Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Atmintis

Gyvenimas – tarnyba Dievui, žmonėms, Tėvynei

A†A mons. Petras Baltuška
(1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Mons. Petras Baltuška Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Garbės sargyboje – monsinjoro artimieji

Monsinjoro Petro Baltuškos gautų apdovanojimų regalijos

Kunigai laidotuvių procesijoje

Prie supilto kapo artimieji: dešinėje stovi trys monsinjoro seserys (iš dešinės): Adelė Baliūnienė, Zita Vendelienė ir Ona Slivkienė

Mons. Petras Baltuška

Laidotuvių šv. Mišiose

Kunigai laidotuvių procesijoje

Laidotuvių procesijoje

Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkai laidotuvių procesijoje

Spalio 13 dieną Viešpats pasišaukė į Amžinybę daugiau kaip 40 metų Daugailių klebonu buvusį monsinjorą Petrą Baltušką.

Būsimojo dvasininko vaikystė buvo sudėtinga. Petriukas gimė 1930 m. lapkričio 20 d. smulkių ūkininkų Barboros Vebrinytės (1908 03 25–1999 05 12) ir Rapolo Baltuškos (1888–1933) šeimoje, gyvenusioje Užkalnių kaime Ramygalos parapijoje. Pirmoji šeimoje gimusi dukrytė Katrytė mirė visai mažytė, 1929 m. gegužės 23 d. gimė Zita (Vendelienė), po jos – Petras, o gimus Valentinui (1932 11 08–1999 07 11), mirė šeimos galva R. Baltuška. Našlė B. Baltuškienė ištekėjo antrą kartą už Jono Grinkaus (1897 10 12–1981 02 08). Greitai gimė ir jo vaikai: Antanas (1934 12 07–1999 07 11), Adelė (Baliūnienė, gim. 1936 m. balandžio 14 d.), Ona (Slivkienė, gim. 1937 m. gruodžio 27 d.), Stasys (1939 08 15–2008 11 02) ir Jonas (1944 09 12–1995 07 11). Vaikai augo giliai tikinčioje (tėvas R. Baltuška svajojo, kad sūnus Petras taptų kunigu), labai darbščioje ir besirūpinančioje ne tik vienas kitu, bet ir aplinkiniais, šeimoje. Tėvai iš paskutiniųjų siekė vaikus išmokslinti. Petriukas, baigęs keturių skyrių pradžios mokyklą Barklainiuose 1942 m. įstojo į Ramygalos gimnaziją. Nuo pat pirmųjų dienų gimnazijoje pradėjęs patarnauti šv. Mišiose Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, ministrantu (klapčiuku) dirbo iki baigė gimnaziją. Bažnyčioje dirbę dvasininkai toliau formavo iš šeimos atsineštą tikėjimo sampratą. Graži garbių Ramygaloje dirbusių dvasininkų plejada, jų pavyzdys brandino jaunuolio apsisprendimą pašaukimo dvasinei tarnystei kelyje. Baigęs gimnaziją ir iš kun. Petro Tarulio (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24) gavęs rekomendaciją P. Baltuška įstojo į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune (1950–1954). Rektoriais per tą trumpą laiką dirbo: Augustinas Vaitiekaitis (1947–1950), Albinas Jaudegis (1950–1952), Kazimieras Sirūnas (1952–1953) ir Kazimieras Žitkus (1953–1959). 1954 m. rugsėjo 10 d. klierikas Petras gavo subdiakono šventimus, o po dviejų dienų – 1954 m. rugsėjo 12 d. – vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino į kunigus. Iš 16 įšventintųjų septyni jau pašaukti į Amžinybę. Kun. P. Baltuškos 16 metų (1954–1970) vikaro darbo kelias prasidėjo politinio atšilimo laiku, jau po Stalino mirties, kai 1953–1957 metais į Lietuvą iš įkalinimo vietų grįžo 238 kunigai. Tačiau sovietų saugumas jau 1957 metų antroje pusėje ėmėsi represijų prieš aktyvesnius dvasininkus. Kun. P. Baltuška vikaru dirbo trijose parapijose: Palėvenėje (1954–1956), Anykščiuose (1956–1964) ir Zarasuose (1964–1970). Pirmąsias dvi vikaravimo dienas praleido Vyžuonose. Vėliau daugiau kaip 40 metų kun. P. Baltuška dirbo Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios parapijoje klebonu (1970 05 21–2011 10 12), kartu aptarnaudamas Antalieptės (2008–2011), Baltriškės (1972–1988), Vajasiškio (1990 09 23–2007 02 06) parapijas ir Juknėnų koplyčią (1998–2011), kuri buvo įkurta monsinjoro pastangomis. Trumpą laiką teko padirbėti ir kitur – pavaduojant sergantį kleboną, pavyzdžiui, Subačiuje, Karsakiškyje, Antašavoje.

Mons. P. Baltuška žavėjosi poezija, ypač B. Brazdžionio, Maironio, Just. Marcinkevičiaus posmais, su gilia pagarba kalbėdavo apie A. Puškiną, M. Lermontovą ir daugelį kitų didžiajai daugumai mažai žinomų poetų. Jo pamokslai, kuriuose dažnai skambėdavo ir poezijos posmai, ir žymių veikėjų mintys, prozos tekstų ištraukos, pasiekdavo ne vieno bėdų ir vargų spaudžiamo tikinčiojo širdį, pakylėdavo aukštyn – Dievop – mintis. Kalbėdamas apie dvasininko darbą parapijose, monsinjoras ne sykį yra sakęs, kad kunigo darbas skirtas ne vien altoriui, bet ir administracijai, ūkiui, bažnyčios tvarkymui. Tad kiekvienoje parapijoje monsinjoras atliko nemaža darbų statant, remontuojant bei puošiant bažnyčias, ypač daug darbų padaryta Daugailiuose. Tačiau itin didelis dėmesys skirtas dvasinės bažnyčios statybai: parapijų lankymui, bendravimui su vyresniaisiais ir jaunimu. Rašė šviečiamuosius straipsnius periodikoje, susirašinėjo su žymiais Daugailių krašto asmenimis Lietuvoje ir išeivijoje, puoselėjo ir įamžino jau seniai į Amžinybę iškeliavusių iškilių Daugailių parapijiečių atminimą, dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje, minėjimuose, jubiliejinėse ir mokslinėse konferencijose. Itin daug nuveikė įamžindamas ir garsindamas Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardą, puoselėdamas jo atminimą, organizuodamas jam skirtus renginius. Monsinjoras – vienas iniciatorių įsteigiant Arkivyskupo M. Reinio atminties įamžinimo ir pagerbimo komisiją, aktyvus jos narys. Mons. P. Baltuška mielai konsultuodavo į jį besikreipiančius įvairių sričių mokslininkus, leisdamas naudotis sukaupta dokumentika, literatūra. Recenzijomis vertino mokslinius straipsnius, monografijas.

Mons. P. Baltuška – reto dvasingumo asmenybė – nepaliovė tikėti tautos dvasiniu atgimimu, ragino šiam atgimimui ne tik malda, bet ir gerais darbais Tėvynei, įžengus į trečiąjį Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį. Monsinjoras brangino kiekvieną akimirką, nes tai – žingsnis, kuriuo mes artėjame į savo gyvenimo tikslą – susitikimą su Aukščiausiuoju, kuris jau pakvietė monsinjorą.

Utenos krašto Daugailių parapija išaugino daugelį Lietuvai nusipelniusių asmenybių: Madagaskaro kaime gimė būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 05–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), 2000 metais popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas Lietuvos kankiniu, kuriam užvesta Beatifikacijos (Kėlimo į altoriaus garbę) byla, Velaikių kaime – filosofijos daktaras kun. Juozapas Čepėnas (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24) ir jo jauniausias brolis, žinomas istorikas Pranas Čepėnas (1899 04 04–1980 10 03), Žvilbučių kaime – žinomas mecenatas dr. prel. Juozas Prunskis (1907 12 22–1932 05 22–2003 04 26), Juknėnų kaime Antanas (1905 02 29–1983 12 16), Motiejus (1898 12 27–1974 03 03) ir Vincentas (1902 12 26–1994 02 15) Miškiniai, Savašuose – Bronius (1913 11 10–1990 08 28), Mečislovas (1901 05 10–1942 07 17) ir Vladas (1908 04 06–1985 02 23) Kvikliai bei kiti.

Sovietinė valdžia šiuos, Lietuvai daug nusipelniusius daugailiškius laikė tėvynės išdavikais ir kenkėjais, tad apie juos nebuvo kalbama, siekta, kad jie būtų paskandinti užmarštin. Tačiau nuo 1970 metų Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijoje pradėjęs dirbti klebonas kun. P. Baltuška ir sovietmečiu rasdavo galimybių juos priminti, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, stengėsi įamžinti Daugailių šviesuolių atminimą. Tai buvo viena itin svarbi monsinjoro veiklos, puoselėjant religinę kultūrą bei dvasingumą, kryptis. Religinę kultūrą kun. P. Baltuška skleidė ir puoselėjo pamoksluose bei pranešimuose mokslinėse konferencijose, tardamas žodį jubiliejų proga ar pažymint kokį įvykį, statant ir šventinant paminklus, kryžius, koplytstulpius, rašydamas straipsnius rajoniniame laikraštyje „Utenis“, respublikiniuose laikraščiuose, žurnaluose bei moksliniuose leidiniuose. Svarbus religinės kultūros puoselėjimo akcentas – visokeriopa parama Daugailių pagrindinei mokyklai organizuojant muziejų, ruošiant eksponatus. Išskirtinis kun. P. Baltuškos nuopelnas išeiviams sovietmečiu – jo siųsta gausybė knygų lietuvių kalba (literatūros kūriniai, mokslo knygos, netgi marksistų darbai). Susirašinėjo su prof. kun. Antanu Liuima SJ (1910 01 28–1942 05 13–2000 07 26), Broniumi Kvikliu (1913 11 10–1990 08 28), Anatolijumi Kairiu (1914 08 28–2008 06 09), Edmundu Arbu-Arbačiausku (1915 06 26–2004 07 31) ir daugeliu kitų.

Neabejotinas mons. P. Baltuškos indėlis Lietuvių katalikų mokslo akademijai (LKMA) 1994 metais įkuriant LKMA Utenos skyrių, organizuojant mokslines bei jubiliejines konferencijas. Deja, jis, mirus pirmininkui kun. Petrui Adomoniui (1922 01 22–1948 04 25–2001 04 16), nustojo veikti ir sunyko.

Jau dirbdamas Anykščiuose monsinjoras turėjo sukaupęs nemažą bibliotekėlę, kurią nuolat papildydavo. Sovietmečiu noriai skolindavo knygas mokiniams, atėjus Nepriklausomybei, jo sukaupta literatūra naudodavosi iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių atvykstantys mokslininkai bei besidomintys mokslu. Monsinjorui talkinant dienos šviesą išvydo ne viena knyga (Lellote „Gyvenimo problemos sprendimas“, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys“ ir Gerhardo Krolio „Jėzaus pėdomis“), ne vienas jo paragintas kunigas parašė atsiminimus.

Sovietmečiu įsijungęs ir aktyviai veikęs Panevėžio vyskupijos slaptame kunigų dešimtuke kun. P. Baltuška neatsitiktinai tapo vienu pirmųjų kunigų, Lietuvoje pradėjusių dėstyti tikybą mokyklose. Pedagoginį darbą 5 mokyklose dirbo 10 metų.

Už darbus parapijose gilinant tikėjimą ir dvasingumą, ugdant jaunąją kartą, puoselėjant istorinį-kultūrinį paveldą, plečiant mokslo žinias bei vystant šviečiamąją veiklą kun. P. Baltuška deramai įvertintas tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę tiek Bažnytinės hierarchijos, tiek Lietuvos valstybės. Tai liudija bažnytiniai paaukštinimai: Garbės kanauninko laipsnio suteikimas (2001 m. spalio 15 d.), Šventojo Tėvo Benedikto XVI paskyrimas Jo šventenybės Kapelionu – monsinjoru (2006 m. liepos 14 d.).

Mons. P. Baltuška sulaukęs Utenos rajono savivaldybės, Vilniaus Pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos Edukologijos universitetas), Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės, Vladimiro (Rusija) Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios (klebonas Sergiejus Zujevas) ir kitų institucijų padėkų.

Lietuvos valstybė 2004 metais kun. P. Baltušką apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Tai pirmasis nedidelio miestelio dvasininkas, sulaukęs tokio aukšto valstybinio įvertinimo.

2010 m. birželio 30 d. Utenos savivaldybės sprendimu mons. P. Baltuškai suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas – tai ketvirtas taip prasmingai pagerbtas dvasininkas (tokie vardai suteikti dr. kun. Antanui Liuimai SJ, kun. Juozui Bagdonui, kan. Broniui Šlapeliui).

2010 m. birželio 30 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu už prasmingą dvasininko ir aktyvią sielovados veiklą bei nuopelnus Bažnyčiai 55 metų kunigystės proga suteiktas Utenos apskrities viršininko Garbės ženklas. Mons. P. Baltuška – 21-asis ir paskutinis tokį apdovanojimą gavęs asmuo (nuo liepos 1 d. buvo panaikintos apskričių administracijos).

Spalio 14 dieną mons. P. Baltuškos palaikai buvo pašarvoti Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Karsto kojūgalyje buvo padėti jo apdovanojimai. Greta jų – monografija „Monsinjoras Petras Baltuška“ (2011), o prie presbiterijos grotelių – 2007 metais Ritos Jurkevičienės ir Aidos Grigaliūnienės parengti lankstinukai „Monsinjoras Petras Baltuška“ ir monsinjoro paveikslėliai. Naujasis Daugailių parapijos klebonas kun. Saulius Kalvaitis gražiai ir kilniai organizavo maldas bei šv. Mišias, buvo dėmesingas kiekvienam, atvykusiam į laidotuves.

2012 m. spalio 14 d. Lietuvos kariuomenės Ordinariato kanclerio kapitono kun. Jono Tamošiūno iniciatyva šv. Mišių aukai susirinko kunigai – monsinjoro mokiniai: kun. Juozas Čepėnas, kun. Modestas Juodvalkis, kan. Stanislovas Krumpliauskas, kun. Virgilijus Liuima, kun. Jonas Tamošiūnas, kun. Stasys Tamulionis ir parapijos klebonas kun. Saulius Kalvaitis.

Pamokslo metu kun. V. Liuima iškėlė monsinjoro – enciklopedinio lygmens asmens – pamokslus, kurie negalėjo nesujaudinti net kiečiausios širdies. Monsinjoras jausdamas laiko pulsą turėjo galingą viltį – jėgą – tikėjime.

Spalio 15 dieną šv. Mišiose meldėsi kunigai: J. Čepėnas, M. Juodvalkis, S. Kalvaitis, Petras Kražauskas, kan. Stanislovas Krumpliauskas ir diakonas Ernestas Žvinys. Pamoksle kan. S. Krumpliauskas akcentavo monsinjoro visą gyvenimą sėtą bei skiepytą meilę Dievui, artimui. Pacitavo 1986 m. gegužės 8 d. jo parašytą laiškelį, kuris buvo nuoširdus vikaro palydėjimas į klebono kelią: Kun. Stanislovai! Prašau atsiminti, kad tik balos greitai išdžiūsta, o šaltinis niekada neišsenka. Ar žiemos speigai spaudžia, ar vasaros karščiai degina – šaltinis visada kunkuliuoja, veržiasi, sruvena. Tegul Jūsų meilės, aukos ir gerumo šaltinis niekada neišsenka, bet sruvena ne tik šiose parapijose, kur gyveni ir dirbi, bet tegul veržiasi į visą aplinką.

Spalio 16 dieną 10 val. šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupijos kapitulos kanauninkai: Petras Budriūnas, Stanislovas Krumpliauskas, Vytautas Masys, Vladas Rabašauskas, Edmundas Rinkevičius, protonotaras Bronius Antanaitis, kunigai J. Čepėnas ir S. Kalvaitis. Pamokslą pasakęs apaštalinis protonotaras B. Antanaitis apžvelgė monsinjoro gyvenimo kelią, akcentuodamas, kad kunigas Petras buvo kunigas ne sau, buvo mums – žmonėms – ir ėjo šiuo keliu, kaip Lietuvos ąžuolas, įleidęs gilias tikėjimo šaknis, palikdamas neužgesinamo gyvenimo jėgą ir pavyzdį. Visose minėtose šv. Mišiose ir po jų giedojo Antalieptės vargonininkė Loreta Alaunienė, Regina Mažliokienė ir Rimas Eimutis.

Spalio 16 dieną 12 val. laidotuvių šv. Mišiose kartu su Panevėžio vyskupu Jonu Kaunecku meldėsi 43 kunigai. Prieš pradėdamas šv. Mišias vysk. J. Kauneckas kalbėjo apie maldos svarbą gyvenime: „Labiausiai gyvenime reikia maldos, svarbiausia – numirus, nes malda nuvaloma bet kokia dėmelė“.

Vyskupas dėkojo visiems už maldas, dalyvavimą šv. Mišių metu meldžiantis už mons. P. Baltuškos vėlę. Vysk. J. Kauneckas pamoksle kalbėjo apie pamažu išeinančią senąją garbingųjų kunigų kartą, patyrusią daug sunkumų. Tačiau tai buvo tvirta karta, ištvėrusi prievartą, tikėjimo persekiojimus ir nepadariusi gėdos kunigijai. Kunigo asmens apibūdinimui vyskupas pasirinko bedievio Fridricho Ničės žodžius: „Nors kunigai mano priešai, bet nepulkite jų! Jie ir taip visų puolami... Tačiau tie, kurie puola, daugiausia patys susitepę“. Šie žodžiai itin tinka senajai kartai, visada stovėjusiai pirmose linijose ir gynusiai žmonių teises, nepaisant puolimų. Jie stiprybės ir jėgos sėmėsi tabernakulyje. Kasdienė malda – gražiausias dalykas. „Ačiū, kad nenustojai melstis, kunige Petrai! Dabar, kai Lietuvoje tokie sunkumai, pats kunigas Petras primena – nenustoti kasdieną melstis“. Laidotuvių šv. Mišiose giedojo Zita Lukošiūnienė ir Zelma Lukošiūnaitė, vargonavo – prof. Gediminas Kviklys.

Po šv. Mišių bažnyčioje Lietuvos kariuomenės Ordinariato kancleris kapitonas kun. Jonas Tamošiūnas prabilo į susirinkusius, klausdamas visų ir kiekvieno, kiek palietė širdį, sielą ir protą monsinjoro pastangos: Ar taip uoliai, nepaisant laiko, nedabojant sveikatos, skeptiškai vertinant savo ligas, rungtyniaujant su laiku Bažnyčios vardu skelbtasis Prisikėlusysis mums tapo savesnis? Ar mes, jo nuoširdžia malda palydėti, ganytojiška ranka palytėti krikšto metu, duotus pažadus tikėti, gyventi, su kitais dalytis Gyvybės Kūrėju ištesėjom? Ar, kai į rankas jis mums įspraudė nežinia kelintos laidos „Tikybos pirmamokslį“ suvokėm jo norą, nebijant net sovietinio saugumo, vaikiškam protui priimtinu būdu perteikti Tą, kuris yra Tiesa? Ar per vyskupo rankas patepti šventąja krizma neištrynėm tos žymės, kuri apdovanojo mus šventosios dvasios dovanomis. Argi Monsinjoras nepuoselėjo vilties, kad mes būtume kupini išminties, supratimo siektume, patarimų negailėtume, tvirtumu apdovanoti, žinojimo siektume, maldingumo nestokotume, Dievo baimėje gyventume? Ar jis atkartodamas Jėzaus žodžius – „Imkite ir valgykite. Imkite ir gerkite“ – netroško mūs pakviesti prie Viešpaties stalo, kad galėtume pasotinti save gyvybę teikiančiu valgiu, kuris atveria vartus į išrinktųjų buveinę? Kokiu gi valgiu ir gėrimu betrokštame pamaitinti save šiandien? Ar kaskart, girdėdami pabeldžiant prie klausyklos ir šnabždant – „Viešpats tau atleido, eik ramybėje“ – pajusdavome džiaugsmą, kad sutaikė mus su tuo, kuris, kad mus padarytų laisvus, leidosi prikalamas prie kryžiaus? Ar nepraleidom progos, kad jis peržengtų mūsų namų, butų bei palatų slenksčius su didžiausioje pagarboje ant krūtinės nešama Ligonių Viltimi ir gyvybę, sveikatą grąžinančiu sakramentu jam meldžiantis, kad mūsų ligoniams skausmai palengvėtų, jie pakiltų iš ligos patalo ir vėl galėtų grįžti į kasdienybės rutiną pakylėti? Ar mes, vyskupo rankų uždėjimu ir malda pašvęsti Dievo karalystės skelbimui, turime tiek aukos, noro, ryžto, tėviškos meilės ir ištvermės šioje tarnystėje kaip šiandien mūsų laidojamas tėvas Petras, kuris ypač sielojosi dėl šiandien besidarbuojančių kunigais jo auklėtinių ir visų, kurie savo pavestiesiems linki: „Telydi jus Viešpaties malonė“. Ar jūs, kurie šiuose, ir ne tik, Dievo namuose, prie Naujosios Sandoros altoriaus, prisiekėte vienas kitam visada būti ištikimi, kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ir ligos suims, visą gyvenimą vienas kitą mylėti, ištesėjote tai? O gal...? O jam taip rūpėjo jūsų šeimyninė laimė...Vardan šviesaus monsinjoro atminimo pataisykime tai, kas labiausiai mus atskiria nuo Kristaus meilės, kuriai pavedame kunigą Petrą.

Vyskupui pašventinus ir pasmilkius (prie karsto per visas šv. Mišias garbės sargyboje stovėjo seserys, jų sūnūs, kiti giminaičiai), iš bažnyčios išneštas karstas apneštas apie bažnyčią, kurioje monsinjoras meldėsi beveik 42 metus.

Laidotuvių procesija sustojo prie kapo duobės. Po maldų laidotuvių apeigoms vadovavęs naujasis Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kun. S. Kalvaitis atsisveikinimo žodžiui pakvietė Utenos rajono merą Alvydą Katiną, iš savo eilėraščių knygos „Sienos iš vėjo“ perskaitė:

Tačiau miestelis liko lyg spalvotas ornamentas,
Papuošęs sankryžas, dervuotus kryžius.
Čia prie senos bažnyčios laikas rymo ant klevų ramentų
Ir laukia, kad klebonas Baltuška jį vėl pakrikštytų....

Atsisveikinimo žodį tarė dr. Aldona Vasiliauskienė, akademikas Algirdas Gaižutis, monsinjoro bendraklasis Vincas Šidlauskas (Ramygaliečių klubo „Žarčių liepsnelės“ atstovas). Monsinjoro sesuo Zita Vendelienė dėkojo naujajam Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonui kun. S. Kalvaičiui, Daugailių seniūnei Giedrei Eimutienei, Utenos rajono savivaldybei už finansinę paramą, laidojant Utenos krašto garbės pilietį mons. P. Baltušką, bei visiems gausiai susirinkusiems išlydėti jį į Amžinybę.

Gėlėmis buvo nuklotas ne tik supiltas mons. P. Baltuškos kapas, bet ir Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio simbolinis kapas, nuo kurio paimtas baltų rožių glėbys buvo nuvežtas į Vilnių ir padėtas Vilniaus arkikatedros Tremtinių koplyčioje prie arkivyskupo M. Reinio bareljefo. Tai – tarsi simbolinė Monsinjoro puokštė arkiv. M. Reiniui, kurio vardo garsinimas buvo vienas Jo tikslų, ir įpareigojimas mums tęsti pradėtus Monsinjoro darbus.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės
ir kun. Virgilijaus Liuimos nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“