2012 m. birželio 29 d.    
Nr. 26
(2001)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Neužmirštami apaštalai Paulius ir Petras

Kun. Vytenis Vaškelis

Kodėl birželio 29 dieną švenčiame dviejų apaštalų – Petro ir Pauliaus – šventę? Nes Dievą jie savo garbinga kankinyste pašlovino beveik tuo pačiu metu, valdant krikščionių persekiotojui Neronui, 64 arba 67 metais. Remiantis tradicija yra žinoma, kad Petrą nukryžiavo žemyn galva, ir jis buvo palaidotas Vatikano soduose, palei Triumfo kelią. Pagoniškų tautų apaštalas Paulius buvęs nukirsdintas ir palaidotas prie Ostijos kelio.

Ikonografijoje abu apaštalai vaizduojami kartu: Petras – su dviem dangaus karalystės raktais, o Paulius – su kalaviju.

Petras buvo kilęs iš liaudies, ir jam, užsiimančiam žvejybos verslu, nereikėjo baigti aukštųjų mokslų. Kai jis buvo pašauktas Viešpaties mokiniu, nesigailėjo, kad žvejo tinklą iškeitė į naujus Evangelijos tinklus. Su šiais tinklais gaudydamas žmonių širdis, jis galėjo palyginti keptą žuvį ir Kristaus krauju atpirktą žmogaus sielą.

Kitoks yra Paulius. Jis – išsilavinęs žydas ir Romos pilietis, su pagyrimu baigęs Jeruzalėje Gamalielio vadovaujamas Rašto studijas. Jis kalbėjo graikiškai bei hebrajiškai, tačiau nesididžiavo savo išsilavinimu. Apaštalas Paulius save laikė nieku, nes suvokė, jog, būdamas rinktiniu Dievo įrankiu, jis gali girtis tik Kristumi, o ne savimi (plg. 2 Kor 3, 5). Tiesa, nors Paulius buvo išauklėtas kaip tikras judėjas, jam nebuvo skirta evangelizuoti žydų, nes šią tarnystę Apvaizda buvo patikėjusi Petrui. Paulius buvo pašauktas darbuotis tarp pagoniškų kraštų; patyrė daugybę įvairiausių išbandymų, net laivo sudužimą.

Petro gyvenime būta visko: skausmingo liūdesio valandėlių, euforiško entuziazmo ir džiaugsmo, kuris kilo iš visiško atsidavimo Mokytojui ir Jo žodžio įgyvendinimui. Kai kartą ežere, šėlstant audrai, Petras džiūgavo, kad gali stebuklingai eiti per vandenį pas Jėzų, bet netrukus, ėmęs abejoti, pradėjo skęsti, ir jei Jėzus jo nebūtų išgelbėjęs, negalėtume jo vadinti uola, nes ji amžiams būtų panardinta vandenų gelmėse. Bet Petras liko gyvas, kad ant jo, kaip ant uolos, būtų pastatyta Išganytojo Bažnyčia, ir pragaro vartai jos niekada nenugalėtų. Beje, kol Simonas tapo nesugriaunama tikėjimo uola, jis buvo bandomas ir kaip plienas grūdinamas. Nors išgąsčio valandą atsižadėjęs Viešpaties jis gailiai pravirko (Mk 14, 72), tačiau meilė Jėzui jo nepaliko. Tai buvo tikros atgailos bei susitaikymo su Dievu ašaros, liudijančios, kad jis yra ne tik temperamentingas sangvinikas, bet didžiai jautrios ir atviros širdies žmogus, ateityje, veikiamas ugningos Šventosios Dvasios liepsnos, galėsiantis atlikti Dievo garbei ir žmonijos gerovei nemirtingus darbus.

Teisybės dėlei pasakytina, kad ir Saulius, kol tapo dvasios karžygiu Pauliumi, nebuvo be kliaudos ir dėmės. Jis persekiojo nekaltus žmones, įkalindavo juos ir net pasmerkdavo myriop. Bet tai buvo neatsivertusio Sauliaus, klaidingai įsitikinusio savo neabejotinu teisumu, pozicija. Ir mūsų laikais yra daug žmonių, įsitikinusių, kad sako tiesą apie kitą asmenį, o iš tikrųjų tik apkalbančių ar net šmeižiančių, nes jiems trūksta malonės suvokti realią situaciją. Juk dažnai pirmiausia, jei įmanoma, reikia pasikalbėti apie padarytą blogį su suklydusiu asmeniu ir tik paskui, jei reikalauja aplinkybės, pranešti vadovui ar kitam kompetentingam ir atsakingam žmogui.

Tačiau Damasko kelyje Saulių nutvieskė „dangaus šviesa“, jis, visų nuostabai, visiškai pasikeitė. Damaske nuvyko pas Ananiją ir buvo pakrikštytas. Užuot persekiojęs pirmuosius krikščionis, pradėjo ryžtingai kovoti su nuodėme, griauti šėtono karaliją ir dieviško žodžio galia vesti pagonis pas Kristų. Nuo šiol Saulius Apaštalų darbuose jau vadinamas Pauliumi (iš lotynų kalbos „paulus“ – „mažas”). Jis išties save mažu laikė ir todėl šį vardą prisiėmė iš kilnaus nusižeminimo.

Įsimintinas faktas: kai Paulius buvo grįžęs į Jeruzalę, judėjai jį apkaltino išniekinus šventyklą, ir sukėlė minios pyktį. Romėnų kareiviai išplėšė jį iš minios rankų ir uždarė į kalėjimą. Tribūnui įsakius Paulių nuplakdinti, jis pareiškė esąs Romos pilietis ir šios bausmės išvengė. Žydų šmeižtas sukurstė minią susidoroti su Pauliumi. Bet neužmirškime, kad visur veikia Dievas, ir savuosius mokinius Jis gina ir saugo kaip savo numylėtinius sūnus bei dukras. Dar nebuvo išmušusi kankinystės šlovės valanda ir todėl Paulius liko gyvas.

Ir mes mokykimės taip atsiduoti Viešpačiui ir pasitikėti Jo nepaliaujama globa bei tėvišku gerumu, idant kai laikų pilnatvėje atsidursime Aukščiausiojo teisme, išvystume save švenčiausios meilės liepsnoje, simbolizuojančioje, jog mes, gyvendami Žemėje, daugiau vadovavomės dieviška meile, o ne į kuprą lenkiančia baime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija