eksponuojamose nuotraukose, kurių parodoje – per 40.

Ekspedicijų rezultatai sugulė į A. Sadecko parengtą fotoalbumą „Negrįžusiems“, kuriame pateikta daug išraiškingų nuotraukų. Be to, nenuilstantis lietuvių patriotas parašė dvi knygas „Obels žiedų ašaros“ ir „Tėvyne, ilgesy miriau“. Tai plačios apimties rašytiniai, gausiai iliustruoti leidiniai apie sovietinį lietuvių genocidą ir ekspedicijas į tremties bei žūties vietas Sibire. Knygose naudotasi dokumentais, rašytiniais ir žodiniais liudininkų parodymais, autoriaus ilgamete kelionių po Sibirą patirtimi. Vienoje knygoje pateikti ir nustatytų, svetur mirusių tremtinių sąrašai. Pavyzdžiui, Rešiotų miestas buvo tremtinių paskirstymo vieta, tūkstančių žmonių kelio į mirtį pradžia – koncentracijos stovyklų grupė į Šiaurę abipus Sibiro geležinkelio magistralės ir tolyn į Šiaurę. Beje, ši lagerių grupė buvo įkurta dar 1937 metais, Stalino represijų metu. Plačiai žinomas ir Ozerlagas. Jame kalėjo apie 4000 lietuvių, daugybė tarpukario visuomenės veikėjų, gydytojų, policijos tarnautojų, kariškių. Suprantama, tiksliai suskaičiuoti, kiek tremtyje mirė, žuvo, buvo nukankinta lietuvių, vargu ar įmanoma. Pavyzdžiui, daug jų nuo bado, ligų, išsekimo mirė gyvuliniuose vagonuose pakeliui į tremtį. Jie buvo užkasami šalia geležinkelio, dabar tos vietos nežinomos, nors jų daugybė.

Skatino ieškoti

A. Sadeckas pasakojo, kad jau pirmosios ekspedicijos parodė mūsų tautos netektis, kančias, gilėjo supratimas apie jas. „Grįžę iš ekspedicijų, rengiame parodas, rodome dokumentinius filmus įvairių miestų kultūros namuose, mokyklose, – sakė parodos ir knygų autorius. – Pirmųjų keleto metų ekspedicijas rėmė kai kurios Lietuvos įmonės ir organizacijos bei ekspedicijų dalyviai ir jų šeimos. Bet bėgant metams, patriotinis lietuvių entuziazmas blėso. Sunku buvo rasti rėmėjų. Kelerius metus bendrijos „Lemtis“ veikla ruseno niekieno neremiama. O mes pėsti ir važiuoti buvojome miestuose, sunkiai pasiekiamose taigos ir tundros gyvenvietėse, esančiose ir išnykusiose, buvusiose kirtavietėse, buvusių lagerių griuvėsių arba jų pėdsakų vietose. Kiek ten vargo, ašarų ir mirčių, toli likusios tėvynės meilės, ilgesio ir vilčių į ją sugrįžti. Mažai ir kapinių belikę. Jas, jose esančius kryžius, kapus naikino ir tebenaikina visagalis laikas, gaisrai ir žmonės. Per jas tiesiami keliai, ant jų statomi miestai, jas mindžioja neganomi gyvuliai. O Sibiro kryžiai bei antkapiai – mūsų tautodailės dalis, sukurta svetimoje žemėje. Tai mūsų istorijos knyga, kuri dar nebaigta rašyti ir tyrinėti“. Užrašai ant kryžių atspindi tuometines tremtinių nuotaikas, mintis ir vargus, tėvynės ilgesį, meilę ir viltį, pavyzdžiui, „Sunkus poilsis tau svetimoje žemėje“, „Per greitai suklupau gyvenimo kelyje prislėgta Sibiro vargų“. Jau žinoma, kad lietuviai, kurie gyveno didesnėse gyvenvietėse ir dirbo pramonės įmonėse arba kasyklose, statė betoninius ar metalinius kryžius ir antkapius, bet kai kur jų būklė apgailėtina. Jie šaukte šaukiasi mūsų rūpinimosi ir priežiūros. Daug jų yra netoli didelių gyvenviečių ar Sibiro geležinkelio magistralių, todėl skirti joms dėmesio nebūtų esminė problema. Laptevų jūros vėjai gainioja smėlį, atidengia ledinius kapus. Nudengtuose karstuose – aštraus smėlio nubalintos kaukolės...

Apie save ir kitus

A. Sadeckas apie save rašo: „Gimiau ir augau dainingoje Dzūkijoje. Dainavome, kai už tėvynės laisvę kovojo jaunesni vyrai ir merginos, nors aplinkui siautėjo kagėbistai. Mačiau naktines gaisrų pašvaistes ir girdėjau šūvių papliūpas. Mačiau gimtojo miestelio turgaus aikštėje išniekintus jaunuolių kūnus, viešai nepalaidotus, nes jų motinos, sesės nedrįso prie jų prieiti, parodyti savo ašarotas akis. Girdėjau į Sibirą tremiamų kaimynų ir giminaičių aimanas, mačiau, kaip stribai vogė jų gyvulius, ardė trobesius ir vežė juos į artimesnį miestelį. Mačiau, kaip pamokų metu kagėbistai išvesdavo mano klasės draugus, menu, kaip po nakties dingdavo mūsų mokytojai, tapę partizanų vadais arba kagėbistų aukomis“.

A. Sadeckas už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Parodos pristatymą papildė Gintauto Aleknos ir Aleksandro Rubinovo filmai apie tremtį. Viename filme pasakojama apie Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacijos ekspediciją. Jos metu prie kankinių kapaviečių, bei kitose vietose buvo aukojamos šv. Mišios. „Būtų gerai, kad ir į kitas ekspedicijas vyktų ir kunigas“, – samprotavo G. Alekna. – „Tai pakelia dalyvių dvasingumą, teikia vilties dėl šviesesnės Lietuvos ateities“.

Zenono ŠIAUČIULIO
nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“