Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Amatai

Į etnografinį Musteikos kaimą – mokytis pinti

Rūta Averkienė

Romas Norkūnas gyvena Musteikos kaime ir rengia unikalias senųjų dzūkiškų amatų stovyklas

Antanas Zaliauskas pynė balaninius krepšius

Audrius Matonis mokė, kaip iš molio nulipdyti dubenėlį, žvakidę, lėkštelę

Jaunųjų pynėjų darbai

Taip pinamas lopšys

Muziejaus namelis

Amatų meistras Romas Norkūnas

Dvi vasaros savaites etnografiniame Musteikos kaime vyko Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų suorganizuota jau tryliktoji pynimo stovykla. Musteikoje ji vyksta aštuntus metus. Dzūkiškų amatų – pinti, skobti medį, lieti žvakes, lipdyti iš molio, kalviauti, kepti duoną, drožinėti, rankiniu būdu pjauti lentas, virti dervą ir degutą, kopinėti su geiniu, šienauti – mokėsi bene aštuoniasdešimt seminaro dalyvių iš Lietuvos ir užsienio.

Kad pajustų dzūkišką dvasią, viso to buvo mokomasi gamtos prieglobstyje, šalia prieš šešetą metų įrengto drevinės bitininkystės muziejaus. Kantrių seminaro dalyvių neišbaidė nei retsykiais krapnojęs lietus, nei spiečiai įkyruolių uodų. Gyvenimas palapinėse, valgio virimas ant laužo kai kam buvo egzotika.

Pasak šių mokymų sumanytojo ir organizatoriaus, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtos rezervato Kultūros paveldo skyriaus amatų meistro Romo Norkūno, šių mokymų tikslas, – kad kuo daugiau žmonių išmoktų senovės dzūkų amatų, atrastų tik šiam kraštui būdingus bruožus, pažintų tradicinį dzūkų gyvenimo būdą. Patys jų išmokę, grįžę į namus, ir kitus galės pamokyti.

Šiandien, kai beverčiai užsienietiški niekučiai baigia išstumti lietuvių tautinius papročius, pomėgius, amatus bei tradicijas, labai vertinga tai, kad kai kurie žmonės stengiasi iš rankų nepaleisti to, ką mūsų tėvai ir seneliai meistrauti mokėjo. Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai stropiai stengiasi bent šiek tiek sustabdyti negrįžtamai praeitin nuvilnijantį mūsų protėvių gyvenimo vaizdą, puoselėja senuosius amatus ir verslus, prisimena ir atgaivina senąsias tradicijas, kasmet rengia įvairias parodas, seminarus. Vienas iš jų yra R. Norkūnas, gyvenantis Musteikos kaimo pakrašty rengiantis unikalias senųjų dzūkiškų amatų stovyklas.

Jis seminaro dalyvius mokė pynimo iš pušies šaknų, vytelių ir šiaudų, aiškino, kaip pasiruošti ir pasigaminti žaliavą bei nupinti kokį nors buities reikmenį – lėkštelę, pintinę, gorčių, šviestuvą ir net lopšį, senovinį dzūkų apavą – vyžas.

Stovyklai Romas rengėsi visus metus – pjovė žilvičius, meldus, lupo medžio karnas. Visa tai – žaliava būsimiems dirbiniams. Seminaro dalyviai turėjo mokėti simbolinį mokestį – po tris litus, o vaikai – perpus mažiau, atsivežti keletą įrankių darbui – peilį, žirkles ir ylą, visa kita buvo organizatorių rūpestis.

Smagu, kad progos išmokti pynimo paslapčių nepraleido ne viena jauna šeima. Į Musteiką jos atsivežė ir savo vaikus – pynimo, kitų dzūkiškų amatų pradžiamokslį išeis ir jie. Stovyklos dalyvius iš Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Klaipėdos ir kitur mokė vietiniai meistrai. Paulina Stasiulionienė papasakojo, kaip senoviniu būdu liejamos vaško žvakės, Antanas Zaliauskas pynė balaninius krepšius, varėniškis keramikas Audrius Matonis mokė, kaip iš molio nulipdyti dubenėlį, žvakidę, lėkštelę, jam mielai talkino žmona Asta. Stovyklos dalyviai skanavo ant laužo keptų musteikiškės Astos Žukaitės pyragėlių su grybais.

Parke savanoriaujantis italas Marijanas su didžiausiu malonumu skobė luotą, Musteikoje beįsikuriantis Stasys pynė sūnui lopšį, pramokti vienokio ar kitokio amato kasdien iš Marcinkonių dviračiais atmindavo jauna maskviečių šeima.

Pasak R. Norkūno, nuostabu, kai žmogus nori išmokti prakalbinti medį, žolyną, molį... Aplink gamtoje yra daug žaliavos būsimiems darbams – reikia tik ją pastebėti.

Stovyklos dalyviai ne tik mokėsi amatų, bet ir su nuostaba stebėjo bendruomeninį senovinio kaimo gyvenimą. Romas tvirtino, kad jie ne tik dirbo, bet ir pramogavo: važinėjosi Romo arkliuku, maudėsi senovinėje pirtyje, ėjo į naktinius žygius prie partizanų bunkerio, Karaliaus šulinio, Raganų akmenų, naktimis kūreno laužus ir klausėsi dzūkiškų pasakojimų apie tai, kad dzūkas nuo seno jokiam darbui žmogaus nesamdė – viską, ką galėjo ir mokėjo, pasidarydavo pats. Ilgais rudens ir žiemos vakarais sumanūs šiliniai dzūkai iš paruoštų balanų pynė krepšius, iš pušies šaknų ir žilvičio – kašikus (krepšius), kadagio ar liepų karnų – vyžas, iš vasarą surinktų šiaudų narstė sodus. Prieš Grabnyčias iš vaško liejo žvakes, audė divonus (lovatieses), staltieses ir lininius abrūsus (rankšluosčius), gaminosi namų buities bei apyvokos daiktus, baldus, padargus.

Pakalbinti dalyviai sakė, kad labai patenkinti pynimo stovyklos organizavimu, kuri jau „išaugo savo marškinėlius“ ir ateityje turėtų vadintis kiek kitaip – juk čia galima išmokti daug daugiau. Ne vienas čia stovyklauja kasmet.

Šių metų stovykla liko patenkintas ir amatų meistras R. Norkūnas, kuris sakė, kad šiemet, kaip ir pirmojoje pynimo stovykloje prieš trylika metų, kuri buvo suorganizuota Marcinkonių kaime prie Grūdos, tvyrojo tam tikra pagarbos dzūkų amatams dvasia.

Musteika, Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“