Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Katorgininko prisiminimai

Genovaitė Baliukonytė

Jurgis Bielinis edikuoja savo dėdės knygą Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Knygos viršelis

Nedeniai Kaune, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje, buvo pristatyta knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus, Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovo, priešario Lietuvos socialdemokratų ir visuomenės veikėjo Kipro Bielinio (1883–1965) atsiminimų knyga „Katorga ir trėmimas“. Pasak knygą išleidusio jo sūnėno Jurgio Bielinio, šie atsiminimai buvo parašyti prieškariu, o knygą buvo planuota išleisti vokiečių okupacijos laikais, tačiau tai padaryti pavyko tik dabar, praėjus daugeliui metų.

Susirinko gerbėjai ir bendražygiai

Į dienos šviesą išvydusios K. Bielinio knygos „Katorga ir trėmimas“ pristatymą susirinko autoriaus gerbėjai, spaudos atstovai, leidėjai bei Lietuvos socialdemokratų sąjungos nariai. Visiems susirinkusiems knygos išleidimu pasirūpinęs autoriaus giminaitis J. Bielinis padovanojo po knygą su savo autografu ir dedikacija (iš viso buvo išleista 2000 egzempliorių). Knygoje, be K. Bielinio atsiminimų ir nuotraukų, pateikta informacija apie Bielinių giminę bei knygos rankraščio išsaugojimo istoriją. Kalbėdamas apie ilgą ir sunkų K. Bielinio knygos kelią iki skaitytojo, jo sūnėnas teigė: „Esu labai dėkingas buvusiam darbdaviui, šviesaus atminimo koncerno „Achemos grupė“ prezidentui Bronislovui Lubiui už materialinę pagalbą. Jis labai daug mums padėjo, kai išėjo ir ankstesnė K. Bielinio atsiminimų knyga „Dienojant“.

Jurgio padėkos žodžių nusipelnė į knygos pristatymą atvykęs vilnietis kultūros istorikas Kazys Misius, kuris susirinkusiems papasakojo K. Bielinio rankraščio išsaugojimo istoriją. K. Misius teigė bendravęs su kultūros darbuotojo ir vertėjo Vytauto Kaunecko šeima, su kuria jį supažindino gyvenamojo namo kaimynas, kaltintas politinėje byloje su V. Kaunecku. „Kartą Vytautas man parodė K. Bielinio rankraštį apie caro laikų trėmimą į Sibirą. Aš tą mašinėle spausdintą rankraštį ne tik perskaičiau, bet ir pasidariau kopiją, – prisiminimais dalijosi K. Misius. – O Vytautas man papasakojo, kad prieškariu šį rankraštį, žinodama jo pažiūras, iš Valstybinės grožinės literatūros bibliotekos paėmė ir į namus parnešė ten dirbusi žmona Marija Kauneckienė. Rankraštis buvo numestas į makulatūros krūvą ir, Marijai jo nepavogus, būtų sunaikintas. Po Vytauto arešto jo žmona Marija rankraštį išsivežė į tremtį, o išsaugojusi parsivežė į Lietuvą ir perdavė vyrui. Tikėdamas, kad atsikūrę socialdemokratai K. Bielinio atsiminimus išleis, V. Kauneckas juos atidavė atsikūrusios Lietuvos socialdemokratų partijos nariui Dobilui Jonui Kirveliui, o šis – sūnėnui Jurgiui Algirdui Bieliniui“. Prisiminimais apie prieškario socialdemokratus, įvardindamas ir jų nuveiktus darbus, dalijosi knygos pristatyme su žmona dalyvavęs spaustuvės darbuotojas, pogrindinės spaustuvės „ab“ įkūrėjas ir vadovas Vytautas Andziulis. Apie anuometinius socialdemokratus, jų indėlį ir įamžinimą kalbėjo Lietuvos socialdemokratų sąjungos lyderis Arvydas Akstinavičius.

Už socialdemokratinę veiklą – į katorgą

Apie to meto socialdemokratų veiklą ir savo likimą atsiminimų (parašytų 1941 metų kovą Biruliškių kaime) įžangoje rašo ir pats jų autorius K. Bielinis. Jis teigia: „1906 m. birželio pradžioje, kai dirbti partinį darbą Lietuvoje pasidarė nesaugu, grįžau Rygon, kur dėl augančio darbininkų judėjimo buvo reikalingi žmonės. Čia dirbau iki 1907 m. lapkričio 5-osios. Tą dieną Latvijos socialdemokratų darbininkų partijos Rygos komitetas per posėdį beveik visas savo sudėtimi policijos buvo suimtas. Taigi drauge su kitais to komiteto nariais ilgesniam laikui atsidūriau kalėjime. Po metų tardymo visi, išskyrus buto šeimininkę, pas kurią vyko minėtas posėdis, gavome nuo ketverių iki šešerių metų katorgos. Iškalėjęs gautus ketverius metus katorgos Rygos centrale (laikinosios katorgos kalėjime) bendra, įstatymais numatyta tvarka buvau ištremtas Irkutsko gubernijon, Mazurkos valsčiun ir tenai iki gyvos galvos apgyvendintas.

Minima byla Latvijos revoliucinio judėjimo istorijoje turi savo vardą ir yra žinoma kaipo pirmojo Rygos komiteto byla, mat šis komitetas buvo pirmasis, kuris po 1905 m. revoliucijos pateko į policijos nagus. Po šio suėmimo sekė vis nauji ir nauji partijos vykdomųjų organų suėmimai ir vis vykstant posėdžiams! (...) Čia duodu tik tai, kas buvo ryškesnio, ko negalima, kad ir norėtum, užmiršti.

Berašydamas šias atsiminimų nuotrupas, prisimenu tuos draugus, su kuriais laisvėje dirbau, ir tuos, su kuriais kalėjimo ir trėmimo metus gyvenau. (...) Jų atminimui skiriu šiuos atsiminimus.“

Beje, K. Bielinio knygą „Katorga ir trėmimas“ galima įsigyti ir „XXI amžiaus“ redakcijoje. Kaina – 8 Lt.

Ištraukos iš knygos

Jau praėjo metai, kai sėdime Centralo mūro sienose. Per tą laiką daug kas čia pasikeitė: administracija padidėjo, režimas eina kietyn ir griežtyn, todėl, kad laisvėje vis tas pats dedasi ir net reakcija auga ir stiprėja. Mes – seni kalėjimo gyventojai, apkeliavę visus korpuso skyrius, sėdėję įvairiose kamerose, turėję visokio būdo prižiūrėtojų: gerų, piktų, kerštingų.

Nuo vasaros kartojasi kalbos, kad mūsų Centralas pervedamas į laikinojo katorgos kalėjimo kategoriją, kad turėsime tikrą katorgos režimą, kad visa administracija pasikeis ir mūsų senis viršininkas Kiseliovas taipogi viršininkauti nepaliksiąs. Stačiokas Kiseliovas mažai jaučiamas. Jam žmonės neįdomūs. Jei jie sėdi ir netriukšmauja, tai ir gerai. Šis Kiseliovo nesikišimas į politinių kalinių reikalus ir mums geras. Jei viršininkas tankiai landžiotų po skyrius, nervintų savo įsakymais prižiūrėtojus, tuomet ir mums sunkiau būtų. (...)

Ėjusios kalbos, kad pas mus bus katorgos kalėjimas, pradeda pasitvirtinti. Mes gi patys greitu laiku būsime katorgininkais ir tas skaičius vis didės, nes laikinasis dviejų girnų karo teismas jų jau daug prigamino ir juo tolyn, tuo daugiau jų fabrikuoja.

Netrukus pirmąjį Centralo skyrių tuština, kriminalinius išskaido ir į tą skyrių sueina mūsiškiai katorgininkai ir ateina nauji iš Pietų Rusijos, Vilniaus ir kt. vietovių. (73 p.)

* * *

Liaščenkos viršininkavimo laikais įvyksta skaudus, nepaprasti žiaurus dalykas. Mūsų pirmojoje kameroje baigiasi pusryčiai. Kai kurie pakilę nuo stalų pradeda vaikščioti po kamerą. Atsikelia ir katorgininkas Pochla. Tai ramus, kuklus vyras, iš profesijos mokytojas, gavęs 15 metų katorgos už dalyvavimą revoliuciniame judėjime Estijoj.

Pochla prieina prie lango, sustoja prie jo ir kažką žiūrinėja. Prie langų prieidavome visi ir stoviniuodavome prie jų ir niekados nieko neatsitikdavo, nes palangės aukštos, pirmas apatinis stiklas matinis ir nepermatomas.

Staiga girdime lauke šūvį ir tuo pačiu metu, atrodo, kad į kameros sienas kažkas pabėrė saują žirnių, lyg kas krinta ant stalų...

Kažkas surinka:

Žmogų, Pochlą, nušovė!

Pochla guli netoli lango. Pataikiusi į viršutinę kaktos dalį kulka nuvožia visą viršugalvį, išmeta smegenis. Jos guli už pusmetrio nuo kūno… baltos, gražios, visai nepaliestos, neišardytos, it patyrusio chirurgo rankos išimtos ir atokiau padėtos. Jos dar juda ir veikia…

Pochlos lavonas… jo rankos konvulsiškai dar juda, lyg norėdamos kažką paimti, sugriebti…

Viso to akivaizdoje tuo pačiu akimirksniu kažkuris iš mūsų užtraukia:

„Kovoj pražuvote, mieli draugai…

Gieda visa mūsų kamera. Visi, visa krūtine, pirmą kartą šiose sienose traukia iškilmingą laidotuvių giesmę. Koridoriuje sąmyšis. Išėjusieji iš kamerų praustis su bildesiu meta prausimąsi ir tvarkymąsi…

Už minutės mums jau pritaria kitos kameros. Laidotuvių himno garsai persimeta į antrąjį katorgos skyrių ir iš tenai jie plaukia atgal į mūsų skyrių.

Abu katorgos skyriai, daugiau kaip 300 žmonių, gieda tą patį revoliucinį himną – visas korpuso apatinis aukštas virsta choru… (…) Prie mūsų kameros durų pasirodo viršininko padėjėjas Koptevas – žiauriausias iš visų padėjėjų. Girdime kažkokius jo duodamus įsakymus. Dingusio Koptevo vietą užima pilkos kareivių milinės. Šautuvai atstatyti į kameros vidų ir laukia įsakymo… (99–100 p.)

* * *

Štai ir žiema. Prasidėjo piktai, iki 50 laipsnių šalčio. Mūsų virtuvė labai šalta, nes kūrename tik viryklę ir tik tol, kol pietus išsiverdame, o paskui – trauk ją bala.

Piktųjų šalčių metu dienos kartais pasitaikydavo giedros, oras, atrodo, virpėte virpėdavo, o kūrenamų krosnių dūmai ir šiluma verždavosi stačiais stulpais į oro erdves ir aukštai aukštai pakilę pranykdavo. Vėjo jokio, tik judąs oras ties akimis tavaruodavo. Mano mundiruotė vis dar kalėjimiška. Iš milinės pasisiuvu trumpą švarkelį, tai gražiau ir neprimena katorgos bei etapų. Kartais turiu nueiti į paštą, o per šalčius šiaip teapsirengus eiti neįmanoma, tenka bėgte bėgti. Kad tokio kvailio nepastebėtų gatvės žmonės, bėgu patvoriais ir takais. Šitoks triukas gali pasibaigti veido nušalimu arba nusišaldymu, bet paštas ne per toliausiai ir šiaip taip nudumiu. Bebėgant ar einant tekdavo smarkiai trinti veidą, o dėl ausų bijoti netekdavo, nes buvau įsigijęs sibirišką kailinę su ausimis kepurę. Pradedant nušalti veidą pasidarydavo maža, balta dėmelė. Ji greitai didėdavo ir plėsdavosi. Einant dviese viens kitą kontroliuodavome ir pastebėję beplintančią dėmelę rėkdavome: „Trink“. (183–184p.)

* * *

1914 m. rudeniop atėjęs kontoron Jegoras Semionovičius praneša man tuojau surinksiąs visų europiečių pasus ir nueisiąs pas Choro atamaną registruoti, nes esąs toks įsakymas, kurį greit reikia vykdyti. Priežastis ta, kad krašte gali būti kariaujančių su Rusija valstybių pasislėpusių piliečių, ypač austrų. Suprantu, kad čia į mane gali būti taikoma. Vokietijos piliečių Primorjės krašte buvo gana daug, tarp jų ir mūsų mechanikas su šeima. Juos visus, karui prasidėjus, kažkas suėmė ir kažkur Sibire internavo. Be to, karui prasidėjus visą kraštą apėmė liguista šnipų manija. Kokių tik fantazijų neprikalbėta ir neprirašyta, storiausi tomai išeitų. Galvoju sau vienas, kad šis reikalas ir mane skaudžiai paliestų, ypač jei akcentuojami „pasislėpę austrai“.

Greit sumetu, kad vienui vieno Jegoro Semionovičiaus negalima leisti pas atamaną. Drauge bežiūrinėdami ir beregistruodami pasus, kažin ką juose, ypač maniškiame, įžiūrės ir, ko gero, pastebės visus pataisymus. Manau, šito tai jau negalima leisti, todėl čia pat pasiūlau tokią kombinaciją:

– Surinkite visus rusų pasus, atneškite juos čionai, o pavakarėj, Tamsta, Laščinskas ir aš nueisime pas atamaną, pasisvečiuosime ir tuo pačiu pasus įregistruosime.

Toks pasiūlymas ir Jegorui Semionovičiui labai patiko, mat kas gi nemėgsta pasisvečiuoti, pasivaišinti ir monotonišką gyvenimą kiek paįvairinti.  Dienos darbams baigiantis, sumobilizuojame mūsų šeimininkę Bronislovą Kazimirovną su vyru ir keturiese pasileidžiame į Choro kaimą.(242 p.)

* * *

Viršininkas aiškina, kad prieš tai per Usūrijos geležinkelio liniją perduota trumpa žinia apie kruvinus susirėmimus Petrograde, apie kai kurių kariuomenės pulkų perėjimą revoliucijos pusėn. Dar praneša, kad Usūrijos geležinkeliečiai Viazemskos srity nuo traukinio atkabinę generalgubernatoriaus salonvagoną, patį Gondatį suėmę ir kol kas dar savo žinioje laiką. Tai viskas, ką sužinojau, bet perversmas, atrodo, įvykęs faktas. (256 p.) (...) Chabarovsko gatvės pilnutėlės žmonių. Kai prasideda minių eisenos, kai gatvėmis parado tvarka pradeda žygiuoti drausminga kariuomenė ir Amūro karo laivyno jūreiviai, ir visos tos minios ir kareivių nešamų šautuvų durtuvų miškai skęsta raudonose revoliucijos vėliavose, man neužtenka jėgų ramiai laikytis, kad ir kaip norėtumei, neužtenka...(...) Paradas grįžta iš aikštės, minios slenka didžiąja gatve pro miesto savivaldybės namus. Iš balkono tas minias sveikina. Nė nepajuntu, kaip atsiduriu tame balkone. (...) Man suteikia žodį, tik nežinau kas. Ką tada šnekėjau, dabar nepamenu. Atsimenu tik tiek, kad žygiuojančius sveikinau buvusių katorgininkų vardu. (...)

Vakare, sugrįžus iš Chabarovsko, visi susirinkome vakarienės. (...) Kalbamės ir apie tai, kas ir kaip bus, galvojame ir sprendžiame tokius klausimus, apie kuriuos visus čia išbūtus ketverius metus niekados nekalbėjome. (...) Trumpai papasakoju, kaip aš čia atsiradęs, kaip pradžioje mums buvo sunku apsiprasti, kaip dėl tokių nuomonių skirtumų aš bendradarbių akyse buvau balta varna ir „austru“ virtęs, nes kitaip vertinau tiek metų ėjusį kruviną karą, ir baigdamas siūlau būti mano krikštynose, nes aš joks Josifas Ipolitovičius Jankevičius, joks Kauno gubernijos bajoras, bet visai kitos pavardės, kilmės žmogus ir buvęs caro belaisvis – katorgininkas. (127 –128 p.)

© 2012 „XXI amžius“