Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Penktadienio pokalbiai

„Maldoj paskendusi tyli spalvų kalba“

Dailininkas Antanas Juškevičius

Visos kūrinijos Kūrėjas ir Gelbėtojas

Išganytojas (mane galite išjuokti... neįžeiskite Šventosios Dvasios)

Judo pabučiavimas

Pantokratorius

Švenčiausioji Trejybė

Šv. Pranciškus ir šv. Klara

Dar tris kartus gaidžiui nepragydus

Motina su Jėzumi

Arkangelas Mykolas

Motina, I

Tokiu pavadinimu spalio 12 – lapkričio 15 dienomis Kauno Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčios koplyčioje veikia Antano Juškevičiaus aliejinės tapybos darbų paroda. Joje eksponuojama 19 kūrinių. Dailininkas jau seniai yra „išėjęs į žmones“, rengęs parodas Lietuvoje ir užsienyje, daug paveikslų išdalinęs draugams, pažįstamiems, tačiau ši paroda yra ypatinga, nes pirmoji religine tema. Paveiksluose dominuoja šviesios, ryškios spalvos ir dar kažkas, ko nerasime bet kurioje kitoje, kad ir religinių paveikslų parodoje. Kas tai? Nauja kryptis ar jų sintezė? O gal iš senų laikų atklydęs paveikslų piešimo ant akmens plokščių ir sienų atgaivinimas? Apie savo kūrybą mintimis dalijasi dailininkas Antanas JUŠKEVIČIUS.

Ką savo paveikslais norite pasakyti žiūrovams?

Atsigręžęs į savo gyvenimo kelią aiškiai suvokiu ir išgyvenu Dievo veikimą. Jo vedamas ir palaikomas ėjau, todėl ir nepasiklydau. Daug reikšmės turėjo tikintys inteligentai tėvai – Vytenis ir Eugenija Juškevičiai. Tai pasitvirtina ir dabar, kai surengiau krikščioniško žanro kūrinių parodą Kauno kunigų seminarijos Švč. Trejybės bažnyčios koplyčios patalpose. Esu nutapęs daug įvairių vaizduojamosios dailės žanrų paveikslų, bet religinės tematikos pasitaikydavo vienas kitas. Prieš keliolika metų iš Italijos į Lietuvą atvyko ikonos mokyklos mokytojas Karlas (Carlo) Bertagnin OFM ir Vilniuje įsteigė ikonografijos mokyklą (paskui ji persikėlė į Kauną, dabar dar yra ir Kretingoje). Pirmojoje jo mokinių grupėje ikonos tapymo paslapčių mokiausi ir aš. Nutapiau vieną ir toliau jų tapyti negalėjau.

Kodėl?

Todėl, kad ikona nėra paprastai tapomas paveikslas. Tai gyvenimas maldoje, atsiskyrus nuo pasaulio rūpesčių ir problemų. Žymiausi ikonų meistrai buvo mažai arba visai nežinomi pasišventę vienuoliai. Ant ikonų nepaliekami autorių inicialai. Ir ikona nėra įkainojama (gal tik pačios medžiagos: dažai, gruntas, brangus medis, auksas ir kt.). Ikonos kūrėją galima lyginti su motina, kuri laukiasi kūdikio, turi jį išnešioti, o atėjus laikui, pagimdyti. Ir štai motina ir aplinkiniai išvysta stebuklą: regimą naują žmogutį, atėjusį į šį pasaulį. Taip ir pasišventęs žmogus, meistras tapydamas ikoną prieš tai turi būti pasiruošęs išnešioti ją visą tą laikotarpį, kol ji, kaip tas laukiamas kūdikis, „gims“.

Kaip supratau, po pirmosios nutapytos ikonos daugiau negalėjote jų tapyti, nes nebuvote tam darbui pasiruošęs. Kas atsitiko vėliau?

Ėjo dienos, mėnesiai, metai... Buvo sunkių ir labai sunkių akimirkų, kai nieko nebesinorėjo... Tik giliai širdyje ir pasąmonėje glūdintis tikėjimas padėjo nepalūžti. Įstojau į Pranciškonų pasauliečių ordiną (OFS). Tai sustiprino mane ir jau galėjau rasti atsakymą, kodėl aš gyvenu. Kai žiūrėdavau į savo „pagimdytą“ ikoną, ji mane veikė. Staiga vieną dieną kaip griaustinis iš giedro dangaus įvyko kažkas stebuklingo. Susitikau senus pažįstamus, nematytus 20 metų, jie man ištiesė pagalbos ranką, padrąsino. Pradėjau tapyti visiškai kitu stiliumi, atsirado labai šviesių spalvų. Kilo nauja, netikėta idėja, laikantis ikonografijos kanonų, šiuolaikinės tapybos maniera, kurioje yra ekspresyvumo, impresyvumo, manierizmo, postimpresionizmo ir abstrakcijos tendencijų, ant drobės nutapyti Kristaus atvaizdą. Tapiau jį, bet baigti tuomet nepajėgiau, įkišau į stelažą tarp kitų paveikslų... Ėmiau atkakliai domėtis ikonografija, surinkau daug informacijos, lyginau su kitais religiniais žanrais. Juk tai nėra paprastai nutapytas paveikslas. Ikona tarsi pereina per visus laikus iki šių dienų ir išlieka gyva, veikianti. Jei kas bando kurti naują ikoną, ši nebus patvirtinta, nes kiekviena ikona privalo turėti istorinį tęstinumą. Po Konstantino Didžiojo, kai Bažnyčia ėmė vaizduoti momentus iš Evangelijos, buvo tapomos freskos iš Kristaus gyvenimo. Tai vaizduota simboliais, griežtai laikantis kanoninių reikalavimų. Bažnyčiai skilus į dvi dalis (atsiradus stačiatikiams) būta skirtingo požiūrio į ikonas: vieni buvo prieš ikonas ir ėmė jas naikinti nuo bažnyčių sienų (užpildami dažais, ištepliodami), o kiti, kurie jas palaikė, norėdami jas išsaugoti, kad būtų galima greičiau išsinešti, paslėpti, ėmė jas tapyti ant lentų. Prieš tapant jos būdavo pašventinamos. Ikona išsilaikydavo kelis šimtmečius, po to sunykdavo, o meistras jau būdavo seniai miręs. Tad imdavo tą seną, bebaigiančią nykti ikoną, ant jos pildavo švęstą vandenį, po to tą vandenį nuo senos ikonos surinkdavo ir juo apipildavo naują paruoštą lentą. Taip būdavo perduodamas senosios ikonos tęstinumas. Ji likdavo gyventi naujai, perėmus šventumą iš senosios. Bėgant laikui ikonos vaizdas keitėsi, bet kanonai liko tie patys. Pamažu viską nuosekliai aiškinausi, kol pradėjau skirti tikrą, sakralų meną nuo profesionaliai nutapyto bažnytinio meno paveikslo.

O kuo skiriasi sakralus menas nuo nesakralaus, bet bažnytinio meno?

Pateiksiu elementariausią buitinį pavyzdį, nelįsdamas į Bažnyčios autoritetingą aiškinimą. Štai šeimininkė ruošia maistą. Ji myli visus, kuriems gamina tą maistą, turi įgūdžių, laikosi tvarkos, švaros, visų higienos reikalavimų, viską daro be skubos ar laiko delsimo. Toks maistas tikrai yra skanus ir prasmingas. Tai patiria tas, kuris jį valgo. Maistas gali būti pats paprasčiausias, be įmantrybių ir kitų žavinčių dalykėlių, tačiau jis yra ruošiamas iš širdies, nesvarbu, ar pačiam mylimiausiam žmogui, ar nedraugui. Taip yra ir su sakraliu menu, tik toks skirtumas, kad į bažnyčias pakliūva religine tematika atlikti sakraliniais įvardijami darbai, tačiau Šventojo Rašto žodžiais: „Jūs pabalinti karstai, bet viduje suirę...“

Atskleiskite paslaptį, kaip gimsta mintis tapyti vieną ar kitą paveikslą?

Atsiradusi idėja ne iš karto įgyvendinama. Tam reikia daug ieškojimų ir atradimų, nusivylimo, lyginimų, istorinių žinių, pavyzdžių, patirties, atsidavimo, kūrybiškumo, pagaliau – tikėjimo ir maldos. Toks kilusios idėjos formavimosi kelias. Norimo rezultato negali pamatyti, kol ši idėja stebuklingu būdu „negimsta“.

Argi Kristaus ikona taip ir liko pamiršta?

Ne. Praėjus šešeriems metams panorau užbaigti tą Kristaus ikoną „Pantokratorių“ („Visatos Kūrėją“) ir tapyti naujus paveikslus religine tema. Štai ir turiu pirmąją parodą. Tiesa, buvo visko. Ir savi (dailininkai) laikė mane balta varna... Tačiau pripažinsiu, kad malda pati neatstojo nuo manęs. Taip atsirasdavo vis naujų paveikslų. Nebūčiau galėjęs to padaryti vienas. Šalia buvo reikalingi žmonės: mokytojai, autoritetai, vertintojai ir patarėjai – žmona Romana, sūnus Šarūnas, amžiną atilsį kančios gėlelė dukrytė Romantėlė, taip pat artimi draugai, nauji pažįstami, OFS ir OFD broliai bei seserys, kunigai, netgi asocialūs ir nusikaltėlių pasaulio asmenys...

Reziumė: sakralumas, kur jis bebūtų, kaip besireikštų, yra tai, kas mums visiems duota iš Dievo: žemiškame gyvenime atpažinti ir vadovautis laikantis tų taisyklių, kurių dėka galima judėti laisvai, nepažeisdami kito žmogaus teisių, gyventi maldoje, su tikėjimu kurti, puoselėti mus supantį pasaulį, nesitikėdami sau naudos. Viešpats išminties ir tikėjimo malonėje mums apsčiai dovanos viso to, ko trokšta mūsų širdis, protas ir jausmai.

Puiku. O dabar pasižvalgykime po parodą. Štai gaidys. Ką jis reiškia?

Kai susipažinau su religinio meno simboliais, Šv. Rašto aiškinimu, religiniame žurnale pamačiau mažytę reprodukciją iš katakombinio meno fragmentų. Ten buvo pavaizduotas šis gaidys ir parašyta, kad jis simbolizuoja Petro išsigynimą. Aš panorau nutapyti tą gaidį ant sudužusios katakombos plytos, bet, stengdamasis neiškraipyti esamo gaidžio piešinio, palikau jį originalų, tik įvedžiau savo spalvas. Ir jis pradėjo kitaip kalbėti.

O čia paveikslas „Kristus beldžiasi“. Jis nutapytas sekant Šv. Rašto žodžiais „Belskite ir jums bus atidaryta, o jei neatidarys, nusipurtykite dulkes ir nueikite“. Tas palyginimas reiškia, kad Kristus beldžiasi į tavo sielą. Tavo pusėje yra durų rankena, gali atidaryti duris, bet jei neatidarai, Jis nueis... XIX–XX amžių tapyboje yra paveikslų, kur Kristus beldžiasi į duris, apaugusias piktžolėmis. Man tas siužetas patiko. Tik duris perteikiau kaip rėmą, o Kristaus ranka pakelta, beldžiasi.

Kodėl tokios ryškios, raudonos durys?

Čia ne durys ryškios, o mūsų sąžinė, karšta širdis. Ji laukia, gal kas pasibels (gal Kristus dar ir nebuvo apsilankęs, bet ji laukia, tikisi). Spalvos yra simbolinės, darbą atlikau šio meto technika.

O štai kitas paveikslas. Jame pirmame plane matote Kristų ir šiek tiek už Jo – Motiną, nors paties paveikslo pavadinimas „Motina“.

Marija vaizduojama antrame palne, už Kristaus, nes Evangelijoje Ji paminėta tik šešis ar septynis kartus, taigi epizodiškai. Iš tikrųjų Marija yra pirma. Pirma savo tikėjimu ir pasitikėjimu Dievu Tėvu. Ir pavadinimas „Motina“ ją iškelia į pirmą planą, nes jei ne Motina, Kristaus nebūtų buvę. Nedėjau Kristui aureolės, tapiau kaip paprastą šių laikų nuotrauką. Dievo Sūnaus antakiai tarsi susiraukę, sakytume, kad piktas, tačiau akys labai atviros ir jų rainelės ne apvalios, bet elipsės formos. Tai suminkština žvilgsnį, padaro ne piktą, bet griežtą, teisingą ir mylintį. Paroda ruošta laikantis ikonografijos kanonų, bet tai nėra ikonos. Ir „Motinos“ paveikslas tapytas ikoniškai. Norėjau šiuolaikiniam žmogui parodyti ikonos bruožus. Parodos atidarymo dalyviai, apžiūrėję paveikslus ir išklausę mano aiškinimų sakė tik dabar supratę ikonos reikšmę.

Koks turtingas ir gilus Jūsų dvasinis pasaulis! Sakau tai ne kaip komplimentą, greičiau stebėdamasi, nes šiandien tai jau lyg ir relikvija... Gal tėvai labai religingai Jus augino ir daug dėmesio skyrė gabumams puoselėti?

Dabar jau išdrįstu liudyti, kad esu pamestinukas. Rado mane prie ligoninės durų ar vartų, buvo gimdymo namų kortelė su mano gimimo data – 1952 06 01. Dar – pavardė ir vardas: Antanas Stasiulevičius. Ir didžiulis prašymas išsaugoti šį vaiką. Ar Kaune rado, ar kitur, nežinau, bet atsidūriau Kauno Kūdikių, o paskui – Vaikų namuose Nr. 1. Penkerių mane įsisūnijo naujieji tėvai. Jų dėka augau, tvirtėjau. Įtėviai buvo inteligentai, tikintys žmonės. Nemačiau gatvės gyvenimo. Mokykloje labai sekėsi muzika, dailė, daug svajodavau, su draugais mažai bendraudavau. Vienas prisigalvodavau įvairiausių žaidimų, piešdavau, kopijuodavau piešinukus iš pasakų knygelių, tai man suteikdavo svajonių išsipildymą.

Argi piešimas ir žaidimai gali išpildyti svajones?

Taip, nes visą laiką aš įsivaizdavau, kad važiuoju, skrendu, kad visada esu susijęs su kažkokia rizika, pavojais. Mokiausi muzikos mokykloje smuiko, vėliau – akordeono klasėse. Daug sportavau, skraidžiau sklandytuvais. Tai irgi buvo mano svajonių išsipildymas. Dainavau. Baigęs IV vidurinę mokyklą norėjau stoti į aviaciją, į Konservatoriją (dainavimo klasę), į Dailės institutą, į Kūno kultūros institutą. Gavau puikias rekomendacijas, o tėvai norėjo, kad būčiau medikas. Čia būtų dar ilgas pasakojimas... Gerokai pamindęs ne savo pašaukimų slenksčius, pagaliau baigiau Dailės akademiją ir Kauno aukštesniąją katechetų mokyklą. Įstojęs į OFS, vadovavau Lietuvos trečiajam vienuolių pasauliečių ordinui, dirbau dailės bei tikybos mokytoju Kauno Jėzuitų ir Dailės gimnazijose, skaičiau Bažnytinio meno paskaitas Kauno aukštesniojoje katechetų mokykloje. Šiuo metu esu tapytojas profesionalas. Dar kartą pasikartosiu, jog visą laiką jaučiu stebuklingą Dievo veikimą, esu Jo saugomas ir vedamas per gyvenimą. Ir už tai dėkoju Aukščiausiajam visiems mane supantiems.

Ir mes Jums dėkojame už pasidalijimą savo kūrybiniais išgyvenimais ir patirtimi, o dar labiau – už jau nutapytus paveikslus ir už tuos, kuriais dar papuošite Kristaus Bažnyčią.

Kalbėjosi Julė Kilčiauskienė

Maldoj paskendusi tyli spalvų kalba

Maldoj paskendusi tyli spalvų kalba
Sutrūkusių freskų kančią gaivina
Potepis slysta kūrybos erdve
Angelo sparno paliestas

Maldoj paskendusi tyli spalvų kalba
Motinos širdį džiaugsmingai suspaudžia
Jos įsčiose kūdikis suspurda staiga
Spalvų gelmėse panardintas

Maldoj paskendusi tyli spalvų kalba
Sugriauna pasaulio puošnias tvirtoves
Erškėčių vainikas pražydęs kančia
Tylią maldą visiems dovanoja

Antanas JUŠKEVIČIUS

© 2012 „XXI amžius“