|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kunigo garbei tualetas Julija AMBRASIENĖ, Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo pirmininkė
Spalį sostinėje, Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžoje, pirmąkart visuomeninio transporto stotelėje, visai greta paminklo, įprasminančio garsaus dvasininko, Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėjo kunigo Broniaus Laurinavičiaus bei kitų Laisvės kovotojų, žuvusių ar nukentėjusių nuo sovietinės okupacijos teroro, šviesų atminimą, netikėtai išdygo viešasis miesto tualetas. Man, kaip buvusiai Laisvės kovų dalyvei, daugelį metų besirūpinančiai, kad šioje vietoje atsirastų prasmingas paminklas, toks miesto valdžios akibrokštas buvo tarsi didžiausias spjūvis į veidą! Juk daugiau nei 15 metų beviltiškai varsčiau įvairiausių valdžios įstaigų duris, siekdama įamžinti Bažnyčios ir mūsų tautos kankinio kun. B. Laurinavičiaus atminimą. Tačiau niūrūs ir abejingi valdininkų veidai, jų neigiama reakcija akivaizdžiai rodė, kad man nieko nepavyks pasiekti ir jokio paminklo čia nebus! Priešingai, toje vietoje jau buvo spėta pastatyti porą kioskelių, o vėliau planuota netgi suręsti kažkokį prekybos objektą. Bet, ačiū Dievui, jiems tai nepasisekė prieš penkerius metus tuometinio Vilniaus miesto mero Juozo Imbraso pastangomis pavyko pasiekti, kad šioje vietoje būtų įamžintas kun. B. Laurinavičiaus atminimas ir sutvarkyta pati aikštė. Ši vieta yra neįprasta būtent šioje sankryžoje 1981-ųjų lapkričio 24-osios vakarą po sunkvežimio ratais buvo pastumtas ir nužudytas kun. B. Laurinavičius. Sovietinės valdžios sergėtojams kagėbistams ir ateistams šis taurus ir drąsus dvasininkas buvo tarsi gili rakštis akyse, todėl bet kokiomis priemonėmis buvo siekta susidoroti su juo. Apie šią kraupią istoriją jau ne kartą rašė spauda, parengta ne viena televizijos laida, išleista ir didelė knyga, skirta kun. B. Laurinavičiui atminti. Taigi apie kunigą Bronių, jo pasiaukojantį žygdarbį už Lietuvos Laisvę, už Bažnyčios ir žmogaus gynimo teises gerai žino ne vienas mūsų tautietis. Kun. B. Laurinavičiaus kilniadvasiškumas ir idealizmas, jo bebaimė kova už Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklą ir Lietuvos laisvę man jau senai kėlė daug taurių minčių, todėl, atgavus Nepriklausomybę, puoselėjau viltį, kad sostinėje bus deramai pagerbtas šio dvasininko atminimas. Primenu, jog 2013 metų liepos 17 dieną kun. B. Laurinavičiui sukaks 100 metų. Pirmąsyk ši kilni idėja gimė kalbantis su kun. Algimantu Keina. Jis mane kaskart vis padrąsindavo neatsisakyti šio kilnaus ketinimo. Dar vėliau mano sumanymą aktyviai rėmė ir skatino buvęs Laisvės kovų bendražygis parlamentaras Petras Gražulis. Jei ne šis žmogus, paminklo galėjo ir nebūti. Būtent su Petro, buvusio sostinės mero Juozo Imbraso ir Seimo nario Valentino Mazuronio pagalba per didžiulius vargus ir kančias 2010-ųjų lapkričio pabaigoje pavyko pastatyti didingą skulptūrą. Ta proga būtina paminėti ir atkreipti visuomenės dėmesį, kad paminklas pastatytas be jokios valstybės ar savivaldybės paramos. Kilniam tikslui lėšas aukojo vyskupai, kai kurių šalies bažnyčių kunigai, pavieniai asmenys, neabejingi Tėvynės likimui, šviesios atminties verslo ir visuomenės veikėjas dr. Bronislovas Lubys, daug prisidėjęs prikeliant naujam gyvenimui ne vieną Lietuvos šventovę, ypač netoli Jonavos esančią istorinės reikšmės Skarulių Šv. Onos bažnyčią. Be galo esu dėkinga garsiam skulptoriui, profesoriui Antanui Kmieliauskui už tai, kad pasitikėdamas manimi, ėmėsi didžiulio, sudėtingo kūrybinio darbo! Žemai lenkiu galvą ir architektui Povilui Jansonui šis profesionalus ir principingas specialistas, nepabūgęs naujųjų savivaldybės klerkų grasinimų bei spaudimo, iki galo atliko savo darbą. Tiesiog klaiku, kad mūsų valstybėje dėl nežabotos valdininkų savivalės ir teroro iš savo Tėvynės pastaraisiais metais buvo priversti pasitraukti tūkstančiai gabiausių ir darbščiausių žmonių. Man, kaip ir daugumai Laisvės kovų dalyvių, ypač skaudu, kad daugelį metų šalies valdžia niekaip nesugeba išspręsti amžinosios problemos sutvarkyti Lukiškių aikštės ir joje pastatyti didingą, monumentalų paminklą Laisvės kovų aukoms atminti! Dėl spalio pabaigoje šventoje vietoje nelauktai pastatyto viešojo miesto tualeto pasipiktinau ne tik aš, bet ir daugelis vilniečių, ypač tie, kam teko patirti skaudžias okupacinės valdžios represijas. Jau gyvename kone ketvirtį amžiaus vadinamoje laisvoje Lietuvoje, bet tokių šlykščių akibrokštų tikriausiai niekas net nesapnavome išvysti! Pastaruoju metu ir plika akimi matome, jaučiame, kaip vis labiau mūsų valstybėje yra devalvuojamos ne tik tautinės, bet ir dvasinės vertybės, tradicijos, nebelieka pagarbos krikščioniškajam tikėjimui. Net sovietmečiu niekas taip atvirai nesityčiojo iš mūsų šventovių, o nepriklausomoje Lietuvoje regime, kaip deginamos ir niekinamos bažnyčios, nacionaliniame dramos teatre už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus purvais drabstomas Jėzus Kristus. Gyvenant tokioje aplinkoje, mums, vyresnės kartos žmonėms, išties nejauku darosi. Daug metų kovota už laisvą Lietuvą, kentėta Sibiro lageriuose ar tremtyje, o ir likusiems Lietuvoje irgi ne baltais pyragais teko lepintis. Deja, ir šiandien esame priversti kęsti besaikį partokratinės valdžios biurokratų godumą, abejingumą ir cinizmą. Dėl kun. B. Laurinavičiaus skvero išniekinimo, pastačius nelemtą tualetą, neseniai kreipėmės į sostinės savivaldybę, prašydami iškeldinti iš aikštės tą statinį ir panorome išsiaiškinti, kieno iniciatyva buvo atlikti darbai, kas davė leidimą? Su sostinės vadovybe nepavyko susitikti, priėmė tik žemesnio rango klerkai. Jiems buvo priminta, kad prieš keletą metų sprendžiant skvero teritorijos tvarkymo reikalus, jokiame projekte nebuvo numatyta, kad čia stovės tualetas! Žinoma, jokio konkretaus atsakymo iš jų neišgirdome. Pajutome tik pašaipą ir panieką. Vienas iš jų atkirto, esą ši teritorija yra labai judri, daug keleivių ir jų labui nuspręsta pastatyti išvietę. Tačiau kodėl sostinės biurokratai anksčiau nesuskato pastatyti šito objekto, kai dar čia nestovėjo paminklas? Šitiek metų praėjo, o tik dabar kažkodėl jie suskubo! Kita vertus, visai netoli šios aikštės, buvusio Tėvynės kino teatro pašonėje, jau beveik tris dešimtmečius iki šiol stūkso netvarkoma buvusi miesto tualetų teritorija. Bet kodėl sostinės valdžia nepasirūpino šia vieta, kodėl visą bjaurastį reikėjo perkelti šalia paminklo?! Jeigu tie mūsų miesto valdžios ponai užsimojo parodyti savo rūpestį gyventojų gerove ir patogumais, laisvai galėjo tai atlikti, sutvarkę buvusią tualeto teritoriją ir visos problemos būtų išspręstos! Autobusų ar troleibusų belaukiantiems keleiviams juk nesunku būtų buvę paėjėti 100 metrų iki WC. Dabar gi ši teritorija kaip kokia piktžaizdė ir toliau darko mūsų sostinės veidą (žiūrėkite nuotraukose). Tenka atvirai pasakyti, kad ši dabartinė istorija dvoktelėjo aiškia provokacija atkakliu noru pažeminti ir išniekinti šią šventą vietą! Kas jos iniciatorius ir rėmėjas, anksčiau ar vėliau sužinosime. Tačiau už Lietuvos laisvę kovojusieji ir Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondas nenuleis rankų ir atkakliai sieks, kad iš Kun. B. Laurinavičiaus aikštės būtų pašalintas šis objektas. Tam turime juridinę ir moralinę teisę.
Vilnius
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |