|
Kai vyrauja teisiškai nepamatuoti bei konjunktūriškai neatsakingi sprendimai
Gintaras Visockas
Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis Lietuvos parlamentas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę. Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir teisingas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26-osios balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago juodymą. Už tai nepasitikėjimo Lietuvos teisėsaugos sprendimais ir Temidės tarnais dar daugiau. Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja preciziškai tiksliai laikytis kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę iš globėjos antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26-osios balsavimo, kai N. Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne ankstų gegužės 17-osios rytą, kai ją dar saugojo teisinės neliečiamybės statusas. Šią nuostatą ypač akcentavo visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21-ąją Seimo konferencijų salėje žurnalistams išdėstę savo argumentus bei raginę parlamentarus nepriimti teisiškai nepamatuotų bei konjunktūriškai neatsakingų sprendimų.
Pavyzdžiui, dr. Zita Šličytė, LR Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė, Visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams tirti pirmininko pavaduotoja, priminė, kaip konkrečiai Lietuvos Konstitucija apibrėžia teisėjams taikomą neliečiamybės statusą: teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų be Prezidento sutikimo, be to, draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą, kratą ar poėmį... Tokių Negalima ir Draudžiama užtektinai. Tik dėl vietos stokos visų jų nevardiname. Tad ar Lietuvos Seimas, įskaitant ir antstolę, ir Kauno policininkus, nebus ko nors supainiojęs? Štai dabar, po birželio 26-osios, tikrai galima įeiti į N. Venckienės butą. O ar gegužės 17-ąją buvo galima veržtis į teisėjos gyvenamąsias patalpas, laužti, pjaustyti duris, nusukinėti stebėjimo kameras, ištempti jos ar jos artimųjų namuose buvusius asmenis, užlaužti jai rankas? Visuomeninės komisijos nariai tądien Seimo konferencijų salėje pažėrė ir daugiau suklusti verčiančių pastabų. Sakykim, pagrįstai abejota Kėdainių teismo sprendimu atiduoti mergaitę biologinei motinai. Juk mažoji mergaitė atiduoda motinai, prieš kurią ji davė parodymus kaip nukentėjusioji sudėtingoje baudžiamojoje byloje. Vaizdžiai tariant, teisėjas Vitalijus Kondratjevas mergaitę patikėjo asmeniui, kurį mergaitė apkaltino rimtomis skriaudomis. Niekas nesiginčija visi mes privalome laikytis įstatymų, tačiau teisėjai įstatymų turėtų laikytis net kur kas kruopščiau nei mes, eiliniai mirtingieji. Taigi ir teisėjas V. Kondratjevas. Bet nejaugi Lietuvos įstatymai neįpareigoja teisėjo mantiją vilkinčio asmens visur ir visada atskirti konfliktuojančias puses, kad kaltinamieji negalėtų daryti įtakos nepalankius parodymus duodantiems? Teisėjo V. Kondratjevo sukurta situacija primena kovinių filmų siužetus, kai į vieną kamerą specialiai sugrūdami ir kaltinimus iškėlę, ir apkaltinti asmenys. Kaktomuša surengiama dažniausiai ne tam, kad paaiškėtų tikroji tiesa, o tam, kad kaltinimus iškėlusieji kuo greičiau užsičiauptų, atsisakytų priekaištų. Svarbi ir ši Visuomeninės komisijos pastaba: N. Venckienės persekiojimas ne tik daro materialinę žalą jai, bet ir gniuždo asmenybę psichologiškai, kenkia teisinei sistemai ir demoralizuoja visuomenę.
O dabar palyginkime Kovo 11-osios akto signatarų Liudviko Narcizo Rasimo ir Zitos Šličytės vadovaujamos Visuomeninės komisijos teiginius su Seimo laikinosios komisijos dėl N. Venckienės neliečiamybės panaikinimo pirmininko Evaldo Jurkevičiaus išvadomis. Galvojant sveiku protu, konservatoriaus E. Jurkevičiaus vadovaujama komisija negalėjo priimti jokių sprendimų. Jai nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas gegužės 17-osios įvykių Klonio gatvėje filmuota vaizdo medžiaga. Nėra filmuotos medžiagos, kas ir kaip elgėsi tą įsimintiną gegužės rytą, nėra ir išvadų, kas kaltas, o kas teisus. Tik peržiūrėjus filmuotą medžiagą galima sužinoti, ar savo noru mažoji mergaitė skubėjo pas savo biologinę motiną. Sutikite, toks parlamentarų priekabumas šiuo atveju būtų tikrai pagrįstas, logiškas, suprantamas. Tačiau Lietuvos parlamentarai sprendimą priėmė nesusipažinę su filmuota medžiaga. Apmaudu dar ir dėl to, kad parlamentarai, kurie leido atimti teisinę neliečiamybę teisėjai N. Venckienei, ignoravo taisyklę, kurios laikosi visos civilizuotos valstybės: baudžiamosiose bylose kiekviena abejonė traktuojama tik kaltinamojo naudai. Šiuo konkrečiu atveju N. Venckienės. O juk antstolės sprendimas tautos išrinktam Seimui nerodyti filmuotos medžiagos, nors ir paremtas šiandien galiojančiais įstatymais, vis dėlto yra įtartinas. Tokiais atvejais tikriausiai reikėtų vadovautis gyvenimo patikrinta išvada, jog kaltas dažniausiai tas, kuriam viešumas ne prie širdies.
Prie N. Venckienei palankių faktų derėtų priskirti ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus viešą pareiškimą apie pūlinį. Ponas G. Kryževičius taip pavadino tuomet teisėjo pareigas dar ėjusią savo kolegę N. Venckienę ir galimai padarė psichologinį spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms, tiriančioms, analizuojančioms rezonansinę pedofilijos bylą bei Garliavos įvykius. Sąmoningai ar netyčia išsprūdusio žodžio pūlinys dabar nepanaikinsi, neištrinsi. Tačiau Seimas, analizuodamas N. Venckienės elgesį, privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog čia įmanoma įžvelgti psichologinio spaudimo elementų. Juk ponas G. Kryževičius neatsiprašė. Bet mūsų parlamentarai, įskaitant ir konservatorius, ir socialdemokratus, į tokias smulkmenas numojo ranka. Teisininkė dr. Z. Šličytė Seimo konferencijų salėje yra pareiškusi, jog toks Aukščiausiojo Teismo pirmininko elgesys kelia abejonių ir todėl vertas rimtesnės teisinės analizės. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti situaciją: už įžeidimą ir šmeižtą teisiamųjų suole atsiduria aukšto rango teisėjas? Lietuvoje tokie dalykai vargu ar įmanomi. Koks apylinkės ar apygardos teisėjas pajėgtų itin objektyviai ištirti tokio pobūdžio bylą? Už įžeidimą ar šmeižtą Lietuvoje baudžiami žurnalistai, internetinių komentarų rašinėtojai, tik ne įtakingi aukšto rango teisėjai. Todėl teisūs tie, kurie vis garsiau abejoja, ar Lietuva teisinė valstybė. Teisiamųjų suole Lietuvoje atsidurti, pasirodo, galima net dėl iš konteksto tendencingai ištrauktų kelių sakinių. Birželio 26-ąją Seimo tribūnoje dėstydama savuosius argumentus neliečiamybę praradusi teisėja N. Venckienė akcentavo, kad vienas iš jai dabar inkriminuojamų kaltinimų būtent iš konteksto ištraukti keli teiginiai. Esą Generalinė prokuratūra jai pareiškusi įtarimus dėl nepagarbių, įžeidžiančių pareiškimų apie Lietuvos pareigūnus, tačiau kažkodėl niekas nesidomi, koks buvo visas N. Venckienės tekstas. Kodėl niekas neatsižvelgia, kokiomis aplinkybėmis buvo ištarti tie žodžiai? Kaip galima spręsti apie autorių ir jo kūrinį ištraukus vos kelis sakinius, neanalizuojant viso kūrinio, visos knygos, visos kalbos? Teisinei valstybei turėtų rūpėti visas kontekstas, visos aplinkybės. Bet ar Lietuva teisinė valstybė? Todėl akivaizdūs dvigubi standartai. Vieniems galima vartoti užgaulų žodį pūlinys, kitiems toks elgesys nebus dovanotinas.
Ta proga būtų galima prisiminti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo Audriaus Cinino sprendimą atidaryti asmeninę internetinę svetainę ir joje komentuoti kai kuriuos savo sprendimus bent jau garsiojoje pedofilijos byloje. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius viešai pareiškė, jog vadinamojoje pedofilijos byloje maksimalų padorumo ribas išlaikantį viešumą Facebook tinkle ir savo interneto svetainėje užtikrinantis Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo teisėjas A. Cininas yra vertas didesnio pripažinimo visoje teismų sistemoje. Žinoma, teisėjo pastangos viešai komentuoti kai kuriuos savo žingsnius sveikintinas dalykas. Tačiau tai dar nereiškia, kad ši idėja užaugins gražių vaisių. Skaitant minėto teisėjo paaiškinimus galima susidaryti dvejopą nuomonę. Viena iš versijų čia galbūt tik imituojamas viešumas bei nuoširdus noras paaiškinti ar pasiaiškinti. Tačiau nederėtų šios iniciatyvos atmesti, pasmerkti, ignoruoti. Tiesiog pažiūrėkime, kaip klostysis įvykiai rudenį, kai visi po atostogų grįšime į savo darbus. Galbūt revoliucinė teisėjo A. Cinino internetinė svetainė jau bus išsikvėpusi ar nulūžusi. O gal šis pavyzdys įkvėps kolegas? Galbūt panašia linkme žada pasukti ir kiti mūsų teisėjai? Galbūt tas pats Kėdainių teisėjas pateiks viešus argumentus, kodėl mažąją mergaitę atidavė motinai, prieš kurią ji davė nepalankius parodymus? Gal teiksis atviriau savo veiksmus visuomenei paaiškinti ir parlamentaras E. Jurkevičius? Nuoširdūs, išsamūs, argumentuoti paaiškinimai labai laukiami. Beje, paaiškinimų visuomenė laukia ne tik dėl Garliavos įvykių.
© 2012 XXI amžius
|