Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Atmintis

Prisimintas Kęstučio apygardos pirmasis vadas

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

Renginio dalyviai prie paminklinio kryžiaus

„Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savo gimtojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės: mes, kaip žmonės, pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį“. Taip rašė Juozas Kasperavičius-Visvydis – pirmasis Kęstučio apygardos vadas – 1947 metais.

Rugpjūčio 11 dieną Jurbarko rajono Girdžių seniūnijos iniciatyva paminėtos pirmojo Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto J. Kasperavičiaus-Visvydo 100-osios gimimo metinės. Į gimtąją sodybą Jurbarko rajone, Jokubaičių kaime, prie atminimo kryžiaus, skirto J. Kasperavičiui, rinkosi Jurbarko savivaldybės atstovai, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, kaimynai, artimieji. Sugiedota „Tautiška giesmė“, tylos minute ir iššautomis salvėmis pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Istorikas Rimantas Jokimaitis papasakojo apie J. Kasperavičiaus sunkų, bet didvyriškai nueitą gyvenimo kelią. 1947 m. balandžio 7 d., Šv. Velykų rytą, prasiveržti iš keliais čekistų žiedais apsuptos J. Juknos sodybos ant Agluonos upelio kranto, Batakių valsčiuje, Bijotuose, kurioje buvo įrengtas bunkeris, nebuvo galimybių. Į čekistų raginimus pasiduoti gyviems jis kartu su ištikimu adjutantu Albinu Biliūnu-Džiugu mėtė iš bunkerio granatas ir atsišaudė, taip laimėdami laiko dokumentų deginimui. Neišėjo iš bunkerio iškeltomis rankomis, bet, neturėdami vilties išsigelbėti, susisprogdino.

Atsargos karininkas Stasys Kliukas plačiau supažindino renginio dalyvius su J. Kasperavičiaus, kaip lakūno, aviacijos leitenanto, žygdarbiais. Pirmoji sovietų okupacija užklupo tarnaujant lietuviškoje eskadrilėje Panevėžyje. Naujosios valdžios nurodymų skristi į Rusijos gilumą jis nepaklausė, o antrosios okupacijos metu kartu su broliu Antanu slapstėsi tėviškėje. Stribų buvo suimti. Brolis nušautas, o Juozas sužeistas. Gydyti buvo nuvežtas į Bijotų dvaro ligoninę. Nors stribų buvo saugomas, tačiau partizanai išvadavo. Toliau gydytas bunkeryje. Pasveikęs įsijungė į partizaninį gyvenimą.

Aš, Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio dukra, kalbą pradėjau Jono Žemaičio-Vytauto, Žuvusiųjų Prezidento, aukštai įvertinusio J. Kasperavičiaus-Visvydžio veiklą ginkluotame pasipriešinime, žodžiais: „Didžiuojuosi, kad esu iš Kęstutėnų, iš tarpo tų, kurie savo Tėvynei davė didvyrius, kaip Visvydą ir kitus, kurių žygdarbiai ir vardai galbūt nėra žinomi, bet apie jų darbus sužinos, juos įvertins ir amžiais atmins atgimusi Lietuva“. Po pusšimčio metų tylėjimo atėjo laikas, kada galime prisiminti ir pagerbti savo tautos didvyrius, aukojusius savo gyvybes dėl Tėvynės laisvės. Jie visi buvo savanoriai, jie žinojo, kad žus nelygiose kovose. Jie nieko sau neprašė, tik kad nepamirštumėm jų. Neturime daugelio didvyrių kapų, negalime uždegti žvakučių, pasimelsti, padėti gėlių. Neturiu ir aš savo tėčio V. Montvydo-Žemaičio kapo. Okupantai slėpė kovotojų kūnus, nes ir žuvusių jų bijojo. Tikime, kad dar daugelio palaikų užkasimo vietos bus surastos, ir mūsų didvyriai sulauks krikščioniško palaidojimo.

Atsargos pulkininkas leitenantas Česlovas Šlėgaitis papasakojo šio atminimo kryžiaus pastatymo aplinkybes. Buvo pavojingas laikas, nes iki svetimos kariuomenės dalinių išvedimo buvo dar toli.

J. Kasperavičiaus dukterėčios Birutė Valiūnienė ir Vida Valantonienė pasidalijo prisiminimais apie dėdę Juozapą, apie gimtuosius namus, kuriuose dabar niekas negyvena, tačiau jie yra tvarkomi, puoselėjami, yra išlikusios buvusių bunkerių žymės.

Jurbarko rajonas

© 2012 „XXI amžius“