|
Apgaulinga ramybė
Gintaras Visockas
Lietuvoje pats vidurvasaris. Lietuvos sostinė iš tuštėjusi. Kas tik gali, skuba atostogauti važiuoja į sodybas prie ežerų, skuba į prestižinius užsienio kurortus. Politinis gyvenimas Lietuvoje aprimęs Seimo nariai baigė posėdžiauti. Jei nenutiks ko nors pavojingo, netikėto, parlamentiniai ginčai, regis, nutilo iki pat rudeninės sesijos. Tačiau ramybė apgaulinga atidžiau pasižvalgius po Lietuvą ir kaimynines šalis, nesunku pastebėti, jog tikroji politika atostogų neturi ir niekad laisvadienių neturės, nes atostogaujanti politika mirusi politika. Net ir per vasaros karščius negalima sėdėti sudėjus rankų. Net jei ir atrodo, jog politika atostogauja, tai greičiausiai reiškia tik tai, kad intensyviai ruošiamasi naujiems politiniams kivirčams.
Rusijos televizijos kanalas RTVi ir vėl parodė įdomų interviu. Mintyse turiu pokalbį su Tarptautinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vadovu Genadijumi Mirskiu. Šnekėtasi visų šalių piliečiams aktualia tema apie politinį prisitaikėliškumą. Sovietmečiu valdžiai nepataikavęs ponas G. Mirskis įdomiai svarstė, kaip šiandien derėtų elgtis Rusijos piliečiams, matantiems Kremliaus savivalę ir piktnaudžiavimus. Koks turėtų būti rusų požiūris į dabartinę Kremliaus politiką? Reiklus, principingas, aštrus ar pasyvus, abejingas? Ar įmanomi nuolaidžiavimai ir atsargumai? Ar šiandien, kai nebėra nei Stalino, nei Brežnevo represijų, galima leisti sau nepastebėti bent jau akivaizdžiausių, labiausiai akis badančių valdžios neteisybių? Ekonomikos ir tarptautinių santykių žinovas nepateikė vienareikšmio atsakymo. Remdamasis unikalia gyvenimiška patirtimi G. Mirskis pateikė iškalbingų pavyzdžių, kai naudos tiek valstybei, tiek visuomenei atnešdavo ir komformizmas. Gamtoje negali būti tik dviejų spalvų vien juodos ir baltos. Kai kurie rusai stojo į komunistų partiją dar ir dėl to, kad turėtų realias galimybes kovoti su į Centro Komitetą sulindusiais niekšais, menkystomis bei savanaudžiais. Ir į KGB kai kas veržėsi nuoširdžiai norėdamas įnešti į šią struktūrą padorumo, pažangumo, galų gale sveiko proto. Ir tokia sovietinių laikų pasiteisinimo koncepcija ne iš kelmo spirta. Pasak G. Mirskio, jei į komunistų partiją ar KGB nebūtų ėję ir dori, sąžiningi žmonės, tai Michailo Gorbačiovo pertvarka 19901991 metais greičiausiai būtų pareikalavusi žymiai daugiau kraujo ir mirčių. Taigi Rusijos piliečiai nūnai turi galimybę rinktis. Kompromisai su sąžine, kokie buvo pateisinami gūdžiais Stalino, Chruščiovo ar Brežnevo laikais, šiandien neįmanomi, žinoma, jei tik save laikai padoriu žmogumi. Pono G. Mirskio įsitikinimu, visuomet egzistavo ribos, kurių peržengti nevalia nė vienam save gerbiančiam piliečiui, bet šiandien reikalavimai save padoriu piliečiu laikančiam asmeniui kur kas griežtesni. Įdomus buvo pono G. Mirskio pastebėjimas, jog kiekviena nesąžininga valdžia laikosi vien abejingųjų, kurie daro tik tai, ką jiems liepia viršininkas, dėka. Taip, be vadinamųjų blogiukų jokia nesąžininga valdžia neišsilaikytų, tačiau jų tėra mažuma, kaip ir tų, kurie ieško tiesos ir teisybės, nepaklūsta savivalei ir savanaudiškumui. Viską lemia minios abejingųjų ir prisitaikėlių. Apie tai bylojo RTVi atlikta apklausa: dauguma į laidą paskambinusiųjų tvirtino, jog net 86 proc. į mitingus už Vladimirą Putiną atėjo ne dėl to, kad žavėtųsi trečią sykį išrinkto prezidento veikla, o tik dėl to, jog jiems taip buvo liepta. Priešingu atveju jie galį, tik pamanyk, prarasti tarnybas biudžetinėse įstaigose.
O koks prisitaikėliškumo laipsnis Lietuvoje? Didelis. Pavyzdžiui, ką byloja Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovybės sprendimas kolegą Evaldą Jurkevičių iš pačios rinkiminio sąrašo pabaigos kilstelėti į sąrašo pradžią? Už ką sakomas didelis ačiū? Atsidėkojama už tai, kad jo vadovaujama laikinoji Seimo komisija leido atimti teisinę neliečiamybę iš Neringos Venckienės? O gal principinga, skrupulinga komisija privalėjo pasielgti priešingai? Juk antstolė su visa palyda pirmiausia įsiveržė į teisinės neliečiamybės statusą turėjusios teisėjos N. Venckienės namus, ir tik po to, jau gerokai vėliau, iš teisėjos tas statusas buvo atimtas. Taigi pirma įsilaužė, o paskui jau savo veiksmams suteikė ir teisinį pagrindą. Šios smulkmenos parlamentaras E. Jurkevičius, be abejo, nepastebėjo. Bet buvo dar viena smulkmena. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius viešai ištarė itin nepagarbų žodį apie N. Venckienę, pavadino ją pūliniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vadovas galimai padarė spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms skandalingąją pedofilijos bylą. Man regis, parlamentaro E. Jurkevičiaus vadovaujama Seimo komisija privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog dabar N. Venckienei greičiausiai bus labai keblu apsiginti bet kokio lygio teismuose. Juk visa Lietuva žino išankstinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko nuomonę! Ir vis tiek į šią aplinkybę minėtas parlamentaras neatsižvelgė. Tad konservatorių ir krikdemų sprendimas kilstelėti E. Jurkevičiaus reitingus būsimųjų rinkimų sąrašuose keistas, galbūt net bylojantis, jog šį rudenį už šią partiją, nepasaint visų jos nuopelnų, balsuoti negalima. Juk komformizmas, remiantis žymaus rusų politologo G. Mirskio žodžiais, šiandien turi nepalyginamai griežtesnes ribas negu anksčiau.
Kartą ištuštėjusio Vilniaus centre kaktomuša su sidūriau su Lino Balsio pasekėjais jaunuoliais, raginančiais šį rudenį surengti referendumą dėl atominės jėgainės statybos reikalingumo, pagrįstumo ar naudingumo. Keletą minučių atidžiai klausiausi vaikinų ir merginų postringavimų, kokia didelė bėda laukia Lietuvos, jei mes vis tiek imsime statyti naują atominę jėgainę. Atvirai kalbant, klaiku buvo klausytis žaliaisiais prisistačiusiųjų argumentų, kodėl kiekvienas doras lietuvis privalo paremti referendumo idėją.
Agitatoriams vos dvidešimt ar trisdešimt metų, bet jie kuo puikiausiai žino, kaip klostysis politinės ir ekonominės tendencijos Rusijoje, Vakarų Europoje ir Lietuvoje po keleto ar net keliolikos metų. Jie puikiai išmano, kokios bus dujų ir naftos kainos po penkerių ar dešimties metų. Jie turi užtektinai fizikos, chemijos žinių. Ironiškai tariant, jie labai panašūs į žynius ar net aiškeriagius. Laimė, tokia agitatorių visažinystė duodavo atvirkščią rezultatą. Priėjusieji dažnusyk pasitraukdavo nepasirašę. Matyt, įtartinai pasirodė viską žinančių ir išmanančių jaunuolių entuziazmas. Be abejo, referendumas tūkstantį kartų geriau nei absoliutus visuomenės nuotaikų nepaisymas. Apklausos ir sociologiniai tyrimai reikalingi. Tačiau net ir dalyvaudami referendume mes privalome nuoširdžiai prisipažinti, jog daugelio mūsų žinios atominės energetikos srityje paviršutiniškos, neišsamios, atsitiktinės. Tokiu atveju padorus, sąžiningas, pilietiškas žmogus, anot rusų politologo G. Mirskio, neturėtų bijoti ištarti žodžių nežinau, neišmanau, neturiu galimybės išsiaiškinti.
Prieš kelias dienas Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas viešai kreipėsi į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo netoli Prienų dalyvius. Kreipėsi apgailestaudamas, kad į Tėvynę sugužėję lietuvaičiai iš Amerikos, Azijos ar Australijos, deja, tikrosios Lietuvos nepamatys dar ir dėl to, kad šio renginio organizatoriai yra kosmopolitinės jėgos, užvaldžiusios viešąją erdvę ir diktuojančios savo skonį. Labai svarbi pastaba. Tačiau Kovo 11-osios Akto signataras kažkodėl nesvarsto kito ne mažiau svarbaus klausimo: o kas panašius renginius organizuoti trukdo tautinėms jėgoms? Kas neleidžia joms užvaldyti viešosios erdvės savo idėjomis ir nuostatomis? Akivaizdu, jog į priekį nepasistūmėsime tol, kol kritikuosime vien galingas ir įtakingas kosmopolitines jėgas, bet nematysime savo klaidų, savo susiskaldymo, savo primityvumo. Skaitant šiuo metu viešojoje erdvėje pasirodančius tautinės pakraipos straipsnius akivaizdžiai matyti, jog niekas iš mūsų tautinių organizacijų lyderių nelinkęs ieškoti savų klystkelių. Kalti tik globalistai, tik kosmopolitai.
Neseniai įsigijau leidyklos Versus aureus išleistą Manto Martišiaus knygą Ne akivaizdus karas. Knygos anotacijoje rašoma, kad čia metodiškai nagrinėjamas informacinis karas ir jo sąveika su masinėmis komunikacijos priemonėmis. Ateities konfliktai informaciniai karai. Juos analizuoja politologai, karo mokslo specialistai, psichologai ir sociologai, skiriasi tik šių mokslų aspektai. Be abejo, knyga verta dėmesio. Joje daug faktų, teorijų, skaičių, įžvalgų. Knygos autorius Lietuvos visuomenei padovanojo išties puikų veikalą, kurį būtina atidžiai perskaityti bent jau tiems, kurie nenorėtų, jog lietuviškąją viešąją erdvę valdytų vien kosmopolitinės ir globalistinės jėgos. Tačiau informacinius karus nagrinėjančioje M. Martišiaus knygoje labai mažai dėmesio skiriama lietuviškosioms aktualijoms. Pagrindinis dėmesys sutelktas vien tik į Amerikos, Rusijos, Vakarų Europos, Azijos žiniasklaidą.
Lietuva automatiškai priskiriama prie silpnųjų šio karo dėmenų, ir tuo tarsi viskas pasakyta. Pripažįstama, jog nedidelės valstybės sugeba rimčiau pasipriešinti nepalyginamai stipresnių valstybių propagandiniam spaudimui. Pavyzdys Gruzija, prieš keletą metų rimtai susirėmusi kariniame konflikte su Rusija. Knygos autorius pripažįsta, jog Gruzijos informacinis karas teigiant pasauliui savas tiesas buvo užtektinai veiksmingas. Čia Lietuvai reikėtų pasimokyti iš Gruzijos. Juk informaciniai karai tuo ir svarbūs, jog čia laimi nebūtinai tie, kas turi daugiau tankų ar šarvuočių.
© 2012 XXI amžius
|