|
Lietuvos krikšto 625 metų ir Pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25 metų sukakčių paminėjimas
Liepos 1 dieną Kaune iškilminga Eucharistija su krikšto pažadų atnaujinimu ir konferencija paminėtos Lietuvos Krikšto 625 metų ir Pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25 metų sukaktys. Padėkokime Viešpačiui už Lietuvos ir savo asmeninį krikštą, per kuriuos įsijungėme į Bažnyčią ir tapome Kristaus broliais ir seserimis, sveikindamas iškilmių dalyvius Arkikatedroje Bazilikoje kvietė liturgijai vadovavęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Drauge su juo koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir jo pagalbininkas vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas OFM, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Lionginas Vaičiulionis. Homiliją pasakęs arkiv. S. Tamkevičius priminė skaudų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje laikotarpį, kai sovietų valdžia dėjo visas pastangas, kad krikšto jubiliejaus minėjimas nepaskatintų religinio gyvenimo, visaip jį varžė ir kontroliavo. Tuomet didžioji krikšto sukaktis galėjo būti švenčiama tik Romoje. Arkivyskupas kvietė apmąstyti jau krikščioniškos Lietuvos kelią, sykiu šioje perspektyvoje pažvelgiant į dabarties iššūkius. Krikštas įjungė Lietuvą į krikščioniškąją Europą, sakė arkiv. S. Tamkevičius. Priminęs, kokioje dvasinėje ir kultūrinėje tamsoje iki krikšto skendėjo mūsų vėliausiai Europoje pasikrikštijusi tauta, ganytojas pabrėžė, jog Evangelijos žinia mūsų krašte plito drauge su švietėjiškomis, kultūrinėmis, socialinėmis, artimo meilės darbų iniciatyvomis.
Arkivyskupas paminėjo krikščionybės šviesulius mūsų tautoje šv. Kazimierą, Žemaičių vyskupus Merkelį Giedraitį, Motiejų Valančių, ryškiausią, pasak ganytojo, XX amžiaus žvaigždę mūsų padangėje Pal. Jurgį Matulaitį, kurį 1987 metais minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų Romoje beatifikavo palaimintasis popiežius Jonas Paulius II. Pal. J. Matulaičio nuopelnai ryškūs ne tik socialinėje srityje ar sutvarkant Lietuvos bažnytinę provinciją, bet ypač dvasinėje srityje. Palaimintasis Jurgis gerai suprato, kad tik tuomet daug padaroma, kai žmogus siekia šventumo, nes be jo visas evangelizavimo darbas yra tik dulkių kėlimas. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Jurgį Matulaitį taip apibūdino: Jis buvo tikras Jėzaus Kristaus tarnas ir apaštalas, drąsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojęs, pajėgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Bažnyčiai gyvenimo sąlygomis, visiškai atsidavęs jam patikėtų sielų išganymui.
XX amžiuje Lietuva turėjo ypač daug šventų vyrų ir moterų. Daugelis jų kaip kankiniai įrašyti į Bažnyčios martirologą (tikėjimo liudytojų sąrašą). Istorija mena tik pačius ryškiausius Bažnyčios ir tautos vaikus, bet šalia jų yra šimtai tūkstančių jokiose kronikose neužrašytų žmonių, kurių gyvenimas buvo paženklintas Kristaus krikšto ženklu, o jų ištikimybe Evangelijai amžininkai galėjo tik žavėtis.
Iškilmės toliau tęsėsi konferencijų salėje. Čia Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos ką tik išrinkta nauja vyresnioji sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS dalijosi mintimis apie savo vienuolijos steigėją, pranešimą pavadinusi Žmogus pagal Dievo širdį, o tema Lietuvos Krikštui 625 metai pranešimą skaitė vyskupas J. Boruta SJ.
Ses. V. Plečkaitytė MVS apžvelgė tris Pal. J. Matulaičio gyvenimo epizodus, kuriuose jam reikėjo nemažai drąsos priimti kunigystės dovaną, vėliau iki galo išgyventi kančios gelmę bei visiškai meilės Kristui ir Bažnyčiai perkeista širdimi vien dėl jų garbės imtis vyskupo tarnystės.
Telšių vyskupas J. Boruta SJ atkreipė dėmesį į tai, kad mūsų tautos posūkį į krikščionybę labai objektyviai yra nušvietęs pal. Jonas Paulius II 1987 metais apaštališkajame laiške Lietuvos vyskupams švenčiant lietuvių tautos Krikšto 600 metų jubiliejų. Vysk. J. Boruta SJ kvietė pažvelgti, ar iš tiesų lietuviai ir žemaičiai buvo krikštyti prievarta, kaip dar neretai sakoma kardu ir ugnimi. Remdamasis labai sudėtingu krikščionybei plisti istoriniu kontekstu, ganytojas priminė, jog tiek lietuviams trūko taikaus sugyvenimo su kaimynais, tiek kryžiuočių ordinui religiniai tikslai nebuvo svarbiausi. Istorija, kalbant apie prievartinį krikštą, buvo labai iškraipoma; išsamiai ir objektyviai apie tai rašo tik istorikai prof. kun. Paulius Rabikauskas SJ bei prof. Zenonas Ivinskis, teigiantys, jog krikštijant nebuvo prievartos. Krikštui buvo rengiama masinėmis katechezėmis, o krikštijami tik sąmoningai apsisprendusieji. Vysk. J. Boruta SJ pabrėžė, koks svarbus buvo visais laikais ir šiandien yra suaugusiųjų katechumenatas, laisvas ir sąmoningas žmogaus apsisprendimas tapti krikščionimi, o švenčiamos šiemetės sukaktys ir kitąmet minėsimas Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejus proga visiems darsyk apmąstyti Krikšto prasmę.
© 2012 XXI amžius
|