Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Kronika

Stabtelėjimas prie dailininko gyvenimo vaizdų

Laimutė Vasiliauskaitė- Rožukienė

Vincas Dilka. Tėviškė, 1958 m.

Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje, veikė Vinco Dilkos kūrybos paroda „Gyvenimo vaizdai“, skirta autoriaus gimimo 100-osioms gimimo metinėms. Iškilaus Lietuvos menininko, pedagogo darbai parodai paimti iš Lietuvos dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Kauno arkivyskupijos muziejų, prof. Algimanto Miškinio kolekcijos, dovanotų Kauno miestui ir dailininko šeimos rinkinių. Darbų eksponuojama per pusantro šimto – daug tapybos darbų, nemažai grafikos, knygų iliustravimo pavyzdžių, scenovaizdžių, pašto ženklų eskizų, plakatų. Stenduose rodomos ir dailininko archyvinės nuotraukos: be jo šeimyninių, ypač įdomios, susijusios su kūryba: sienine tapyba Naujamiesčio bažnyčioje, diplominiu darbu „Skirgailos vestuvės“.

Dailininkas gimė 1912 m. vasario 15 d. Baibokų kaime, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Krekenavos progimnazijoje, vėliau – Kauno meno mokykloje. Iš ten 1935 metais buvo perkeltas į Specialiojo skyriaus Dekoratyvinės tapybos studiją, domėjosi monumentaliąja daile. 1936 metais per vasaros atostogas dekoravo Naujamiesčio bažnyčią, nutapė paveikslų Miežiškių ir Vadaktėlių bažnyčioms.

V. Dilkos sėkmingo diplominio (istorine tematika) darbo „Skirgailos vestuvės“ vadovas buvo Stasys Ušinskas. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją 1937 metais V. Dilka įstojo mokytis į Romos karališkąją meno akademiją pas Karlą Sivierą (Carlo Siviero). Deja, pabaigti studijų neleido Europoje prasidėjęs karas. Grįžęs į Lietuvą 1939 metais V. Dilka dirbo dėstytoju Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijose, o 1940 metų rudenį, kaip jaunesnysis dėstytojas, – Taikomosios dailės mokykloje (pertvarkius Kauno meno mokyklą). 1942–1943 metais ten dirba direktoriaus pavaduotoju. 1943 metais jis išlaiko eksternu trūkstamus egzaminus diplomuoto dailininko (dekoratyvinės tapybos) kvalifikacijai. Jo diplominį darbą „Šv. Kazimieras – Lietuvos kunigaikštis“ gerai įvertino Kauno taikomosios dailės instituto pedagogų tarybos vertinimo komisija. 1951–1960 metais V. Dilka dirbo Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedros vedėju. 1972 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, o 1980 metais – profesoriaus vardas.

„Vincas Dilka – vienas pirmųjų lietuvių dailininkų, ėmęsis kurti teminį paveikslą pokario metais, – nutapė darbą kolūkine tematika („Kolūkio steigiamasis susirinkimas“, 1950). Savo kūryboje dailininkas puoselėjo realistinės dailės tradicijas. Jo teminiams paveikslams būdingas pasakojamasis pradas, kruopštus realistinis piešinys, kuriuo dailininkas rėmėsi labiau nei spalva. Vėliau kūryba kito – menininkas ryžosi platesniam mostui, spalvingesniam potėpiui. Portretus, peizažus, natiurmortus jau tapė beveik impresionistine maniera, kurią dailininkas išsaugojo ir vėlesniais metais. Jo potėpis – laisvas, švelnus, kompozicija paprasta, santūri, koloritas vientisas“, – sako parodos kuratorė Rima Rutkauskienė.

Atidarant parodą Kultūros popietėje „Prie Vinco Dilkos paveikslų“ dalyvavo dailininko dukros Ramunė Dilkaitė-Vaitonienė ir Aušra Vakarė Dilkaitė, sūnus Rimantas Dilka, marti Teodora Dilkienė, kiti artimieji, Vilniaus dailės akademijos prorektorius prof. Arvydas Šaltenis, menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, dailininkai Aloyzas Stasiulevičius, Gražina Vitartaitė, dailininko žemiečiai iš panevėžiečių klubo „Nevėžis“, jo kūrybos gerbėjai iš Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto. Muzikavo smuikininkė Irma Belickaitė.

Vilnius
Autorės nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“