Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Įsiliepsnojusi užpoliarėje, užgesusi Lietuvoje

Lina Abromaitytė- Malinauskienė,

1941-ųjų tremtinė

Dalia Grinkevičiūtė

Dalia su Pirmosios Komunijos rūbais

Pranės, Dalios ir Juozo Grinkevičių kapas Kaune

Lina Abromaitytė-Malinauskienė

Tragiškasis Lietuvai 1941-ųjų birželis lėmė, kad dvi iki tol nepažįstamos šeimos susivienijo Tėvynės meilės, jos ilgesio ir pasipriešinimo pavergėjui pagrindu. Tai mokytojų Juozo Grinkevičiaus ir Jono Abromaičio šeimos. Mokytojas J. Grinkevičius, atskirtas nuo žmonos Pranės, dukros Dalios ir sūnaus Juozo, jau 1942 metais iš bado mirė Sverdlovsko lageryje, jo žmona Pranė, praradusi sveikatą, 1949 metais pabėgo iš tremties ir po metų mirė Lietuvoje, dukra Dalia, kartą pabėgusi iš tremties drauge su motina, vėl buvo suimta, per kalėjimus grąžinta į tremtį, o į Lietuvą grįžo 1956 metais. Mokytojo J. Abromaičio, mano Tėvelio, šeimai likimas buvo palankesnis – išgyvenę tremtyje, sugrįžome.

Kazimieras Saja yra rašęs: Yra žmonių, primenančių atvirą ugnį, tamsoj liepsnojantį laužą, kuris taip traukia visus, netekus namų ir artimųjų... Tačiau dažniausiai būnam tarsi storasienės molinės krosnys, kurioms reikia begalės malkų, kad kitas prisiglaudęs galėtų pajusti šilumą. Dalė Grinkevičiūtė buvo tarsi liepsnojantis lietuviškų smėlynų ėglis, kuris degdamas augo, daugelį šildė ir gydė savo uogomis, kol „savieji“, po tremties ir lagerių, gydytojai Dalei nepalietė šaknų, kol neužtrypė kojom paskutinės liepsnelės.

Šaltosios Šiaurės pašvaistės „prieglobstyje“ mačiau ir jaučiau devyneriais metais už mane vyresnės draugės Dalios įsiliepsnojančios širdies šilumą, ją mačiau, jaučiau, liudiju ją buvus ir šildžius ne vieną sužvarbusią širdį iki grįžome į Tėvynę ir čia, Lietuvoje, iki jos paskutinio atodūsio.

Atsidūrusius užpoliarėje 1941 metais, išgyvenusius bado žiemą 1942-aisiais Trofimovske, išlikusius gyvuosius jungė į žvejų brigadas. Siuntė į Laptevų jūros negyvenamas salas žvejybai. Brigados buvo sudaromos iš moterų ir paauglių, tarp kurių buvo ir 16-metė Dalia. Brigados išplaukdavo didelėmis irkluojamomis valtimis (kungasais). Darbas buvo itin sunkus. Visą dieną reikėjo irkluoti prieš Lenos srovę, mesti iki 300 metrų ilgio tinklus, plaukti prie kranto ir traukti tinklus į jį. Stipri srovė įtraukdavo žvejus iki kaklo į Lenos ledinį vandenį. Darbo diena trukdavo 10–12 valandų. Šlapi, sušalę grįždavo į šaltas palapines, guldavo nepersirengę (nebuvo kuo). Rytą – vėl į žvejybą, taip diena iš dienos. Tokia buvo poliarinės dienos žvejyba. Prasidėjus poliarinei nakčiai, prasidėdavo žiemos žvejyba. Išgabendavo į kitas negyvenamas salas, kur reikėdavo statydintis jurtas. Jurtoje vietoj stiklo lange – ledo gabalas, vietoj krosnies – metalinė pusbačkė, pasišvietimui – skudurinis dagtis, įmerktas į žuvų taukus. Žiemą tinklus metė po ledu per daugelį ekečių, kuriom reikėjo iškirsti 1,5–2 metrų storio ledą. Toks gyvenimas tęsėsi iki 1947 metų. Jurtose gyveno po keletą šeimų, greta mūsiškės buvo ir Dalios jurta, kurioje gyveno ji su mama ir broliu Juozu.

Giliai į atmintį įstrigo vaizdas vienoje iš Lenos baseino Bobrovskos saloje, kurioje buvo išvis tik dvi Jurtos – Grinkevičių ir mūsų. Dalia ir dar dvi moterys, apsimuturiavusios suplyšusiomis šimtasiūlėmis, įsikinkę virvinėmis kilpomis, traukė roges. Jos sunkiai klampojo per gilų sniegą, ieškodamos sniego platybėse malkų, t. y. rąstigalių ar šakų, vandens atneštų iš Lenos aukštupio. Kai nusišypsodavo laimė ką rasti, reikėjo išsikirsti iš ledo. Dalia, ieškodama kuro kitiems sušildyti, tas roges traukė itin veržliai, traukė iš visų jėgų... Prisiminus Dalios gyvenimo kelią, tas vaizdas vėl iškyla, nes visuose reikaluose ji taip elgėsi – sąžiningai atiduodama visą save. Kitaip nemokėjo...

1947 metais per kančias atvykome į Jakutską. Iš čia Dalia su mama ryžosi bėgti į Lietuvą. Sumanymas pavyko, tačiau Lietuvos padange neilgai teko džiaugtis; mama susirgo ir 1950 metais mirė, ją Dalia, iškasusi duobę savo namo rūsyje, slapčia palaidojo. Tais pačiais metais Dalią saugumiečiai susekė, suėmė ir kalino įvairiuose lageriuose. Po trejų metų ją etapu grąžino į Jakutską. Prisimenu ją tik ką grįžusią ir atėjusią pas mus. Nors mano mamulė buvo daug vyresnė už Dalią, tačiau jos buvo labai artimos draugės. Dalia mums užkrečiančiai ir garsiai pasakojo apie patirtas kančias ir lagerius, o, išėjus į lauką, jau šaukte šaukė – prasiveržė trejus metus ištylėti žodžiai, sakė: „Dabar aš galiu šaukti, mosikuoti rankomis, nes lageriuose turėjau tylėti, o rankas laikyti už nugaros“.

Dalia ryžtingai siekė mokslo. Baigusi vakarinę vidurinę mokyklą, norėjo studijuoti mediciną, tačiau Jakutske tokio instituto nebuvo, o išvykti kitur neišleido. Pasiremdama SSRS konstitucija, ji rašo laiškus Berijai. Ir leidimą išvykti ne toliau Uralo gauna. Aukščiausiais pažymiais išlaikiusi stojamuosius egzaminus, 1954 metais tampa Omsko medicinos instituto studente, o po dvejų metų mokslą tęsė jau Kauno medicinos institute, kurį baigė su pagyrimu.

Gavusi paskyrimą dirbti gydytoja Šilalės rajono Laukuvos ligoninėje (vėliau jai vadovavo), su visa jaunatviška energija pasinėrė į darbą; įsigijo motorolerį, neskaičiuodama darbo valandų, nepaisydama, diena ar naktis, lankė ligonius miestelyje ir kaimuose. Prie ligoninės buvo sodas, tai jos rūpesčiu būdavo organizuojamas personalas obuoliams skinti, sandėliuoti, kad ligoniai gautų papildomą vaisių davinį. Seseles, kurios laisvalaikiu megzdavo ar užsiiminėjo kitais darbais, Dalia primygtinai ragino gilintis į savo specialybę, pati organizavo mokymus. Per Dalios laidotuves prie manęs priėjusi gydytoja Ada Striaukienė papasakojo, kad tik per Dalią ji tapo gydytoja. Pastebėjusi seselės darbštumą, Dalia skatino ją stoti į medicinos institutą, padėjo pasiruošti, o per mandatinę komisiją, kandidatės nuostabai, Instituto rektorius perskaitė įspūdingą gydytojos D. Grinkevičiūtės rekomendacinį laišką. A. Striaukienė buvo priimta.

Dalia mylėjo žmones, nebuvo užsisklendusi, domėjosi įvairiais gyvenimo reiškiniais, pagal galimybes dalyvavo kultūriniuose renginiuose, domėjosi teatru ir literatūra, vykdavo į spektaklius Vilniuje, Panevėžyje, Rygoje ir Maskvoje. Palaikė ryšius su Maskvos disidentais Andrejumi Sacharovu, Jelena Boner, poetu Grigorijumi Korinu ir kt. Ji buvo atvira bendravimui, dažnai lankydavosi pas mus Kaune, buvo miela klausytis jos išmintingų kalbų. Kai 1972 metų gegužę susidegino Romas Kalanta, su didžiausiu užsidegimu ji dalyvavo mitinge, nors apstumdė ją milicininkai, tačiau ji buvo laiminga, kad susirinko tiek daug žmonių, gražaus jaunimo, kovojančio už Lietuvos laisvę.

Išaugęs „daktarės Dalytės“ populiarumas Laukuvoje, ypač pakliuvęs į saugumo rankas kažkoks laiškas į užsienį, neliko saugumiečių nepastebėtas ir tai paskatino Šilalės rajono saugumo viršininką B. Vaitkevičių imtis priemonių. Kai Daliai buvo pasiūlyta atsisakyti gydytojos praktikos ir keisti gyvenamą vietą, ji atrėžė: „Aš vaikštau po Lietuvos, o ne partijos komiteto žemę, kuri, protėvių kraują sugėrusi, man suteikė teisę čia gyventi“.

Netrukus Dalia iš darbo buvo atleista, viešose vietose (parduotuvėse, autobusų stotyje) žmonės perspėjami neiti į namus pas gydytoją Grinkevičiūtę, iš jos atimamas gydytojo spaudas. Ji nebegali net recepto rašyti, liko be jokių pajamų, o iki pensijos dar toli...

1982 metais Šilalės saugumietis Alšauskas rezga D. Grinkevičiūtei bylą už veltėdžiavimą, ji priverčiama apleisti savo gyvenamąją patalpą. Jai grasinama: „Galbūt tu išeisi iš proto arba nusižudysi. Gal iš nevilties žengsi kokį nusikalstamą žingsnį ir tuomet – į kalėjimą“. Priglaudė Dalią Laukuvos gyventoja Aldona Šulskytė, pas kurią ir gyveno iki pat mirties, kuo galėdami jai padėdavome mes.

Lankydavo Dalia sergančią mano mamytę Kaune, išsaugojau jos atsiųstą velykinį sveikinimą: „Mano brangioji p. Malvina! Sveikinu Jus su Velykų šventėmis, su pavasariu! Nuoširdžiai linkiu Jums sveikatos, daug dvasinių jėgų! Ilsėkitės! Atmeskit visus rūpesčius. Šypsokitės pavasario saulei. Norit to ar ne, o Jūs jau esate Lietuvos istorijoje. Ir niekas Jūsų iš jos neištrins. Saugokit savo sveikatą! Bučiuoju Jus Stipriai. Dalia. 1983.III.22“. Čia minima mano mamytė, nes savo tremties užrašuose D. Grinkevičiūtė užrašė Malvinos Abromaitienės pasakojimą, kaip ji vežiojo mirusiuosius iš barakų į ledo kapinyną.

Jau sunkiai sirgdama, Dalia 1987 metais atvažiavo į Vilnių pas J. Marcinkevičių tikėdamasi, kad rašytojas priims jos tremties užrašus, tačiau, dėl neaiškių priežasčių nepriėmė. O ji labai norėjo juos perduoti į patikimas rankas. D. Grinkevičiūtę mielai priėmė Kazys Saja su žmona. Iš Dalios rankų gavę užrašus, juos daugino. Jie ir pavadinimą užrašams – „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – sugalvojo.

1987-ųjų rudenį atvykusi į Kauną, Dalia atrodė labai suvargusi, sunykusi. Buvo paguldyta į Kauno klinikas, vėliau perkelta į Onkologinį dispanserį. Lankiau ją beveik kiekvieną dieną, nes kitų lankytojų tarsi ir nebuvo, tik keliskart apsilankė jos teta. Pati ji valgyti nebegalėjo, per kateterį buvo duodamos morkų sultys.

Kartą apsilankiusi, radau ją spindinčią, laimingą. „Dabar galiu ir mirti“, – pasakė. Pasirodo, tądien ją aplankė K. Saja su žmona ir pranešė, kad jos rankraščiai jau platinami. Ji džiaugėsi, buvo tikra, kad pasaulis sužinos apie žmonių kančias Sibiro ledynuose, tremtyje. Ji sakė: „Man lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms. Pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To negalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas ir mano tėvams“. Čia dera Dalios žodžiai ir anksčiau užrašyti apie tėvą: „1983.10.10. Šiandien mano tėvo mirties metinės. 826 dienas jis buvo budelių ir Uralo miškų akivaizdoje. Kur man šiandien padėti gėlių nors vieną gvazdiką? Kas lapkričio pirmą, Mirusiųjų dieną, uždegs žvakę?“

Mirti Dalia dar tikrai nenorėjo. Kartą apsilankius besikalbant net sušuko: „O mirti reikia vienai!“ Ir čia pamačiau tarp į ligoninę atsivežtų knygų F. Hanso knygą „Žmogus miršta vienas“...

Dalios sveikata blogėjo, ji silpo, iki pat mirties buvo sąmoninga, šviesaus proto. Iš Onkologinio dispanserio vėl buvo perkelta į Klinikas. Tiek Klinikose, tiek Onkologiniame dispanseryje visas medicinos personalas nuoširdžiai gydė, savo kolegei teikė visokeriopą pagalbą.

1987 m. gruodžio 25-ąją, Kristaus Gimimo dieną, badavusi jaunystėje, Dalia mirė nuo ligos sukelto bado. Aprengiau ją mano pačios laidotuvėms pasiūta žydro šilko suknele, kuri tiko prie jos vešlių šviesių plaukų. Laidojome šalia jos motinos Eigulių kapinėse, palydėjo negausūs giminės ir keli Trofimovsko tremtiniai, nes žmones tebepersekiojo baimė.

© 2012 „XXI amžius“