Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Atmintis

Pagerbtas vienas iškiliausių kraštiečių

Minint rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus 130-ąsias gimimo metines

Rūta Averkienė

Prie rašytojo kapo literatūrinę kompoziciją skaitė aktorius Tomas Vaisieta

Renginio dalyviai prie Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus

Ekspozicija V. Krėvės muziejuje

Programą rodo mažieji „krėviukai“ – Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos pradinukai

Kasmet rudenį Subartonyse prisimenamas ir pagerbiamas šiame mažame Dzūkijos kaimelyje gimęs didelio talento žmogus – prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas – Vincas Krėvė. Šiemet Subartonyse paminėtos įžymiojo kraštiečio 130-osios gimimo metinės. Jo garbei gimtojoje sodyboje, pasipuošusioje pabirusių klevų lapų auksu, kurioje dabar įsteigtas jo vardo muziejus, skambėjo liaudiškos giesmės, grojo kaimo muzikantai. Čia ir kaimo kapinaitėse, kuriose amžinojo poilsio atgulusio rašytojo ir jo artimųjų kapai pasipuošė gėlėmis ir žvakutėmis, žymūs aktoriai ir mokiniai skaitė rašytojo kūrybą, buvo prisiminti svarbiausi ir mažiau žinomi jo gyvenimo ir kūrybos momentai.

Į minėjimą sukvietusi Subartonių Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus direktorė Evelina Buržinskienė drauge suorganizavo ir mažytę ekskursiją į praeitį. Rašytojo atminimo atvyko pagerbti jo giminės, aktorius Tomas Vaisieta, rašytojas Romas Sadauskas, Vilniaus V. Krėvės-Mickevičiaus muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius, Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vidas Mikalauskas, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai, Merkinės V. Krėvės gimnazijos moksleiviai ir mokytojai, Subartonių kaimo bendruomenė, daug inteligentijos atstovų. Apsilankę senove alsuojančioje pirkioje, kur dar, rodos, tebeplevena Vinco Krėvės dvasia, pastovėję šalia išbalintos duonkepės krosnies ir pasieniais, tarp senovinių rašytojo šeimos buities rakandų ir eksponuojamų jo parašytų knygų pavyzdžių, nuotraukų, pabuvę kaimiškoje sodyboje ne tik moksleiviai, bet ir suaugusieji išklausė ne vien lietuvių literatūros, bet ir Lietuvos istorijos pamoką.

Atvykusius pagerbti didžio rašytojo trobos prieangyje pasitiko Subartonių kaimo muzikantai. Sodybos kieme jaukiai ant kaimiškų suolų susėdę visi klausė aktoriaus T. Vaisietos, kuris, prieš deklamuodamas rašytojo kūrybą, pavadino jį visų laikų Dainių Dainium ir prisiminė, jog ir pats, vaikas būdamas, ieškojo, kur gauti rašytojo knygelių paskaityti. Pradėjęs nuo žymiausio rašytojo kūrinio „Milžinkapis“, kuriame apdainuojama Dainavos šalis, aktorius išraiškingai, kaip jis vienas temoka, skaitė „Dainą apie Arą“. Vaizdingai ir nuoširdžiai ištraukas iš „Antanuko ryto“ deklamavo Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos pradinukai.

Rašytojas, dzūkas Romas Sadauskas paminėjo, jog Vincui Krėvei, kurio dvasia neabejotinai tebesklando Subartonyse, patiktų tokie nuoširdūs minėjimai, nes ir jis pats, nors ir būdamas Mokslų akademijos prezidentu, nelabai mėgo oficialius pagerbimus. Jo paprastumą atskleidžia ir tas faktas, kad gavęs valstybinę premiją, nėjo jos atsiimti, paprašė, kad rašytojas Liudas Gira paimtų. „Kai žinai, kiek Krėvė parašė, atrodo, kad jis nugyveno šimtmečius, juolab, kad jo kūryba tokia įvairialypė – nuo „Šiaudinės pastogės“, dramų iki filosofinio veikalo „Dangaus ir žemės sūnūs“. Jo kūryboje dar daug paslapčių, kurias galbūt kada ir įminsime...“, – kalbėjo rašytojas. Jis prisiminė, jog šveicarų kalbininkas, suprasdamas V. Krėvės kūrybos vertę, inicijavo, kad šis būtų pristatytas Nobelio premijai, tačiau kalbininko iniciatyvos tada beveik niekas nepalaikė. R. Sadauskas pacitavo Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Lietuva be Krėvės – tarsi Lietuva be Nemuno...“. Jis priminė, jog atėjo laikas Vinco Krėvės kūrybą išleisti originalią, dzūkišką, tokią, kokią šis rašė, nes visais laikais kalbinininkai tą dzūkiškumą naikino. Rašytojas apgailestavo, jog vis dėlto lietuvių rašytojai ir poetai dar nelabai pagerbiami, ir stebėjosi, kad iki šiol nėra įsteigta Vinco Krėvės premija. Kaip pats R. Sadauskas sakė, – Didžio rašytojo dzūko garbei padeklamavo savo dzūkiškai sukurtą eilėraštį „Lakia žūsys“.

Vilniaus V. Krėvės muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius kalbėjo apie brandžius ūgiu mažo, tačiau asmenybe didelio žmogaus darbus ne tik Lietuvoje, bet ir Azerbaidžane, paminėjo mažai kam žinomus jo biografijos faktus.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Vidas Mikalauskas paminėjo, jog Subartonys – ypatinga vieta ne tik Varėnos krašte, bet ir Lietuvoje, nes padėjo užaugti ir atsiskleisti brandžiai asmenybei. „Juk jis – ne tik rašytojas, mokslininkas, savo krašto patriotas, bet ir talentingas politikas – įžvalgus kovotojas už gėrį, teisingumą, savo Tėvynę. O kad jo kūryba turi būti visada šalia vaikų, puikiai įrodė mažieji „krėviukai“ – Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos pradinukai. Merkinės gimnazijai suteiktas žymaus kraštiečio vardas labai įpareigoja ir neleidžia užmiršti rašytojo. Džiaugiuosi Subartonių kaimo bendruomenės nariais, ypač muziejaus, įrengto name, kur gimė rašytojas, direktore E. Buržinskiene, saugančia gimtųjų rašytojo namų dvasią, ir linkiu, kad tas židinėlis niekad neužgestų ir sklistų per jaunas širdis, o Subartonių kaimo bendruomenei linkiu susitelkimo vardan tos gražios kaimo istorijos ir tų žmonių, kurie čia gyveno, dirbo, kūrė, ir kurie, iš šio kaimo iškeliavę, garsina Subartonių vardą Lietuvoje ir pasaulyje...“, – linkėjo V. Mikalauskas.

Rašytojo garbei jo gimtosios sodybos kiemelyje skambėjo gražios dzūkiškos dainos, kurias atliko Nedzingės „Piemenukų“ dainorėlės, vadovaujamos Vandos Mockevičienės.

Po minėjimo sodybos kieme visi rinkosi Subartonių kaimo kapinaitėse, kur palaidoti rašytojo tėvai, perlaidoti iš už Atlanto parvežti jo paties, žmonos ir dukters Onos Krėvaitės-Mošinskienės palaikai. Ant jų kapų buvo padėta gėlių, uždegtos žvakutės.

Prozininkas Andrius Jakučiūnas pastebėjo, jog ir dabar, kai Vinco Krėvės jau seniai nėra tarp gyvųjų, jo asmenybė tebedaro įtaką vietos bendruomenei, skatina susitelki ir pasitempti. Literatūrinę kompoziciją šalia rašytojo kapo skaitė aktorius Tomas Vaisieta.

Už pagarbų Vinco Krėvės atminimo saugojimą dėkojo jo giminaitė, Vinco Krėvės sesers anūkė Laimutė Raugevičienė: „Ir mes visi, giminės, turime to atkaklumo, to užsispyrimo, kokį turėjo Krėvė. Jis mums visiems – ir giminėms, ir jums – brangus dėl to, kad mes visi mylime Lietuvą...“

Tylūs ir susikaupę pastovėję prie rašytojo kapo, visi pabendrauti vėl grįžo į gimtąją rašytojo sodybą.

Subartonys, Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“