Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Žvilgsnis

Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai…

Vytautas BAGDONAS

Masyvūs, įvairių formų, netgi gana keistoki antkapiniai paminklai Troškūnų senosiose žydų kapinėse

Po šiuo paminklu Anykščių priemiestyje, Liūdiškių kaime, ilsisi šimtai žydų tautybės žmonių, sušaudytų karo metais

Ši aukštoka kalva su išlakiomis pušimis visai nepanaši į kapines, bet čia – Anykščių žydų senosios kapinės

Štai jie, atkurti Anykščių senųjų žydų kapinių vartai

Kai kurie antkapiniai paminklai žydų kapinėse Viešintose dar visai neblogai išsilaikė, aiškiai įskaitomi ant jų esantys užrašai

Senųjų žydų kapinių vartai ir mūrinė tvora Kavarske

Kavarsko priemiestyje – žydų tautybės žmonių žudymo vieta

Paminklinis akmuo ženklina žydų genocido vietą Janonių miške (Debeikių sen.)

Svėdasų senąsias žydų kapines supa miškas

Penkiose Anykščių krašto vietovėse yra senutėlės kapinės, kuriose ilsisi žydų tautybės žmonės, Amžinybėn iškeliavę sulaukę žilos senatvės ar pakirsti nepagydomų ligų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių sulaukę savo mirties valandos. Yra dar daugiau vietovių Anykščių rajone, paženklintų paminkliniais akmenimis, specialiais simboliais, bylojančiais apie holokausto aukas, apie žydų žūtį Antrojo pasaulinio karo metais. Šio rašinio tikslas – „XXI amžiaus“ skaitytojams pasiūlyti bent „neakivaizdiniu būdu“ aplankyti tas vietoves, kur kadaise gyventa šios tautybės žmonių, kur krauju apšlakstytoje žemėje stūkso jidiš ar senovinės hebrajų kalbos rašmenimis išrašyti paminkliniai akmenys, pasižvalgyti po senąsias žydų kapines. Ekskursijų po tas vietoves niekas neorganizuoja (ir kažin ar organizuos ateityje), tad kelionėn tenka vykti savo iniciatyva. Reikia pasakyti, kad visus tuos objektus galima apkeliauti per vieną dieną. Bent jau man asmeniškai per atostogas pakako vienos vienintelės saulėtos vasaros dienos…

Po Anykščius pasižvalgius

Pažintinę kelionę reikėtų pradėti nuo rajono centro – Anykščių. Čia, Senamiestyje, yra Sinagogos gatvė, iki šių dienų išlikusi ir sinagoga – žydų maldos namai. Anykščiuose šis dviaukštis mūrinis pastatas gal todėl ir išliko, kad sovietmečiu ilgą laiką čia veikė konditerijos kepykla. Karo metais į sinagogą suvaryti žydai buvo mušami, kankinami, o lauke prie sienos kai kurie net buvo sušaudyti.

Sinagogai, kuri dar turi savininkus – privačius asmenis – verkiant reikia kapitalinio remonto, nes varganai atrodantis pastatas gali „ilgai nebetraukti“. Laikas nuo laiko į sinagogą gali užsukti ir prašalaičiai. Šiemet Miesto šventės metu čia buvo organizuota fotografijų paroda, demonstruojamas kino filmas. Prisimenant žydų genocidą, verta žvilgtelėti ir į Anykščių Šv. apaštalo Evangelisto Mato parapijos bažnyčią, stabtelėti prie lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko paminklo. Šios bažnyčios klebonas teologijos ir filosofijos mokslų daktaras kun. Juozapas Nikodemas Čepėnas, rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas, kaip ir kiti anykštėnai, bendravo su žydais, juos gerbė. Karo metais klebonas kartu su rašytoju Vienuoliu važiavo į Uteną pas vokiečių karo komendantą, tikėdamiesi išgelbėti žydus, prašydami palikti gyvus bent jau vaikus. Rašytojas su kunigu žadėjo įsteigti tiems vaikams prieglaudą, išauklėti juos gerais krikščionimis, tačiau nieko nelaimėjo, netgi buvo pagąsdinti, kad ir jie atsidurs su žydais vienoje duobėje. Kun. J. N. Čepėnas per pamokslus perspėdavo tikinčiuosius, kad jie nesigvieštų nužudytųjų turto, kad nedrįstų ateiti prie Dievo altoriaus kruvinais drabužiais, neprisidėtų prie žydų šaudymo.

Visai netoli nuo miesto centro yra senosios žydų kapinės. Tiesa, ta aukštoka kalva, apaugusi išlakiomis pušimis, nelabai panaši į kapines. Tiktai ilgokai pavaikštinėjus, dar galima surasti apsamanojusius, žolėse skendinčius antkapinius paminklus, nors užrašai ant tų paminklų sunkiai beįskaitomi, beįžiūrimi. Anykštėnai šioje kapinių teritorijoje ir pažemuogiauja, ir saulės atokaitoje pasikaitina, ir ožkas pagano. Tai šen, tai ten susirinkusi kompanija kartais linksmai laiką praleidžia gerdama alutį ar „ugninį vandenį“. Apie tai, kad Anykščių priemiestyje yra žydų kapinės, byloja tiktai Atgimimo metais Izraelyje gyvenančių anykštėnų ir Anykščių rajono savivaldybės iniciatyva atstatyti kapinių vartai su pritvirtinta atminimo lenta. Tiesa, anksčiau dalį kapinių teritorijos juosė ir medinė tvora, tačiau jos dabar nebėra nė ženklo. Gal mediena supuvo, gal tvoros dalis išsitampė savo reikmėms anykštėnai – kas krosnį ar laužą pakurti, kas savo namų tvoras pasiremontuoti.

Anykščių pakraštyje, Liūdiškių kaime, netoli kelio į Skiemonis, miške yra vieta, vadinama Zuikių kalnais. Čia buvo sušaudyta šimtai Anykščių žydų. Toje vietoje, kur broliškame kape ilsisi holokausto aukos, sovietmečiu buvo pastatytas paminklas. Atgimimo metais paminklas žydų genocido aukoms buvo restauruotas. Buvo įrengti ir metaliniai varteliai, paminklo ir broliško kapo teritoriją juosė metalinė tvora. Bet argi miesto pakraštyje, miške, esanti masinė kapavietė galėjo likti neapvogta, neišniekinta metalo vagišių?

Šilelyje prie Anykščių (važiuojant nuo Svėdasų pusės) karo metais buvo įkurtas žydų getas. Iš čia šie nelaimėliai buvo vežami ar varomi pėsti kelis kilometrus į žudynių vietą. Kai kurie žydai buvo atgabenti į Anykščių geležinkelio stotį ir „siauruku“ išgabenti į Panevėžį ar Uteną. Ten jų irgi laukė toks pats likimas. 1941 metų vasarą Šilelyje veikusį getą ženklina paminklinis akmuo...

Tikrai sveikintiną pavyzdį parodė anykštėnas rašytojas, Vaižganto, Antano Baranausko ir kitų literatūrinių premijų laureatas Rimantas Vanagas, parašęs ir išleidęs dvi knygas apie Anykščių krašto žydus, perteikęs anykštėnų gražius prisiminimus apie lietuvių ir žydų draugiškus santykius, atskleidęs tragiškus šios tautybės žmonių likimus („Nenusigręžk nuo savęs“ – 1995 m; „Žali žydų plaukai“ – 2007 m.).

Atmintis apie Troškūnų žydus dar gyva

Apie tai, kad prieškario metais Troškūnuose gyveno daug žydų šeimų, iki šiol primena centrinėje miestelio gatvėje sujungtų namų eilė. Tai – buvusios žydų krautuvėlės, įkurdintos jų gyvenamuosiuose namuose. Vyresniosios kartos troškūniečiai dar gerai prisimena, kur ir kokie žydai gyveno, kuo vertėsi, apie juos labai palankiai atsiliepia. Esą, ir pinigų galėjai pas žydus pasiskolinti, ir prekių „bargan“ nusipirkti, ir bėdai prispyrus pagalbą lietuviams jie suteikdavo, ir nepikti, nekerštingi žmonės buvo... Nors labai nenoriai, bet troškūniečiai pasakoja ir apie tą skaudų žydų likimą. Ne vienas žydas buvo nušautas čia pat, miestelio centre, prie buvusios mokyklos sienos, bet masiškai jie buvo žudomi šalia senųjų žydų kapinių. Iš Troškūnų geležinkelio stoties kai kurie troškūniečiai žydai buvo išvežti į kitas šaudymo vietas Panevėžio apskrityje. Karo metais Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčioje klebonavęs kun. Antanas Juška savo namuose slapstė dvi jaunas žydaites. Per pamokslus kunigas ne kartą yra apgailestavęs dėl nekaltų žmonių žudymo, barė parapijiečius už žydų turto grobstymą...

Už miestelio, pravažiavus veikiančias iki šių dienų, tvarkingas, gražiai prižiūrimas troškūniečių kapines, galima pasiekti ir žydų tautybės žmonių laidojimo vietą. Senosiose žydų kapinėse tarp išlakių medžių – daugybė įvairiausių formų ir dydžių paminklų. Kai kurie – be jokių užrašų ir labai įdomios formos, tarsi kokie betoniniai sostai, stebinantys masyvumu, keistoka išvaizda. Tiesiog senosiose kapinėse buvo atliktas ir mirties aktas – sušaudyta keliasdešimt žydų šeimų. Šių žmonių atminimui pastatytas paminklinis akmuo. Kapinių teritorijos nejuosia jokia tvora. Gal jos net nebuvo, o gal būta medinės, kuri sunyko, supuvo?

Viešintose išliko dalis kapinių vartų

Viešintų pakraštyje esančių senųjų žydų kapinių vietą mena dar išlikusi dalis betoninių vartų. Tiksliau pasakius, telikusi tiktai vartų arka, nes metalinių vartų čia jau seniai nebėra. Ir kam tie vartai būtų reikalingi, jeigu nebėra tvoros? Kur nori, ten ir eik. Toji teritorija net nelabai panaši į kapines – labiau primena lauką ar pamiškę. Atidžiau pasižvalgius, galima pamatyti dar visai neblogai išsilaikiusius antkapinius paminklus. Kai kurie paminklėliai, žinoma, aptrupėję, aplūžę, samanų storu sluoksniu apaugę. Bet yra ir su labai aiškiais užrašais, tarytum, dar visai neseniai pastatytų. Pasak vietinių gyventojų, Viešintų žydai buvo šaudomi čia pat, kapinėse. Ten jie buvo ir palaidoti...

Kavarske – dvejos žydų kapinės

Kavarsko centre yra išlikusių pastatų, anksčiau priklausiusių žydams. Išliko ir buvusi sinagoga. Miestelio pakraštyje – senosios žydų kapinės. Kapų kauburėliai jau seniai susilygino su žeme, kuklūs betoniniai ar akmeniniai paminklėliai apaugę žolėmis. Važiuodamas pro šalį net ir dėmesio neatkreiptum, kad čia yra kapinės. Tiktai betoninių vartų arka ir išlikusi nemaža betoninės tvoros dalis akivaizdžiai byloja, kad tai – amžinojo poilsio vieta. Yra kapinėse ir neseniai pastatytas paminklinis akmuo su atitinkamu užrašu, o atidžiau pasižvalgius galima pamatyti ir senus kapų kauburėlius su dar išlikusiais antkapiniais paminklais.

Beveik senųjų žydų kapinių kaimynystėje yra ir kitos kapinės. Tiksliau pasakius, tai broliškas kapas, kur atgulė visi Kavarsko žydai, nužudyti karo metais: vyrai, moterys, vaikai. Kad toje vietoje vyko žydų tautybės žmonių genocidas, byloja paminklinis akmuo. Prie to kapo, esančio slėnyje, reikia nusileisti laiptais. Vieta ten graži, apaugusi aukštais medžiais, prižiūrima, tvarkoma. Gaila tiktai, kad nebėra metalinės tvorelės, juosusios tą kapą, kurį, matyt, irgi nugvelbė „metalistai“. Vagišiams parūpo ir cementinės plytelės, kuriomis buvo išklotas takas link genocido vietos – vietoje grindinio plytelių likę tiktai žvyro lopai...

Žydus ir žudė, ir laidojo kitur...

Kurkliuose, Skiemonyse, Debeikiuose nėra žydų kapinių, nors šios tautybės žmonių gyventa. O gal paprasčiausiai kapinių ten būta, tiktai jos neišliko. Vietiniai žmonės išsaugojo atmintyje šviesius prisiminimus apie čia gyvenusius žydus. Kurkliuose iki šiol išlikusi originalios konstrukcijos medinė sinagoga, tebestovi žydams kadaise priklausę gyvenamieji namai. Kurklių Stepono Kairio pagrindinėje mokykloje yra surinkta kraštotyrinė medžiaga, bylojanti apie žydų tautybės žmonių gyvenimą miestelyje. Senų pastatų, menančių prieškario laikus ir čia gyvenusius žydus, yra Skiemonyse ir Debeikiuose. Karo metais tose vietovėse žydai nebuvo žudomi, jie išvaryti į kitas egzekucijų vietas. Kurklių žydų gyvybės siūlai nutrūko Pivonijos šile prie Ukmergės. Keletas žydų nušauta ir Kurklių apylinkėse, prie Moliakalnio. Kai kas jau labai troško šių žmonių kraujo... Kurklių Šv. Jurgio bažnyčioje klebonavęs kunigas poetas, dramaturgas ir publicistas Juozas Katinas kartu su viršaičiu Jurgiu Biliūnu važiavo į Ukmergės komendantūrą pas vokiečius prašyti, kad pasigailėtų Kurklių žydų, bet gavo iš hitlerininkų patarimą nesikišti, antraip ir patys prašytojai atsidursią vienoje duobėje su žydais...

Pasakojama, kad skiemoniečiai žydai, išgirdę, kad juos pėsčius varys į Uteną, pabijojo, jog tokio kelio vaikai neįveiks, todėl prašė vietinių žmonių laikinai priglausti pas save vaikus ir vežimus su turtu – grįžę pasiims. Bijodami vokiečių keršto, skiemoniečiai žydams nesutiko padėti, o išvaryti žydai atgal jau nebesugrįžo...

Debeikių seniūnijos Janonių miške užgeso daug Debeikių ir Vyžuonų žydų gyvybių. Tarp gražiai nuaugusių eglių tame miške stūkso paminklinis akmuo, ant kurio jidiš ir lietuvių kalbomis užrašyta: „Vyžuonų žydams, kuriuos nacistai ir jų vietiniai talkininkai nužudė 1941 m., atminti“. Nors, kalant akmenyje užrašus, debeikiečiai nebuvo paminėti, tačiau pašnekovų teigimu, Janonių miške buvo sušaudyti bei ten pat palaidoti ir Debeikių žydai. Netoliese, miško aikštelėje, kitas simbolinis ženklas byloja apie čia esančius holokausto aukų kapus...

Po Svėdasus pasižvalgius

Prieš keletą metų Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos moksleivius ir pedagogus, dalyvavusius konkurse „Nuo pilietinės iniciatyvos – prie pilietinės visuomenės“, kurį organizavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, bendradarbiaujant su Švietimo kaitos fondu, lydėjo sėkmė. Sėkmingai buvo įvykdytas ir Litvakų (žydų – išeivių iš Lietuvos) fondo finansuojamas projektas „Žvilgsnis į praeitį“, neapleido svėdasiškių sėkmė ir Švietimo ministerijos bei Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centro „Atminties namai“ skelbtame konkurse „Mano prosenelių ir senelių kaimynai žydai“. Dalyvaudami šiuose konkursuose ir projektuose svėdasiškiai surinko labai informatyvią kraštotyrinę medžiagą apie Svėdasuose gyvenusius žydus, užrašė vyresniosios kartos žmonių prisiminimus, nufotografavo senosiose žydų kapinėse esančius antkapinius paminklus, parengė lankstinuką „Svėdasų miestelio žydai“, pristatė savo darbus ne tiktai gimnazijoje, bet ir visuomenei Svėdasų bibliotekoje, padovanojo daug vertingos istorinės medžiagos Svėdasų krašto muziejui.

Beje, tai ne vienintelė sveikintina iniciatyva žydų tema, įgyvendinta Svėdasų krašte. Prieš keletą metų vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ kartu su Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejumi, vykdydami Litvakų fondo finansuojamą projektą, parengė ir išleido gausiai iliustruotą lankstinuką apie visas Anykščių krašte esančias senąsias žydų kapines ir holokausto vietas, taip pat buvo parengta spalvotų fotografijų paroda „Mes visi esam tos pačios Žemės vaikai“ (autorius – žurnalistas Vytautas Bagdonas), kuri buvo eksponuojama Kunigiškių kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje...

Rinkdami kraštotyrinę medžiagą svėdasiškiai išsiaiškino, kad 1866 metais miestelyje jau gyveno apie 50 žydų šeimų. Senųjų svėdasiškių teigimu, prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno apie 300 žydų (60 šeimų), čia veikė ne tiktai katalikų, bet ir žydų maldos namai, buvo atskira mokykla žydų vaikams. Daugiausia žydai buvo įsikūrę Vaižganto gatvėje, vietinių žmonių vadintoje „žydų ūlytėle“ (dabar – Ežero gatvė). Prekyba buvo pagrindinis žydų verslas. Gerai visi žinojo Leibos (Maušos) Volfsono, Obromo, Misijankelio, Moišos Jakovo Farberio, Šachnavičių, Gero ir kitų krautuves, užeidavo į Jakovo Stolovo vaistinę, pirko Berciko kepamą duoną, neapsieidavo be kalvio Faifkės Smit Heriš paslaugų, dirbo Leizerio Pokovičiaus veltinių fabrikėlyje.

Kaip ir kitose Lietuvos vietovėse gyvenusių žydų, taip ir svėdasiškių, laukė žiauri lemtis – Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo sušaudyti. Kai kurie nužudyti prie Svėdasų esančiame Bajorų kaimo miškelyje, vadinamame „klebono pušynėlyje“, kiti – senosiose žydų kapinėse, dalis šios tautybės žmonių sušaudyta prie Žaliosios ir Kamajų. Atsirado žmonių, rizikavusių savo gyvybėmis, slėpusių žydus nuo pražūties. Vienas iš tokių geradarių buvo Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Antanas Survila, pas save slapstęs vieną žydaitę. Padėti tragiško likimo žmonėms jis skatino ir kitus parapijiečius...

Pušynėlyje esančią brolišką aukų kapavietę ženklina paminklinis akmuo, pakelėje link tos vietos yra simbolinė nuoroda. Paminklinis akmuo stovi ir šalia senųjų žydų kapinių, esančių netoli kelio Svėdasai–Užpaliai. Kapinės užima didžiulį – net 1,5 hektaro – plotą. Didesnė kapinių dalis aptverta mūrine tvora, kuri vietomis jau ištrupėjusi, išgriuvusi. Dar tebėra išlikę metaliniai kapinių vartai. Mišku virtusiose kapinėse tarp aukštų žolių galima surasti apie 50 įvairaus dydžio, skirtingų formų akmeninių ir betoninių antkapinių paminklų, tačiau perskaityti iškaltus įrašus senąja hebrajų kalba įmanoma tiktai ant kokių 15 paminklų.

Mintys pamąstymui

Apžiūrėjus senąsias žydų kapines ir genocido vietas, galima susidaryti labai aiškų vaizdą. Gerai, kad tas amžinojo poilsio ar tragiško likimo vietas ženklina paminkliniai akmenys su atitinkamais įrašais, kad daug kur pakelėse yra įrengtos nuorodos, tad prašalaičiui netenka klaidžioti ieškant kapinių. Tačiau labai skaudu, kad ilgapirščiai sugeba netgi ir iš tokių vietų ką nors nugvelbti. Vagišiai spėjo ištampyti kapinių vartus ir metalines detales, jų rankose atsidūrė ir medinės tvorų dalys, ir betoninės trinkelės, ir dar daug kas, ką tiktai galima kam nors parduoti ar panaudoti „prie ūkio“. Skaudu matyti labai apleistas, neprižiūrimas kapines bei žydų genocido vietas, piktžolynuose skendinčius paminklinius akmenis. Žinoma, nuolat prižiūrėti, šienauti didžiulius po hektarą ar pusantro užimančius kapinių masyvus neįmanoma net ir labai panorėjus (juk seniūnijose viešuosius darbus atliekantiems piliečiams ir taip darbų bei rūpesčių būna per akis). Tačiau bent jau paminklinius akmenis „išlaisvinti“ iš piktžolynų tikrai įmanoma. Bendruomenės, mokyklos galėtų organizuoti ten aplinkos tvarkymo talkas, prisiminti, kad kažkur miestelio pakraštyje yra ir žydų kapinės ar šių žmonių holokausto vietos. Verta „užsikrėsti“ teigiamais svėdasiškių, kurkliečių bei kitų mokyklų moksleivių ir pedagogų pavyzdžiais, surinkti kraštotyrinę medžiagą, užrašyti senolių prisiminimus apie tuos, kurie ilgus dešimtmečius buvo neatskiriami mūsų tautiečių kaimynai, kurie iki lemtingos Antrojo pasaulinio karo valandos gyveno šalia.

Apsidairykime aplinkui ir prisiminkime tuos žmones, kurie vadinosi žydais, kurie buvo kaip ir mes, lietuviai, tos pačios Žemės vaikai...

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“