Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Dėl vieno laiško

Gavome skaitytojo Antano M-ėno laišką, pasirašytą „Vilniaus tikinčiųjų vardu“. Kadangi laiškas parašytas anonimiškai (nenurodytas nei adresas, nei telefono numeriai, kuriais galima būtų susisiekti), visos jo pavardės nenurodome (tai gali būti ir išgalvota, o gal ir kokio jo nemėgiamo žmogaus pavardė, kad viešindami ją patirtume nemalonumų). Laiško tema – prieš du mėnesius prievarta policijos įvykdytas mažos mergaitės pagrobimas Garliavoje. Nesuprantama ir labai įtartina, kad A. M-ėnas kreipiasi į mus Vilniaus tikinčiųjų vardu – juk žinoma, kad yra skirtingai tuos įvykius traktuojančių įvairių pažiūrų žmonių. Todėl geriau tai įvardinti kaip vieno skaitytojo, o ne didelės bendruomenės nuomonę. Laiško pradžioje A. M-ėnas labai smulkiai ir aiškiai „prisimena“ prieš aštuonetą ir daugiau metų buvusius santykius tarp Laimutės Stankūnaitės ir Drąsiaus Kedžio. Pasirodo, jis žino daugelį smulkmenų. Stengdamasis būti „objektyvus“, bara ne tik D. Kedį, bet ir L. Stankūnaitę. Išvardijęs tuos jam „žinomus“ faktus, klausia: „Turbūt sutiksite, kad išdėstytų faktų negalima paneigti?“. Išties mes negalime patvirtinti (ir dar viešai skleisti) tų „faktų“, nes tikrai „su žvake nestovėjome prie besimylinčiųjų lovos“. Tai, matyt, darė A. M-ėnas. Tačiau laiško autorius vis dėlto tiesmukiškai nekaltina D. Kedžio įvykdytomis dviejų žmonių žmogžudystėmis. Matyt, jis žino, kad byla D. Kedžiui, nebuvo pradėta, t.y. autorius nesivadovauja plačiai paskleistomis „žiniomis“ apie „akivaizdžius įkalčius“. Tačiau jis nepaaiškina, kodėl policija ir prokuratūra, turėdamos tokius „įkalčius“, baudžiamosios bylos D. Kedžiui nekėlė. Tikriausiai žinojo, kad „akivaizdus“ žudikas yra ne tas nusikaltėliu vadinamas D. Kedys, o kitas ar kiti? Išties, A. M-ėnas „turi“ daug informacijos, tačiau ji būna neteisinga, subjektyvi ar net melaginga. Pavyzdžiui, jis netgi neteisingai pateikia prieš metus ar daugiau „XXI amžiuje“ (kažkodėl pavadinęs jį dienraščiu) D. Kedžio „lyginimą“ su V. Pociūnu. Turime atkreipti tiek A. M-ėno, tiek kitų skaitytojų dėmesį, kad tai greičiausiai buvo tik kažkurio vieno asmens, galbūt pas mus anksčiau dirbusio apžvalgininko nuomonė. Jos stengdavomės neplatinti ar net eliminuoti. Kita vertus, toks „lyginimas“ turėjo kitą prasmę – buvo lyginamos tik šių dviejų žmonių paslaptingai įvykusios mirtys, fizinis jų likvidavimas, o ne jų asmenybės, poelgiai, veiksmai. Tad neverta ieškoti to, ko nėra.

Daug dėmesio A. M-ėnas skiria „XXI amžiaus“ pozicijai dėl mergaitės pagrobimo. Beje, jei laiško autorius atidžiau panagrinėtų mūsų poziciją, tai turėtų suprasti, jog mes dažniausiai pateikiame ne savo, o tik kitų žmonių, tiesiogiai susidūrusių su prievarta ar jos tyrimu, nuostatas. A. M-ėnas labai „nustebęs ir priblokštas“ birželio 15 dieną „XXI amžiuje“ Z. G. Baravyko parašyto straipsnio, kuriame šis teigia: „Gegužės 17-osios įvykiai Garliavoje pranoko 1941 m. birželio 14 d. trėmimus į Sibirą bei 1991 metų Sausio įvykius Vilniuje“. Patikrinome tą citatą ir pamatėme, kad A. M-ėno minimas Z. G. Baravykas savo straipsnį taip pradeda (netgi cituoja), pasiremdamas policijos „operacijoje“ dalyvavusiųjų liudijimu. Išties, ir mes esame aiškinęsi, ką skelbė policijos smurtą ir patyčias tiesiogiai patyrusieji asmenys. Jie sako: tai iš tiesų buvo baisiau nei trėmimai ir Sausio 13-oji (šį palyginimą sakė gynusieji Televizijos bokštą 1991 metų sausį). Abejojančiam ar net prieštaraujančiam A. M-ėnui (o gal ir kitiems) siūlome pasižiūrėti į mūsų tragiškos istorijos faktus. Ar žinote nors vieną atvejį, kad vieno žmogaus ar vienos sodybos gyventojų 1941 ar 1945–1953 metais būtų atėję suimti ir išvežti nežinoma kryptimi 240 stribų ar kareivių, ginkluotų įvairia tų laikų karine ginkluote? Mes tikrai nežinome tokio atvejo. Aišku, išskyrus 2012 m. gegužės 17-ąją, kai vienos mergaitės „perdavimo motinai“ operaciją vykdė 240 policininkų ir kaukėtų „omonininkų“, „apginkluotų“ dujomis, elektrošoko įtaisais, šunimis, šaunamais ginklais. Tremti gyventojų okupacijos metais atvykdavo gal tik sunkvežimyje prigrūstas būrys kareivių ar stribų. Ir nebuvo atvejo, kad jie pateiktų išvežamiems žmonėms dar ir sąskaitą už tas baisybes. O juk N. Venckienei už tas „paslaugas“ bandė išrašyti sąskaitą mūsų valstybės policija, tik vėliau „susigėdusi“ (?) atsisakė ieškinio (bet užtat ieškinio už savo „sėkmingą darbą“ pareikalavo antstolė). A. M-ėnui būtų pravartu prisiminti ir tokį faktą: neseniai vykusiose NATO karių pratybose dalyvavo tik 220 karių ir tai iš kelių valstybių...

Kaip ten bebūtų, daug dėmesio ir pykčio A. M-ėnas skiria mergaitės globėjai N. Venckienei. Esą ji nesulaikiusi brolio nuo mergaitės seksualinio išnaudojimo faktų viešinimo, o dabar sumaniusi „eiti į politiką“. Pagal A. M-ėną, „XXI amžiuje“ savo nuomonę reiškęs Z. G. Baravykas esą pasiekė „viršūnę“, kai N. Venckienę palygino su Žana d‘Ark. Ir čia A. M-ėnas suranda pretekstą užsipulti persekiojamą N. Venckienę, net paskleisdamas įvairių išsigalvotų „faktų“, kurių neturime teisės viešinti. Kita A. M-ėno paliesta tema – N. Venckienę stojusieji ginti žmonės, jo nuomone, elgiasi labai blogai – politikai, „įsimaišiusios garbios katalikų bažnyčios asmenybės“ ar Kovo 11-osios signataras A. Patackas. Tačiau A. M-ėnas vengia vertinti jo nemėgiamų ar kritikuojamų asmenų moralines nuostatas prievartos atžvilgiu. Vadinasi, jis yra tolokai nuo krikščioniškųjų moralės reikalavimų: prievarta negalima net sprendžiant blogio klausimus. Apie tai Palamintasis Jurgis Matulaitis sakė: „Nugalėk blogį gerumu“.

© 2012 „XXI amžius“